1, 2. a) Kodėl krikščionys jaunuoliai geba įveikti Šėtoną ir demonus? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

APAŠTALAS Paulius mus, krikščionis, prilygino kariams, besigrumiantiems su priešu. Suprantama, mes neiname į mūšį tiesiogine prasme. Mūsų kova – dvasinė. Ir nors priešų nematome, jie iš tikro egzistuoja. Kas jie? Šėtonas ir demonai. Šie mūsų priešininkai yra įgudę, didžiulę patirtį sukaupę kovotojai. Iš pirmo žvilgsnio mūsų perspektyvos niūrios. Ypač pažeidžiami gali pasirodyti jauni krikščionys. Ar jie išvis turi šansų įveikti galingas, nedoras dvasines būtybes? Tiesą sakant, jaunuoliai ne tik gali jas įveikti, bet ir įveikia! Jėgų ir stiprybės jiems suteikia Jehova. Be to, jie ir patys, lyg gerai išmokyti kariai, dvasinei kovai ruošiasi – apsirengia „visa Dievo ginkluote“. (Perskaityk Efeziečiams 6:10–12.)

² Rašydamas šį raginimą Efezo krikščionims, Paulius tikriausiai omenyje turėjo romėnų legionieriaus ginkluotę (Apd 28:16). Panagrinėkime, ko iš apaštalo iliustracijos galime pasimokyti. Paeiliui aptarkime kiekvieną dvasinės ginkluotės  dalį ir pažiūrėkime, ką apie ją sako mūsų jaunuoliai – su kokiais iššūkiais jie susiduria ir ką gera patiria pratindamiesi ja naudotis.

3, 4. Kodėl Biblijos tiesas galima palyginti su romėnų kario diržu?

³ Perskaityk Efeziečiams 6:14. Romėnų kario diržas buvo aptaisytas metalinėmis plokštelėmis, saugančiomis liemenį. Diržas taip pat prilaikė sunkų krūtinšarvį ir perėmė dalį pečiams tenkančio krūvio. Kai kurie diržai dar turėjo tvirtus laikiklius kalavijui ir durklui. Karys, susiveržęs tokiu diržu, galėjo jaustis patogiai ir drąsiai žygiuoti į mūšį.

⁴ Dievo Žodžio tiesos tarsi kario diržas saugo mus nuo klaidingų mokymų daromos žalos (Jn 8:31, 32; 1 Jn 4:1). Kuo labiau tas tiesas pamilstame, tuo lengviau darosi dėvėti „teisumo krūtinšarvį“, tai yra gyventi pagal Dievo nustatytas normas (Ps 111:7, 8; 1 Jn 5:3). Be to, aiškiai suprasdami Dievo Žodžio tiesas, galime drąsiai ginti jas nuo priešininkų (1 Pt 3:15).

5. Kodėl visada turime kalbėti tiesą?

⁵ Jeigu būsime, taip sakant, tvirtai susijuosę Biblijos tiesa, jausime paskatą vadovautis ja savo gyvenime ir niekada nemeluoti. Kodėl? Nes melas visais laikais buvo vienas efektyviausių Šėtono ginklų. Sakydamas netiesą žmogus kenkia tiek kitam, tiek sau pačiam (Jn 8:44). Vis dėlto, nors esame netobuli, stengiamės kalbėti tik tiesą (Ef 4:25). Tačiau tai nėra lengva. Aštuoniolikmetė Abigailė sako: „Kartais galbūt atrodo, kad tiesos sakyti neverta, ypač jei pameluodamas gali išsisukti iš nemalonios situacijos.“ Tad kodėl ji stengiasi niekada nemeluoti? Abigailė tęsia: „Kalbėdama tiesą išlaikau sąžinę švarią Jehovos akyse. Be to, mano tėvai ir draugai žino, jog gali manimi pasitikėti.“ Viktorija, kuriai 23-eji, sako: „Nors kartais gali sulaukti priekabių ir patyčių, sakydamas tiesą ir drąsiai gindamas savo įsitikinimus visada patirsi daug gera: įgysi pasitikėjimo savimi, artimiau susidraugausi su Jehova ir pelnysi tave mylinčių žmonių pasitikėjimą.“ Nuolat juosėti tiesos diržu iš tikrųjų verta.

6, 7. Kodėl teisias Jehovos normas galima palyginti su šarvais?

⁶ Pirmame amžiuje kai kurie romėnų kariai dėvėjo krūtinšarvį, sudarytą iš horizontalių, viena kitą pridengiančių geležinių juostų. Apie liemenį jos buvo lenktos, iš vidaus metaliniais kabliukais ir sagtimis pritvirtintos prie odinių dirželių. Pečius saugojo papildomos juostos, tarpusavyje irgi sujungtos odiniais dirželiais. Tokie šarvai šiek tiek varžė kario judesius, be to, reikėjo dažnai tikrinti, ar kiekviena juosta tvirtai laikosi savo vietoje. Vis dėlto šarvai saugojo, kad nei kalavijo kirčiai, nei atskriejančios strėlės nepažeistų kario širdies ir kitų svarbių organų.

⁷ Krūtinšarvis puikiai pailiustruoja mūsų simbolinę širdį saugančias teisias Jehovos normas (Pat 4:23). Karys geležinių šarvų jokiu būdu neiškeistų į prastesnius, pagamintus iš žemesnės kokybės metalo. Panašiai ir mes nenorime atsisakyti Jehovos vadovavimo ir patys imti spręsti, kas teisinga. Mūsų mąstymas per daug ydingas, kad gebėtume užsitikrinti apsaugą (Pat 3:5, 6). Tad turime nuolat žiūrėti, ar laikomės Jehovos įsakymų – vaizdžiai tariant, ar „teisumo krūtinšarvis“ saugo mūsų širdį.

8. Kodėl verta laikytis Jehovos normų?

 ⁸ Gal kartais atrodo, kad Jehovos nustatytos normos yra našta ir riboja mūsų laisvę? Štai ką pasakoja 21-erių Danielis: „Mokytojai ir klasiokai iš manęs šaipydavosi, nes gyvenu taip, kaip liepia Biblija. Kurį laiką buvau praradęs pasitikėjimą savimi ir jaučiausi prislėgtas.“ Kas Danieliui padėjo atsigauti? Jis sako: „Ilgainiui supratau, kad laikytis Jehovos normų verta. Kai kurie mano „draugai“ pradėjo vartoti narkotikus, kitus išmetė iš mokyklos. Buvo liūdna matyti, kaip susiklostė jų gyvenimas. O Jehova mus išties saugo.“ Penkiolikmetė Medison sako: „Turiu labai pasistengti, kad laikyčiausi Jehovos reikalavimų ir neperimčiau bendraamžių požiūrio į tai, kas šaunu ir smagu.“ Kaip jai pavyksta nepasiduoti? „Sau primenu, kad vadinuosi Jehovos vardu, – aiškina Medison, – ir kad tos pagundos yra ne kas kita, o Šėtono šūviai į mane. Kai laimiu kovą, esu savimi dar labiau patenkinta.“

9–11. a) Kuo krikščionys, pasak apaštalo Pauliaus, turi būti apsiavę? b) Kas padėtų drąsiau skelbti gerąją naujieną?

⁹ Perskaityk Efeziečiams 6:15. Karys į mūšį negali žygiuoti basas. Romėnų legionieriai avėdavo odinius sandalus. Šie buvo patvarūs, patogūs, stabiliai laikė pėdą, neslydo.

¹⁰ Romėnų pėstininkai, dėvėdami patogų apavą, galėjo tvirtai žygiuoti į karą, o krikščionys, „apsiavę kojas pasirengimu“, gali sėkmingai skleisti taikos žinią (Iz 52:7; Rom 10:15). Vis dėlto ją skelbti, kai tik pasitaiko proga, reikia drąsos. Dvidešimtmetis Bo pasakoja: „Bijojau liudyti klasiokams. Manau, aš gėdijausi. Nesuprantu, kodėl tuomet taip jaučiausi. Dabar mielai liudiju bendraamžiams.“

¹¹ Daugelis jaunuolių pamatė, kad tarnyboje jaučiasi kur kas drąsiau, jei būna gerai pasiruošę. O kaip pasiruošti? Šešiolikmetė Džulija sako: „Kuprinėje nešiojuosi mūsų leidinių. Taip pat klausausi, kai bendraklasiai šneka apie savo pažiūras, įsitikinimus, ir tada galvoju, kaip jiems padėti. Jei esu pasiruošusi, galiu su bendraklasiais kalbėti apie tai, kas konkrečiai jiems praverstų.“ Makenzė, kuriai 23 metai, sako: „Jeigu esi malonus ir moki kitus išklausyti, suprasi, kas bendraamžiams rūpi. Stengiuosi perskaityti visus jaunimui skirtus mūsų leidinius. Tada Biblijoje arba svetainėje jw.org galiu parodyti tai, kas mano bendraamžiams padėtų.“ Minėtų jaunuolių patirtis byloja, kad kuo geriau pasiruošiame, tuo tvirčiau jaučiamės skelbdami kitiems gerąją naujieną.

12, 13. Kas galėtų būti „degančios piktojo strėlės“?

¹² Perskaityk Efeziečiams 6:16. Legionieriai nešiojosi didelį, stačiakampio formos skydą, uždengiantį kūną nuo kelių iki pečių. Skydas saugojo karį nuo ieties ir kalavijo smūgių, taip pat nuo strėlių krušos.

¹³ Kas yra „degančios piktojo strėlės“, nuo kurių turėtume gintis? Tai galėtų būti Šėtono skleidžiamos melagystės, kaip antai „Jehova tavęs nemyli“ arba „niekam tu nerūpi“. Štai ką sako devyniolikmetė Ida, kovojanti su menkavertiškumo jausmu: „Neretai manydavau, kad Jehova yra toli nuo manęs ir nenori būti mano Draugas.“ Kas jai padeda  apsiginti nuo tokių piktojo atakų? „Mano tikėjimą be galo stiprina sueigos, – pasakoja Ida. – Anksčiau tiesiog sėdėdavau salėje ir niekada nekomentuodavau. Manydavau, kad niekam nebus įdomu, ką aš pasakysiu. Tačiau dabar sueigoms aš ruošiuosi ir stengiuosi atsakyti bent į du tris klausimus. Man tai nėra lengva, bet po kiekvieno pasisakymo pasijaučiu daug geriau. Be to, mane labai palaiko broliai ir sesės. Kaskart iš sueigos grįžtu žinodama, kad Jehova mane myli.“

14. Kokią svarbią tiesą suprantame iš Idos pavyzdžio?

¹⁴ Kario skydas būdavo tam tikro nustatyto dydžio. O kaip yra su „tikėjimo skydu“? Iš Idos pavyzdžio suprantame svarbią tiesą: jis gali tiek didėti, tiek mažėti. Koks bus mūsų tikėjimas, priklauso nuo mūsų pačių (Mt 14:31; 2 Tes 1:3). Tad savo tikėjimą būtina stiprinti.

15, 16. Kodėl viltį galima prilyginti šalmui?

¹⁵ Perskaityk Efeziečiams 6:17. Romėnų pėstininko šalmas saugojo galvą, veidą ir kaklą. Ant kai kurių šalmų būdavo pritaisyta rankenėlė, taigi karys galėdavo jį nešti rankoje.

¹⁶ Kario šalmas saugojo svarbų organą – smegenis. Panašiai ir „išgelbėjimo vilties šalmas“ saugo mūsų protą (1 Tes 5:8; Pat 3:21, Brb). Viltis padeda mums susitelkti į Dievo pažadus ir išlaikyti tinkamą požiūrį į gyvenimo rūpesčius  (Ps 27:1, 14; Apd 24:15). Tačiau atminkime: mūsų simbolinis šalmas bus bevertis, jei, taip sakant, jį nusiimsime nuo galvos ir nešimės rankoje. Kad viltis mus saugotų, turime laikyti ją gyvą savo mintyse.

17, 18. a) Ko Šėtonas gali griebtis, kad įtikintų mus nusiimti simbolinį šalmą? b) Kas rodo, kad nesileidžiame Šėtono apgaunami?

¹⁷ Ko Šėtonas gali griebtis, kad įtikintų mus nusiimti šalmą? Pagalvokime, kaip piktasis mėgino paveikti Jėzų. Jis gerai žinojo, kad Jėzus viliasi vieną dieną tapti žmonijos valdovu. Bet valdžią Kristus turėjo gauti tik sulaukęs Jehovos paskirto meto, prieš tai jam dar reikėjo daug iškentėti ir mirti. Šėtonas pasiūlė nieko nelaukti: esą jei bent kartelį jį pagarbintų, Jėzus iškart galėtų valdyti visą pasaulį (Lk 4:5–7). Piktasis taip pat žino, ko mes viliamės – daugybės gėrybių, kurias Jehova mums pažadėjo suteikti naujajame pasaulyje. Tačiau šio pažado išsipildymo turime palaukti. Be to, tenka patirti visokių sunkumų. Taigi Šėtonas mus vilioja piršdamas įvairias galimybes jau dabar susikurti patogų gyvenimą. Jis trokšta, kad pirmiausia rūpintumės materialine gerove ir tik po to Karalystės reikalais (Mt 6:31–33).

¹⁸ Dvidešimtmetė Kijana, kaip ir daugelis kitų krikščionių jaunuolių, nepasiduoda Šėtono apgaulėms. Ji sako: „Žinau, kad vienintelė mūsų viltis yra Dievo karalystė, tik ji išspręs visas mūsų problemas.“ O kokią įtaką tvirta Kijanos viltis turi jos mąstymui ir sprendimams? Ji tęsia: „Viltis gyventi rojuje padeda man nusistatyti tinkamus prioritetus. Savo gabumų nenaudoju tam, kad kuo daugiau uždirbčiau ar siekčiau karjeros aukštumų. Laiką ir jėgas investuoju į dvasinius tikslus.“

19, 20. Kaip galime įgusti naudotis Dievo Žodžiu?

¹⁹ Pauliaus laikais romėnų pėstininkai su savimi turėjo apie 50 centimetrų ilgio kalaviją. Jis buvo labai parankus dvikovoje. Viena, kodėl romėnų kariai buvo sunkiai įveikiami, yra tai, kad naudotis ginklais, taigi ir kalaviju, jie lavindavosi kasdien.

²⁰ Apaštalas Dievo Žodį prilygina kalavijui. Šį galingą ginklą mums davė pats Jehova. Bet mes turime mokytis sumaniai juo naudotis, kad prireikus apgintume savo įsitikinimus arba pataisytume savo mąstymą (2 Kor 10:4, 5; 2 Tim 2:15). Kaip čia galėtume patobulėti? Štai ką daro 21 metų Sebastianas: „Skaitydamas Bibliją iš kiekvieno skyriaus nusirašau po vieną eilutę. Taip kaupiu savo mėgstamų eilučių sąrašą. Man tai padeda vis labiau derintis prie Jehovos mąstysenos.“ Anksčiau minėtas Danielis sako: „Kai skaitau Bibliją, pasižymiu eilutes, kurios, mano manymu, sudomins žmones tarnyboje. Pastebėjau, kad jie mieliau klausosi, jei mato, jog apie Bibliją kalbu su užsidegimu ir nuoširdžiai stengiuosi jiems padėti.“

21. Kodėl nereikia bijoti Šėtono ir demonų?

²¹ Straipsnyje paminėtų jaunuolių pavyzdys rodo, kad nėra reikalo bijoti Šėtono ir demonų. Tiesa, jie labai grėsmingi, bet anaiptol nėra neįveikiami. Be to, jie neegzistuos amžinai. Greitu laiku, stojus Kristaus viešpatavimo tūkstantmečiui, Šėtonas su demonais bus nudanginti į bedugnę – visiško neveiklumo būseną, o vėliau ir amžiams sunaikinti (Apr 20:1–3, 7–10). Puikiai žinome, kas yra mūsų priešas, kokie jo kėslai ir kokios taktikos jis griebiasi. Jehovos padedami, piktojo puolimą mes sėkmingai atremsime.