Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

GYVENIMO ISTORIJA

Skurdi pradžia – turtinga pabaiga

Skurdi pradžia – turtinga pabaiga

Gimiau mažame vieno kambario rąstų namuke Liberčio miestelyje, Indianos valstijoje (JAV). Mano tėvai jau turėjo tris vaikus: sūnų ir dvi dukras. Vėliau gimė dar du broliai ir sesė.

Rąstų namelis, kuriame gimiau

PER visus metus, kol lankiau mokyklą, nedaug kas keitėsi. Bendramoksliai visada buvo tie patys – nuo pat pirmos iki paskutinės klasės. Žinojau kone kiekvieno miestelėno vardą, o jie žinojo mano.

Buvau vienas iš septynių vaikų; nuo mažens dirbau žemės ūkio darbus

Liberčio miestelį iš visų pusių supo nedideli ūkiai, kuriuose daugiausia buvo auginami kukurūzai. Kai gimiau, viename tokiame ūkyje dirbo ir mano tėtis. Dar paauglystėje išmokau vairuoti traktorių, dirbti visokius žemės ūkio darbus.

Niekada nemačiau savo tėčio jauno. Man gimus, jis buvo jau 56-erių, o mama – 35-erių. Tačiau savo tėtį prisimenu sveiką ir tvirtą, jis nebijojo sunkaus darbo. Darbštumo mokė ir visus mus. Daug jis neuždirbdavo, bet visada turėjome stogą virš galvos, drabužį ant kupros ir maisto ant stalo. Tėtis niekad negailėjo mums laiko. Jis mirė būdamas 93 metų. Mama sulaukė 86-erių. Jiedu netarnavo Jehovai. Iš mūsų šeimos tik vienas jaunesnis brolis yra mano bendratikis ir tarnauja bendruomenės vyresniuoju nuo pat 1972-ųjų, kai vyrams buvo pradėta skirti tokias pareigas.

MANO VAIKYSTĖ

Mano mama buvo labai religinga. Kiekvieną sekmadienį ji vesdavosi mus į baptistų bažnyčią. Dvylikos pirmą kartą išgirdau apie Trejybę. Mamos smalsiai paklausiau: „Kaip gali būti, kad Jėzus vienu metu yra ir Sūnus, ir Tėvas?“ Prisimenu jos atsakymą: „Sūneli, čia paslaptis. Ne mums tai suprasti.“ Man tai iš tiesų buvo didelė paslaptis. Vis dėlto maždaug keturiolikos pasikrikštijau – vardan Trejybės buvau triskart panardintas į upelį.

1952 m. Septyniolikos, prieš pašaukiamas į kariuomenę

Vidurinėje susidraugavau su vienu boksininku. Jis ir mane įkalbėjo išbandyti šitą sportą. Ėmiau treniruotis ir įsirašiau į boksininkų asociaciją „Auksinės pirštinės“. Bet boksas man nelabai sekėsi, todėl po keleto dvikovų šį sportą mečiau. Vėliau buvau pašauktas į Jungtinių Valstijų kariuomenę ir išsiųstas į Vokietiją. Mano viršininkai, manydami, kad turiu įgimtą gebėjimą vadovauti, įrašė mane į puskarininkių mokyklą. Jie mat norėjo, kad siekčiau karjeros kariuomenėje. Bet aš to visai netroškau, todėl 1956-aisiais, atitarnavęs skirtus porą metų, gavau garbingos tarnybos liudijimą ir buvau paleistas. Tada dar nežinojau, kad greitai stosiu į visai kitokią kariuomenę.

1954–1956 m. Jungtinių Valstijų kariuomenėje ištarnavau porą metų

NAUJAS GYVENIMAS

Tuo laiku maniau, kad tikras vyras būsiu, jei elgsiuosi ir atrodysiu kaip „mačo“. Tokį požiūrį formavo filmai ir aplinka. Mano akimis, pamokslininkai ir visokie Dievo Žodžio skelbėjai nebuvo labai vyriški. Tačiau tai, ką netrukus sužinojau, apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Taigi vieną dieną važiuoju savo raudonu kabrioletu per miestelį. Žiūriu, man mojuoja dvi merginos. Aš jas pažinojau – jos buvo sesės ir jųdviejų brolis buvo vedęs mano vyresnę seserį. Žodžiu, tos merginos buvo Jehovos liudytojos. Paimdavau iš jų Sargybos bokšto ir Atsibuskite! žurnalų, nors šiaip maniau, kad Sargybos bokštas man kiek per sudėtingas. Bet šįkart jos pasiūlė ateiti į bendruomenės knygos studijas – nedidelį jų namuose vykstantį sambūrį, kur tyrinėjama Biblija ir dalijamasi mintimis. Pasakiau, kad pagalvosiu. „Tikrai pažadi pagalvoti?“ – šypsodamosi paklausė merginos. „Pažadu“, – atsakiau.

Vėliau ėmiau gailėtis, kad prisižadėjau. Bet maniau, kad jau nebeturiu kur trauktis. Tad vakare nuėjau į tas studijas. Didžiausią įspūdį man ten padarė vaikai. Neįtikėtina, kiek daug jie žinojo apie Bibliją! Aš ne vieną sekmadienį su mama eidavau į bažnyčią, bet apie Bibliją nutuokiau labai mažai. Panorau sužinoti daugiau ir sutikau studijuoti Bibliją. Gana greitai sužinojau, kad Visagalis Dievas turi asmeninį vardą – Jehova. Pamenu, kadaise mamos klausiau, kas tokie yra Jehovos liudytojai, ir ji atsakė: „A, tai tie, kurie garbina senuką vardu Jehova.“ Bet dabar man tarsi akys atsivėrė!

Kadangi supratau atradęs tiesą, sparčiai dariau dvasinę pažangą. Nuo anos sueigos praėjus vos devyniems mėnesiams – 1957 metų kovą – pasikrikštijau. Mano požiūris smarkiai pasikeitė. Kai prisimenu savo senąsias „mačo“ dienas, džiaugiuosi, kad sužinojau, kaip vyriškumas apibūdinamas Biblijoje. Štai Jėzus buvo tobulas vyras. Jis turėjo tiek jėgos ir ištvermės, kad prieš jį būtų nublankęs net ir pats didžiausias „mačo“. Tačiau Jėzus nesivėlė į barnius ar muštynes ir net leidosi kankinamas, kaip ir buvo išpranašauta (Iz 53:2, 7). Suvokiau, kad tikras Jėzaus sekėjas „turi būti su visais švelnus“ (2 Tim 2:24).

Kitąmet, 1958-aisiais, pradėjau tarnauti pionieriumi. Bet netrukus šią tarnybą turėjau trumpam nutraukti. Kodėl? Nes nusprendžiau vesti Gloriją – vieną iš tų dviejų merginų, pakvietusių mane į knygos studijas. Dėl šio savo sprendimo niekada nesigailėjau. Glorija man tikra brangenybė – tokia buvo anksčiau, tokia tebėra ir šiandien. Ji kaip tas Vilties deimantas *, tiktai jokių vilčių puoselėti man jau nebereikia – juk aš ją vedžiau! Dabar tegul ji pati šiek tiek papasakoja apie save.

„Esu viena iš septyniolikos vaikų. Mano mama buvo Jehovos liudytoja. Ji mirė, kai man buvo keturiolika. Tada studijuoti Bibliją pradėjo tėtis. Mamai mirus, tėtis paprašė mokyklos direktoriaus, kad mudvi su vyresne sese, tuo metu jau besimokančia paskutinėje klasėje, galėtume eiti į mokyklą pakaitomis – vieną dieną ji, kitą aš. Šitaip viena iš mūsų visada būtų namie, pasirūpintų mažaisiais ir paruoštų šeimynai valgyti iki tėčiui grįžtant iš darbo. Direktorius leido. Taip darėme, kol sesė baigė mokyklą. Su mumis studijavo dvi liudytojų šeimos ir vienuolika iš mūsų tapo Jehovos liudytojais. Man patiko eiti į tarnybą, nors buvau labai drovi. Bėgant metams įveikti drovumą man padėjo Semas.“

Su Glorija susituokėme 1959 metų vasarį. Gera buvo drauge tarnauti pionieriais. Tų pačių metų liepą pateikėme paraiškas darbuotis Betelyje. Svajojome tarnauti mūsų bendrijos pagrindiniame biure. Su mumis pasikalbėjo brangus brolis Saimonas Kreikeris. Jis pasakė, kad šiuo laiku sutuoktiniai į Betelį nepriimami. Noro ten dirbti vis tiek nepraradome, nors tuomet dar nežinojome, kad svajonės išsipildymo reikės nemažai palaukti.

Parašėme į pagrindinį biurą ir paprašėme paskirti mus ten, kur trūksta evangelizuotojų. Sulaukę atsakymo pamatėme, kad mums pateiktas vienintelis pasiūlymas – vykti į Pain Blafo miestą Arkanzaso valstijoje. Tomis dienomis ten buvo dvi bendruomenės: viena baltųjų, kita spalvotųjų, arba juodaodžių. Mus nusiuntė į juodaodžių bendruomenę. Joje tebuvo kokie keturiolika skelbėjų.

PROBLEMOS DĖL RASIZMO IR SEGREGACIJOS

Galbūt paklausite: „O kodėl Jehovos liudytojai buvo pasidaliję į bendruomenes pagal rasę?“ Paprastai tariant, kito pasirinkimo nebuvo. Skirtingų rasių žmonėms būti kartu viešoje vietoje draudė įstatymai, be to, tokios tvarkos nesilaikymas greit galėjo išprovokuoti agresiją ir smurtą. Daug kur broliai pagrįstai baiminosi, kad jeigu rengs bendras baltųjų ir juodųjų sueigas, jų Karalystės salė bus užpulta ir suniokota. Taip ne sykį buvo atsitikę. Jeigu juodaodžiai liudytojai būtų skelbę gerąją naujieną baltųjų kvartale, juos būtų suėmę ir tikriausiai sumušę. Todėl kad evangelizacijos darbui kiltų kuo mažiau kliūčių, mes paklusome tuometiniams įstatymams ir tikėjomės, jog situacija pasikeis į gera.

Tarnyboje pasitaikydavo visokių netikėtumų. Nors stengdavomės kalbėtis tik su juodaodžiais, kartais netyčia pabelsdavome į baltųjų duris. Turėdavome greitai nuspręsti, ar pasidalysime su jais keliomis mintimis iš Biblijos, ar tiesiog atsiprašysime ir eisime tolyn. Taip jau tais laikais būdavo.

Žinoma, kad galėtume tarnauti pionieriais ir sudurti galą su galu, turėdavome sunkiai dirbti. Paprastai mūsų atlyginimas būdavo kokie trys doleriai per dieną. Glorija tvarkė žmonėms namus. Vienoje vietoje mums leido tvarkytis drauge, kad darbas būtų baigtas dvigubai greičiau. Ten mums dar duodavo vadinamuosius TV pietus – dėžutę paruošto ir užšaldyto maisto. Baigę tvarkytis, pietus pasidalydavome ir pavalgydavome. Kas savaitę Glorija vienai šeimai lygindavo skalbinius. Aš dirbdavau visokius lauko ir vidaus darbus, valydavau langus. Pas vieną baltųjų šeimą langus valydavome abu: Glorija iš vidaus, aš – iš išorės. Užtrukdavome visą dieną, todėl gaudavome pietų. Glorija valgydavo viduje, bet atskirai nuo šeimos, o aš valgydavau garaže. Per daug neėmiau to į galvą – juk po nosim garuodavo skanūs pietūs. Ta šeima buvo išties maloni. Tiesiog jie gyveno tokioje santvarkoje ir darė kaip visi. Pamenu, sykį sustojome prisipilti kuro. Baltaodžio degalinės operatoriaus pasiteiravau, ar Glorija negalėtų pasinaudoti tualetu. Jis tik dėbtelėjo į mane ir pasakė: „Užrakinta.“

GRAŽŪS POELGIAI

O štai su bendratikiais mums visada būdavo labai gera. Daug atgaivos teikė ir tarnyba. Atvykę į Pain Blafą, apsistojome pas brolį, tuo metu ėjusį bendruomenės tarno pareigas. Jo žmona nebuvo liudytoja ir Glorija pradėjo studijuoti su ja Bibliją. Aš ėmiau vesti studijas jų dukrai su vyru. Galiausiai žmona ir dukra apsisprendė tarnauti Jehovai ir pasikrikštijo.

Baltųjų bendruomenėje turėjome puikių draugų. Jie kviesdavosi mus pasivaišinti, tik, aišku, kai jau sutemdavo. Tuo metu labai aktyviai veikė Kukluksklanas (KKK) – organizacija, agresyviai kurstanti rasizmą. Pamenu, sykį per Heloviną mačiau vyrą, sėdintį savo namo verandoje ir išdidžiai dėvintį baltą apsiaustą ir gobtuvą – tipinę KKK aprangą. Tokie dalykai brolių neįbaugino, jie ir toliau rodė vieni kitiems gerumą. Vieną vasarą pritrūkome pinigų kelionei į kongresą. Norėdamas mums pagelbėti, vienas brolis sutiko pirkti mūsų 1950-ųjų fordą. Maždaug po mėnesio, karštą vasaros dieną, pavargę grįžome iš tarnybos – ir po namus vaikščiojome, ir studijas vedėme. Ogi žiūrime ir netikime savo akimis – kieme stovi mūsų automobilis! Ant lango radome raštelį: „Grąžinu jums mašiną. Tai dovana nuo manęs. Jūsų brolis.“

Niekad nepamiršiu ir dar vieno gero darbo. 1962 metais mane pakvietė į mėnesio trukmės Karalystės tarnybos kursus Saut Lansinge (Niujorko valstija). Tie kursai buvo skirti broliams, kuriems pavesta rūpintis bendruomenėmis, rajonais ir sritimis. Kai gavau kvietimą, buvau bedarbis, trūko pinigų. Neseniai Pain Blafe buvau nuėjęs į vieną telekomunikacijų įmonę pakalbėti dėl darbo. Jeigu mane būtų priėmę, būčiau buvęs pirmasis juodaodis toje įmonėje. Galiausiai man pranešė, kad darbą gavau. Ką dabar daryti? Keliauti į Niujorko valstiją pinigų neturėjau. Tiesą sakant, rimtai galvojau priimti darbo pasiūlymą, o kursų atsisakyti. Jau buvau pasiruošęs broliams rašyti, kad neatvyksiu. Bet tada nutiko kai kas nepamirštamo.

Ryte į duris pabeldė viena mūsų bendruomenės sesė, kurios vyras nebuvo liudytojas. Ji padavė man voką, pilną banknotų. Pasirodo, sesė su keliais savo mažamečiais vaikais keldavosi anksti ryte, eidavo į medvilnės laukus ir iš tarpuvagių ravėdavo piktžoles, kad uždirbtų pinigų mano kelionei į Niujorką. Ji sakė: „Keliauk į kursus, daug mokykis, o grįžęs pamokyk mus!“ Nuėjęs į minėtą įmonę pasiteiravau, ar negalėčiau pradėti dirbti po penkių savaičių. Išgirdau griežtą „ne!“ Bet man dėl to širdies neskaudėjo. Jau buvau tvirtai apsisprendęs. Ir kaip džiaugiuosi, kad to darbo atsisakiau!

Štai ką apie metus, praleistus Pain Blafe, prisimena Glorija: „Tą vietą tiesiog įsimylėjau! Turėjau 15–20 Biblijos studijų. Ryte šiek tiek liudydavome po namus, o likusią dienos dalį vesdavome studijas, kartais net iki vienuoliktos vakaro. Tarnyba teikė tiek džiaugsmo! Būčiau mielai ten tarnavusi ir toliau. Prisipažinsiu, nelabai norėjau, kad mums paskirtų keliaujamąjį darbą. Bet Jehova buvo sumanęs ką kita.“ Taip, jo planas buvo kitoks.

KELIAUJAMASIS DARBAS

Tarnaudami pionieriais Pain Blafe, pareiškėme norą būti specialiaisiais pionieriais. Tai atrodė visai realu, netgi mūsų srities prižiūrėtojas sakė, kad galėtume keltis į Teksaso valstiją ir ten vienoje bendruomenėje tarnauti specialiaisiais. Tokia mintis mums labai patiko. Tad nekantriai laukėme atsakymo iš pagrindinio biuro. Bet dienos bėgo, o mūsų pašto dėžutė kaip tuščia, taip tuščia. Galiausiai laišką gavome. Sužinojome, kad mus paskyrė dirbti keliaujamąjį darbą. Buvo 1965-ųjų sausis. Tuo pat metu tarnauti rajono prižiūrėtoju buvo paskirtas brolis Lijonas Viveris, dabar einantis Jungtinių Valstijų filialo komiteto koordinatoriaus pareigas.

Gavęs rajono prižiūrėtojo darbą, iš pradžių kiek nerimavau. Prieš kokius metus srities prižiūrėtojas Džeimsas Tompsonas buvo svarstęs, ar esu tinkamas šioms pareigoms. Tada jis pasikalbėjo su manimi, ko reikėtų, kad būčiau geras rajono prižiūrėtojas, ir taktiškai paminėjo kelias sritis, kur dar galėčiau pasitempti. Vos pradėjęs prižiūrėtojo tarnybą supratau, kokie naudingi jo patarimai. Pirmasis srities prižiūrėtojas, su kuriuo man teko bendradarbiauti, kaip tik ir buvo brolis Tompsonas. Iš šio Dievui atsidavusio dvasingo krikščionio išmokau labai daug.

Labai vertinu pagalbą, gautą iš Dievui atsidavusių dvasingų brolių

Tomis dienomis nauji rajono prižiūrėtojai buvo apmokomi gana greitai. Su kitu rajono prižiūrėtoju praleidau tik porą savaičių: pirmąją stebėjau, kaip jis lanko vieną bendruomenę, antrąją jau pats buvau prižiūrėtojas ir anas brolis stebėjo mane. Jis davė man visokių patarimų ir pamokymų. Bet po to jau likau vienas. Pamenu, Glorijai guodžiausi: „Negi jis negali dar su mumis pabūti?“ Bet laikui bėgant supratau svarbų dalyką: šalia visada yra gerų brolių, kurie gali padėti. Tik tą jų pagalbą turiu priimti. Iki šiol labai vertinu visa, ką dėl manęs padarė tokie patyrę broliai kaip Džeimsas Braunas, tarnavęs keliaujančiuoju prižiūrėtoju, ir betelietis Fredas Raskas.

Kaip jau minėjau, anuomet buvo įsikerojęs rasizmas. Kartą lankėme vieną miestelį Tenesio valstijoje ir KKK ten sugalvojo rengti eitynes. O štai kitąsyk liudydami su grupe bendratikių nutarėme padaryti pertrauką ir užsukti į greito maisto restoraną. Pakilęs eiti į tualetą pastebėjau, kad mane seka grėsmingos išvaizdos vyriškis. Iš tatuiruočių galėjai spręsti, kad jis priklauso prie baltųjų ekstremistų. Bet mums iš paskos į tualetą įėjo vienas baltaodis brolis, daug didesnis tiek už mane, tiek už tą tipą. „Ar viskas gerai, broli Herdai?“ – paklausė. Anas vyras nė nepasinaudojęs tualetu pasišalino. Per daugelį metų įsitikinau, kad išankstinis nusistatymas kyla ne dėl žmogaus odos spalvos, o dėl nuodėmės, kurią visi paveldėjo iš Adomo. Įsitikinau ir tuo, kad brolis yra brolis – nesvarbu, kokia jo odos spalva, – ir kad jis bus pasiruošęs už tave atiduoti gyvybę.

PUIKI PABAIGA

Keliaujamąjį darbą išdirbome 33 metus: iš pradžių buvau rajono prižiūrėtojas, o vėlesniuosius 21 metus – srities prižiūrėtojas. Koks įdomus ir džiugus tai buvo laikotarpis! Daug visokių įvykių sustiprino mūsų tikėjimą. Bet mūsų laukė dar viena dovana. 1997-ųjų rugpjūtį išsipildė sena mūsų svajonė – buvome pakviesti tarnauti Jungtinių Valstijų Betelyje. Nuo tada, kai pirmąkart pareiškėme norą čia dirbti, buvo praėję 38 metai! Darbo ėmėmės jau kitą mėnesį. Pradžioje maniau, kad atsakingiems broliams mano pagalbos reikės tik laikinai. Bet viskas pakrypo kiek kitaip.

Glorija buvo tikra brangenybė, kai susituokėme, tokia tebėra ir šiandien

Pirmiausia dirbau tarnybos skyriuje. Čia daug ko išmokau. Bendruomenių tarybos ir rajono prižiūrėtojai iš visos šalies į šį skyrių siunčia įvairiausių klausimų, kartais labai keblių ir liečiančių delikačias temas. Mačiau, kokie kantrūs buvo mane mokantys broliai, kaip norėjo man padėti. Jeigu šiandien būčiau paskirtas dirbti tame skyriuje, turėčiau dar mokytis ir mokytis.

Gyventi Betelyje mums su Glorija labai patinka. Mudu visada buvome vyturiai ir tai Betelyje tikrai padeda. Maždaug po metų pradėjau tarnauti Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos Tarnybos komiteto padėjėju. Tada, 1999-aisiais, buvau paskirtas Vadovaujančiosios tarybos nariu. Pastarasis darbas mane išmokė daug dalykų, bet svarbiausias iš jų yra šis: krikščionių bendruomenei vadovauja ne koks žmogus, o pats Jėzus Kristus.

Nuo 1999 m. man suteikta garbė tarnauti Vadovaujančiojoje taryboje

Manau, kad mano gyvenimas šiek tiek panašus į pranašo Amoso. Jis buvo piemuo, taip pat imdavosi paprasto sezoninio darbo – atėjus reikiamam metų laikui raižydavo figas, kad sunoktų. Tos rūšies figas valgydavo tik nepasiturintys žmonės. Vis dėlto Jehova atkreipė dėmesį į tą nuolankų vyrą ir pavedė jam labai vertingą pranašo tarnystę (Am 7:14, 15). Ir mane, neturtingo ūkininko sūnų iš Liberčio miestelio Indianoje, Jehova pastebėjo ir dosniai apdovanojo. Nė nesuskaičiuočiau visų tų gerų dalykų, kuriuos esu iš jo gavęs (Pat 10:22, Brb). Mano gyvenimo pradžia buvo materialiai skurdi, bet pabaiga – dvasiškai turtinga, daug turtingesnė nei kada galėjau įsivaizduoti.

^ pstr. 15 Vilties deimantas (angl. Hope Diamond) – vienas žinomiausių briliantų pasaulyje, pasižymintis retu pilkai mėlynu atspalviu.