1. Ką apie mūsų priešą Jehova atskleidė dar Edene?

ADOMAS, be abejonės, žinojo, kad gyvatės negali kalbėti. Tad greičiausiai numanė, kad prisidengusi gyvate su jo žmona Ieva šnekėjosi dvasinė būtybė (Pr 3:1–6). Apie ją pirmoji žmonių pora nežinojo nieko. Vis dėlto Adomas sąmoningai nusprendė nusigręžti nuo savo mylinčio dangiškojo Tėvo ir prisidėti prie to nepažįstamojo sukelto maišto (1 Tim 2:14). Nuo tada Jehova ėmė pamažu atskleisti daugiau žinių apie šį piktadarį, suvedžiojusį mūsų protėvius, ir dar Edeno sode pažadėjo, kad tas piktadarys galiausiai bus sunaikintas. Sykiu Dievas perspėjo, kad ana nedora dvasinė būtybė kurį laiką priešinsis visiems, kas iš širdies jį myli (Pr 3:15).

2, 3. Kodėl prieš pasirodant Mesijui apie Šėtoną Šventraštyje pasakyta nedaug?

² Jehova nusprendė, kad išmintingiausia bus neatskleisti žmonėms prieš jį sukilusio angelo vardo. * Nuo maišto Edeno sode praėjo pustrečio tūkstančio metų ir tik tada Dievas leido sužinoti bent jau kaip tą piktąjį vadinti – Šėtonu  (Job 1:6). Šis žodis, išvertus iš originalo kalbos, reiškia „priešininkas“. Hebrajiškuosiuose raštuose Šėtonas paminėtas tik trijose knygose – Pirmojoje Metraščių, Jobo ir Zacharijo. Kodėl prieš žadėtajam Mesijui ateinant į žemę apie Šėtoną Šventraštyje užsiminta tik truputį?

³ Akivaizdu, Jehova nenorėjo, kad hebrajiškuosiuose raštuose pernelyg daug dėmesio būtų skirta Šėtonui ir piktiems jo darbams. Ta Šventojo Rašto dalis pirmiausia turėjo padėti Dievo garbintojams atpažinti Mesiją ir juo sekti (Lk 24:44; Gal 3:24). O kai Mesijas pasirodė, Jehova pasirūpino, kad apie Šėtoną ir prie jo prisidėjusius angelus gautume dar daugiau informacijos. Didžiąją dalį to, ką šiandien apie juos žinome, mums nusakė Jėzus ir jo mokiniai. * Tai suprantama, juk Jehova pasirinko būtent Jėzų drauge su pateptaisiais sunaikinti piktojo ir visų jo bendrų (Rom 16:20; Apr 17:14; 20:10).

4. Kodėl nederėtų pernelyg baimintis Šėtono?

⁴ Apaštalas Petras Šėtoną apibūdina kaip „riaumojantį liūtą“, o Jonas jį vadina slibinu ir gyvate (1 Pt 5:8; Apr 12:9). Tačiau nėra reikalo Velnio pernelyg baimintis – jo galia yra ribota. (Perskaityk Jokūbo 4:7.) Mus saugo Jehova, taip pat Jėzus ir ištikimieji angelai. Jų padedami galime sėkmingai piktajam pasipriešinti. Vis dėlto kyla trys svarbūs klausimai: kiek stipri yra Šėtono įtaka? Kaip jis bando kitus paveikti? Ko Šėtonas negali? Pažiūrėkime, kuo mums naudinga žinoti atsakymus į šiuos klausimus.

5, 6. Kodėl žmonių valdžios nepajėgia išspręsti žmonijos problemų?

⁵ Šėtono pusėn stojo nemažai angelų. Bent dalį jų piktasis prieš tvaną įkalbėjo santykiauti su moterimis. Šis angelų nuopuolis vaizdžiai aprašytas Apreiškimo knygoje. Ten sakoma, kad slibinas nužėrė žemėn trečdalį žvaigždžių (Pr 6:1–4; Jud 6; Apr 12:3, 4). Palikdami dangiškojo Tėvo šeimą, nedori angelai perėjo piktojo valdžion. Neturėtume manyti, kad tie maištininkai yra tik kokia gauja niekšelių. Šėtonas, mėgdžiodamas Dievą, galima sakyti, įkūrė savo karalystę, kuriai pats ir vadovauja. Demonus jis sutelkė į žmogaus akiai nematomą organizaciją, paskirstė jiems valdžią ir padarė juos pasaulio valdovais (Ef 6:12).

⁶ Šėtonas per savo organizaciją vadovauja visoms žmonių valdžioms. Tai galima suprasti iš jo žodžių Jėzui, kai parodęs „visas gyvenamos žemės karalystes“ piktasis tarė: „Duosiu tau visą šią valdžią su jų šlove, nes ji man atiduota, ir kam noriu, tam ją duodu“ (Lk 4:5, 6). Vis dėlto daugelis valdžių, nors ir yra Šėtono rankose, rūpinasi savo piliečių gerove. Ir kai kurių šalių vadovai darbuojasi vedami išties kilnių ketinimų. Tačiau nė viena vyriausybė ir nė vienas politinis lyderis nepajėgia išspręsti žmonijos problemų (Ps 146:3, 4; Apr 12:12).

7. Kaip Šėtonas, be pasaulio valdžių, naudojasi dar ir klaidinga religija bei komercine sistema? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁷ Siekdami suklaidinti „visą gyvenamą žemę“, Šėtonas ir demonai naudojasi ne vien valdžiomis, bet ir klaidinga religija, taip pat pasaulio komercine sistema (Apr 12:9). Per klaidamokslę religiją piktasis skleidžia melagystes apie  Jehovą. Negana to, Šėtonas daro viską, kad žmonės pamirštų Dievo vardą (Jer 23:26, 27). Šitaip jis yra suklaidinęs nemažai nuoširdžių žmonių: jie mano, jog garbina Dievą, tačiau iš tikrųjų garbina demonus (1 Kor 10:20; 2 Kor 11:13–15). Melą Šėtonas sėja ir per komercinę sistemą. Pavyzdžiui, žmonėms perša mintį, esą jie bus iš tikro laimingi, jei turės daug pinigų ir daiktų (Pat 18:11). Kas patiki tokia apgaule, visą gyvenimą vergauja ne Dievui, bet turtams (Mt 6:24). Toks asmuo gal ir myli Jehovą, bet jis taip prisiriša prie materialinių dalykų, kad galiausiai jo meilė Dievui išblėsta (Mt 13:22; 1 Jn 2:15, 16).

8, 9. a) Kokius du dalykus sužinome iš to, kas nutiko pirmajai porai ir neklusniems angelams? b) Kuo mums naudinga žinoti, kiek plačiai išsikerojusi Šėtono įtaka?

⁸ Iš to, kas nutiko Adomui, Ievai ir neklusniems angelams, suprantame bent du svarbius dalykus. Pirma, turime pasirinkti, kieno pusę palaikysime – Jehovos ar Šėtono. Kitų variantų nėra (Mt 7:13). Antra, tie, kas palaiko Šėtoną, laimi išties nedaug. Štai Adomui su Ieva buvo leista patiems spręsti, kas gera ir kas bloga, demonai gavo progą bent kiek vadovauti žmonių valdžioms (Pr 3:22). Vis dėlto, net jeigu ir atrodo, kad Šėtonas siūlo ką nors gero, žmogus, palaikydamas jo pusę, visada skaudžiai nukenčia (Job 21:7–17; Gal 6:7, 8).

⁹ Kuo mums naudinga žinoti, kiek plačiai išsikerojusi Šėtono įtaka? Trumpai tariant, tai padeda išlaikyti tinkamą požiūrį į valdžią ir skatina mus užsiimti evangelizacijos tarnyba. Suprantame, ko Jehova iš mūsų tikisi, – kad valdžią gerbsime ir paklusime jos įstatymams, jei tik šie nesikerta su jo įsakais (Rom 13:1–4; 1 Pt 2:17). Kartu suvokiame, kad privalome likti neutralūs, taigi niekuomet neimsime rodyti palankumo kokiam politikui ar partijai (Jn 17:15, 16; 18:36). Taip pat matydami, kaip Šėtonas teršia Jehovos reputaciją, jaučiame stiprią paskatą kalbėti kitiems tiesą apie Dievą. Didžiuojamės, kad vadinamės jo vardu, ir mielai jį vartojame savo kalboje. Esame tikri, kad išties laimingi būsime, jei iš širdies mylėsime ne turtus, o Jehovą (Iz 43:10; 1 Tim 6:6–10).

10–12. a) Kokiomis vilionėmis Šėtonas galėjo patraukti paskui save daugelį angelų? b) Ko galime pasimokyti iš angelų nuopuolio?

¹⁰ Šėtonas žino efektyvių būdų, kaip kitus paveikti. Patraukti savo pusėn jis  mėgina įvairiai: kartais, vaizdžiai tariant, pakiša masalą, o kai kada daro spaudimą.

¹¹ Pagalvokime, kiek daug angelų leidosi Šėtono suvedžiojami ir užkibo ant jo kabliuko. Tikėtina, kad norėdamas parinkti reikiamą jauką Šėtonas ilgokai stebėjo kitas dvasines būtybes. Kaip jau minėjome, kai kurie angelai neatsispyrė pagundai ir santykiavo su moterimis. Iš tokių nenatūralių santykių gimė žiaurūs mišrūnai (Pr 6:1–4). Galimas dalykas, Šėtonas aniems angelams ne vien siūlė naudotis galimybe tenkinti seksualines aistras, bet ir žadėjo, esą jie galės užvaldyti žmoniją. Tikriausiai piktasis siekė sužlugdyti žadėtojo moters palikuonio atėjimą (Pr 3:15). Bet Jehova suardė tų nedorų maištininkų planus siųsdamas žemei tvaną.

¹² Ko mes čia pasimokome? Niekada nenuvertinkime to, kokia stipri gali būti vilionė pasielgti amoraliai ir kaip pavojinga yra keltis į puikybę. Atminkime, kad angelai, prisidėję prie Šėtono, prieš tai ištisus amžius leido drauge su pačiu Jehova. Net ir tokiomis nuostabiomis sąlygomis jie ėmė puoselėti nedorus troškimus ir galiausiai leidosi jų užvaldomi. Gal ir mes jau ne vieną dešimtmetį tarnaujame žemiškajame Dievo organizacijos padalinyje. Vis dėlto ir šioje dvasiškai tyroje aplinkoje į širdį gali skverbtis geiduliai (1 Kor 10:12). Tad labai svarbu širdį nuolat tyrinėti, vyti šalin nedoras mintis ir su šaknimis rauti išdidumą (Gal 5:26; perskaityk Kolosiečiams 3:5).

13. Koks yra kitas veiksmingas Šėtono būdas vilioti žmones ir kaip nepakliūti į šiuos spąstus?

¹³ Kitas veiksmingas Šėtono masalas – okultizmas. Šiandien piktasis žadina žmonių susidomėjimą demonų pasauliu naudodamasis ne tik klaidinga religija, bet ir pramogų pasauliu. Filmai, elektroniniai žaidimai ir kitos pramogos okultizmą pateikia labai patraukliai. Kaip mums nepakliūti į šiuos spąstus? Nereikia tikėtis, kad Dievo organizacija sudarys tinkamų ir netinkamų pramogų sąrašą. Kiekvienas turime ugdyti savo sąžinę, kad ji skatintų mus vadovautis Dievo normomis (Hbr 5:14). Ir jeigu mylėsime Dievą iš visos širdies, „be veidmainystės“, mūsų sprendimai bus protingi (Rom 12:9). Pavyzdžiui, rinkdamiesi pramogas galėtume pagalvoti: „Ar nesu veidmainis – ar pats laikausi to, ko mokau kitus? Ką manytų mano studijuotojas arba kitas žmogus, kuriam liudiju, jei pamatytų, kokią  pramogą pasirinkau?“ Kuo mažiau mūsų žodžiai skiriasi nuo veiksmų, tuo mažesnė tikimybė pakliūti į Šėtono pinkles (1 Jn 3:18).

14. Kaip Šėtonas gali mus pulti ir kas padėtų atsilaikyti?

¹⁴ Kad pamintume savo ištikimybę Jehovai, Šėtonas mus ne tik vilioja kokiu nors masalu, bet ir puola tiesiogiai. Pavyzdžiui, jis gali daryti valdžioms įtaką, kad vienur ar kitur mūsų veikla būtų uždrausta. Taip pat jis gali paskatinti bendramokslius arba kolegas tyčiotis iš mūsų už tai, kad laikomės Biblijoje išdėstytų moralės normų (1 Pt 4:4). Jam net įmanu paveikti mūsų artimuosius, kad šie, nors ir geriausių norų vedami, įkalbinėtų mus nelankyti sueigų (Mt 10:36). Kaip galėtume Šėtono spaudimui atsispirti? Visų pirma neturėtume stebėtis tokiais išpuoliais – juk jis su mumis kariauja (Apr 2:10; 12:17). Taip pat turėkime omenyje, ką Šėtonas mus puldamas nori įrodyti: esą Jehovai tarnaujame tik tada, kai mums paranku, o užklupus išbandymams nuo Dievo nusisuksime (Job 1:9–11; 2:4, 5). Galiausiai su visišku pasitikėjimu melskime Jehovą, kad šioje kovoje mus palaikytų. Atminkime: jis niekada mūsų neapleis (Hbr 13:5).

15. Ar Šėtonas gali priversti mus pasielgti prieš savo valią? Prašom paaiškinti.

¹⁵ Šėtonas negali priversti žmogaus pasielgti prieš savo valią (Jok 1:14). Vis dėlto daugelis to net nenumanydami palaiko piktojo pusę. Bet kai sužino tiesą, žmogus turi pasirinkti, kam tarnaus (Apd 3:17; 17:30). Jeigu tvirtai nusprendėme paklusti Dievui ir vykdyti jo valią, Šėtonas niekaip negali palaužti mūsų ištikimybės (Job 2:3; 27:5).

16, 17. a) Ko dar Šėtonas negali? b) Kodėl nereikia bijoti garsiai melstis Jehovai?

¹⁶ Yra ir kitų dalykų, kurie Šėtonui ir jo demonams negalimi. Štai Biblijoje nerasime nė užuominos, kad jie gebėtų perprasti žmogaus mintis ar matyti, kas širdyje. Šventajame Rašte sakoma, kad tokią galią turi tik Jehova ir Jėzus (1 Sam 16:7; Mk 2:8). O kaip tada, kai garsiai kalbame ar meldžiamės? Negi reikėtų nuogąstauti, kad piktasis arba demonai, girdėdami mūsų išsakomas mintis, galėtų kaip nors mums pakenkti? Ne, to nereikia bijoti. Kodėl taip tvirtiname? Antai Jehovos tarnyboje mes darome gerus darbus ir tikrai nesibaiminame, kad Šėtonas tai pamatys. Panašiai nėra ko būgštauti ir garsiai meldžiantis. Biblijoje ne vieną kartą rašoma, kad Dievo tarnai meldėsi balsu, ir niekur nepasakyta, neva jie būtų bijoję, kad nugirs Šėtonas (1 Kar 8:22, 23; Jn 11:41, 42; Apd 4:23, 24). Jeigu stengsimės visada kalbėti ir elgtis taip, kaip patinka Jehovai, galime neabejoti štai kuo: jis neleis, kad Šėtonas padarytų mums neatitaisomą žalą. (Perskaityk Psalmyno 34:8 [34:7, Brb].)

¹⁷ Savo priešą reikia gerai pažinti, bet tikrai nėra reikalo jo bijoti. Jehovos remiamas netgi netobulas žmogus pajėgia nugalėti piktąjį (1 Jn 2:14). Jeigu jam priešinsimės, jis bėgs nuo mūsų (Jok 4:7; 1 Pt 5:9). Šėtonas, regis, šiandien ypač yra nusitaikęs į jaunuolius. Ko konkrečiai jie galėtų imtis, kad atremtų jo puolimą? Apie tai – kitame straipsnyje.