1, 2. Kaip žmonės įsivaizduoja rojų?

Į TARPTAUTINĮ kongresą Seule, Pietų Korėjoje, atvyko daugybė delegatų iš užsienio. Po renginio galėjai išvysti jaudinantį reginį: vietiniai broliai ir sesės, iš stadiono lydėdami svečius, jiems mojavo ir sakė: „Iki pasimatymo rojuje!“ Kokį rojų jie turėjo omenyje?

² Žodis „rojus“ žmonėms sukelia įvairias asociacijas. Kai kas rojų laiko vaizduotės vaisiumi. Kiti mano, kad rojus yra ten, kur jautiesi patenkintas ir laimingas. Pavyzdžiui, alkanas žmogus gal pasijaustų lyg rojuje atėjęs į banketą. Kitas sušuktų „čia tikras rojus!“ išvydęs nuostabų gamtos peizažą. O kaip rojų įsivaizduoji tu? Ar viliesi kada nors jame gyventi?

3. Kur Biblijoje pirmąkart rašoma apie rojų?

³ Biblijoje minimas rojus, egzistavęs praeityje, ir rojus, būsiantis ateityje. Apie rojų rašoma jau pačioje pirmoje Šventojo Rašto knygoje. Juozapas Skvireckas Pradžios 2:8 iš lotynų kalbos išvertė taip: „Viešpats Dievas buvo pradžioje įveisęs linksmybių Rojų; jame patalpino sutvertą žmogų“ (kursyvas mūsų). Taigi žodžiu „rojus“ kai kurie Biblijos vertėjai vadina namus, Dievo duotus pirmiesiems žmonėms. Hebrajiškame minėtos eilutės tekste pavartoti žodžiai „Edeno sodas“.  Vietovardis „Edenas“ išvertus reiškia „malonumas“. Tas sodas buvo išties maloni vieta: žmogus ten galėjo gardžiuotis daugybe maisto, grožėtis akiai patraukliais vaizdais ir džiaugtis taika su gyvūnais (Pr 1:29–31).

4. Kokiu žodžiu graikų kalboje buvo pavadintas Edeno sodas ir kodėl šis žodis tinkamas?

⁴ Verčiant hebrajišką Biblijos tekstą į graikų kalbą, hebrajiškas žodis, reiškiantis „sodas“, buvo išverstas žodžiu paradeisos. Vienoje Biblijos enciklopedijoje apie jį sakoma: „Erdvus, nuo kenkėjų aptvertas parkas, kuriame išsaugotas natūralus gamtos grožis; kuriame auga medžiai, daugelis iš jų – vaismedžiai; kurį drėkina skaidraus vandens upeliai, o jų pakrantėse ganosi didžiulės antilopių ar avių bandos – štai koks vaizdas ateidavo į galvą graikų keliautojui išgirdus žodį paradeisos“ (J. McClintock, J. Strong. Cyclopaedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature). Tikėtina, kad graikakalbiai panašiai įsivaizdavo ir Edeno sodą. (Palygink su Pradžios 2:15, 16.)

5, 6. Kodėl žmonės prarado galimybę gyventi rojuje ir koks galbūt kyla klausimas?

⁵ Taigi Dievas įkurdino Adomą su Ieva nuostabaus grožio sode. Deja, jiedu nusprendė nepaklusti Jehovai, todėl galimybė gyventi rojuje iš jų buvo atimta. Be to, tokią galimybę prarado ir visi jų palikuoniai (Pr 3:23, 24). Atrodo, žmonių paliktas Edeno sodas egzistavo iki pat tvano, užėjusio Nojaus dienomis.

⁶ Kai kas gal svarsto: „Ar kada nors žemėje vėl bus rojus?“ Pakalbėkime, kokių yra įrodymų, kad į šį klausimą galima atsakyti „taip“. Jei tiki, kad ateityje drauge su artimaisiais gyvensi rojuje, kaip tokį savo įsitikinimą galėtum paaiškinti kitiems?

7, 8. a) Ką Dievas pažadėjo Abraomui? b) Ko Abraomas, gavęs tokį Dievo pažadą, tikriausiai vylėsi?

⁷ Logiška manyti, kad atsakyti į anksčiau minėtus klausimus galėtų tas, kuris kitados rojų įkūrė, – Dievas Jehova. Ir tuos atsakymus jis pateikia savo įkvėptoje knygoje, Biblijoje. Kai savo draugui Abraomui pažadėjo padaryti jo palikuonis tokius gausingus kaip pajūrio smiltys, Jehova pridūrė kai ką svarbaus: „Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“ (Pr 22:17, 18). Šį pažadą Jehova vėliau pakartojo Abraomo sūnui ir vaikaičiui. (Perskaityk Pradžios 26:4 ir 28:14.)

⁸ Šventajame Rašte nerasime nė užuominos, kad Abraomas būtų vylęsis, jog žmonės bus apdovanoti gyvenimu dangiškame rojuje. Išgirdęs Dievo pažadą, kad „visos tautos žemėje“ bus palaimintos, Abraomas, tikėtina, vylėsi, kad žmonės sulauks geresnių laikų ne kur nors danguje, o čia, žemėje. Ar Biblijoje yra kokių argumentų, paremiančių tokį samprotavimą?

9, 10. Kas dar Biblijoje rašoma apie būsimą žmonijos palaiminimą?

⁹ Dovydas, vienas iš tolimų Abraomo palikuonių, Dievo įkvėptas išpranašavo metą, kada „nedorėlio nebebus“ (Ps 37:1, 2, 10; 2 Sam 23:2). Anot jo, tuomet „romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“. Dar jis pridūrė: „Teisieji paveldės kraštą ir jame gyvens amžinai“ (Ps 37:11, 29). Kokią išvadą, tavo manymu, iš šių žodžių galėjo padaryti Dievo tarnai? Jie galėjo tikėtis, kad vieną dieną žemėje gyvens tik teisūs žmonės ir kad tada čia vėl bus rojus, kaip senovėje Edene.

¹⁰ Bėgant metams dauguma izraelitų, tvirtinusių, kad garbina Jehovą, nuo jo  nusigręžė. Todėl Dievas leido babiloniečiams juos užkariauti, nuniokoti jų kraštą ir daugelį paimti į nelaisvę (2 Met 36:15–21; Jer 4:22–27). Vis dėlto Dievas per pranašus pažadėjo, kad jo tauta po 70 metų tremties grįš į tėvynę. Nors tos pranašystės jau seniai išsipildė, jos reikšmingos ir mums šiandieną. Aptarkime keletą tų pranašysčių ir pažiūrėkime, kaip jos pagrindžia mūsų viltį čia, žemėje, sulaukti rojaus.

11. Kaip Izraelio tautai išsipildė žodžiai iš Izaijo 11:6–9, tačiau koks kyla klausimas?

¹¹ Perskaityk Izaijo 11:6–9. Per Izaiją Jehova pažadėjo, kad iš nelaisvės grįžusiems izraelitams nebus ko baimintis. Savame krašte jų nepuls nei laukiniai žvėrys, nei priešiški žmonės. Ir jauni, ir seni jausis saugiai. Argi tai nepanašu į nuostabias sąlygas, kokiomis gyveno pirmieji žmonės Edeno sode? (Iz 51:3) Izaijas taip pat išpranašavo, kad visa žemė – ne vien tik Izraelio kraštas – „bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“. Bet kyla klausimas: kada šie žodžiai išsipildys?

12. a) Kas gera buvo pažadėta iš Babilonijos grįžtantiems tremtiniams? b) Iš ko suprantame, kad pažadas, užrašytas Izaijo 35:5–10, galutinai išsipildys ateityje?

¹² Perskaityk Izaijo 35:5–10. Pranašas Izaijas darkart pasakė, kad tremtiniams tiek kelyje į tėvynę, tiek parkeliavus niekas nekels grėsmės. Jiems nereiks baimintis nei priešininkų, nei kokių žvėrių. Jų kraštas bus gerai drėkinamas, kaip kadaise Edeno sodas, ir duos gausų derlių (Pr 2:10–14; Jer 31:12). Ar ši pranašystė turėjo išsipildyti tik aniems izraelitams? Atkreipkime dėmesį, kas dar minėtose eilutėse išpranašauta: aklieji, kurtieji ir luošieji bus pagydyti. Iš tremties grįžusiems izraelitams taip neatsitiko. Akivaizdu, Jehova norėjo pasakyti, kad žmonės nuo visų negalių pasveiks tik ateityje.

13, 14. Kaip žydams išsipildė žodžiai iš Izaijo 65:21–23 ir kurios pranašystės dalies išsipildymo dar laukiame ateityje? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹³ Perskaityk Izaijo 65:21–23. Parvykę į savo kraštą, žydai nerado patogiai įrengtų namų, įdirbtų laukų ar vynuogynų. Jiems teko viską daryti savo rankomis. Vis dėlto Jehova jų triūsą laimino. Koks džiaugsmas jiems buvo pasistatyti namus ir juose apsigyventi, kaip gera buvo sėti, sodinti ir vėliau skonėtis sveiku, savo išaugintu maistu!

¹⁴ Bet nepamirškime, kad viena svarbi šios pranašystės detalė anuomet neišsipildė. Jehova pažadėjo, kad žmonės bus tokie ilgaamžiai kaip medis. Kai kurių medžių amžius siekia ne vieną tūkstantį metų. Kad tiek išgyventų, žmogus turėtų būti tobulos sveikatos. Tik pagalvok: kaip būtų nuostabu nesuskaičiuojamą daugybę metų džiaugtis pranašystėje paminėtomis puikiomis sąlygomis! Tada tikrai galėtume pasakyti, kad gyvename rojuje. Taigi visiško šių pažadų išsipildymo dar laukiame.

15. Koks ateities vaizdas piešiamas Izaijo pranašystėse?

¹⁵ Aptartos pranašystės byloja, kad ateityje mūsų laukia tikras rojus. Žemė bus pilna teisių žmonių ir Jehova visus juos laimins. Nereikės baimintis, kad užpuls koks laukinis žvėris ar piktas žmogus. Aklieji praregės, kurtieji ims girdėti, luošieji bus pagydyti. Žmonės statysis sau namus, veis sodus ir turės apsčiai sveiko maisto. Be to, savo amžiumi pralenks net medžius. Štai kokį ateities vaizdą Biblija mums piešia. Bet kai kas gal pasakytų, kad minėtose pranašystėse įžiūrime tai, ko ten nėra. Ką tokiam asmeniui atsakyti? Kokių dar yra įrodymų, kad ateityje visa žemė bus rojus? Tvirtą pagrindą mūsų vilčiai davė Jėzus, pats svarbiausias kada nors gyvenęs žmogus.

16, 17. Kokiomis aplinkybėmis Jėzus paminėjo rojų?

¹⁶ Jėzus buvo neteisingai apkaltintas, pasmerktas myriop ir prikaltas prie stulpo. Abipus jo ant stulpų kabojo du nusikaltėliai. Vienas jų, prieš išleisdamas paskutinį atodūsį, pripažino, kad Jėzus yra karalius, ir paprašė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23:39–42). Jėzaus atsakymas nusikaltėliui, užrašytas Luko 23:43, labai reikšmingas kiekvienam iš mūsų. Kai kurie Biblijos vertimai, tarp jų ir dauguma lietuviškųjų, tą eilutę perteikia taip: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ Vis dėlto esama skirtingų nuomonių, prie kurios sakinio dalies priskirti žodį „šiandien“. Ar galime numanyti, ką Jėzus čia turėjo omenyje?

¹⁷ Daugelyje šiuolaikinių kalbų vartojami skyrybos ženklai. Jie padeda sakinyje aiškiai išdėstyti mintis. Tačiau seniausiuose turimuose Biblijos rankraščiuose, parašytuose graikiškai, skyryba nebuvo nuosekli. Tad kyla klausimas, kaip iš tikrųjų Jėzus pasakė: ar „iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“, ar „iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“? Vertėjai turi patys nuspręsti, kur rašyti skyrybos ženklą. Jų sprendimas priklauso nuo to, ką, jų nuomone, Jėzus turėjo omenyje. Todėl šiuolaikiniuose Biblijos vertimuose rasime abu variantus.

18, 19. Ką reikia turėti omenyje norint suprasti Jėzaus žodžius nusikaltėliui?

¹⁸ Bet prisiminkime, ką Jėzus anksčiau buvo pasakęs savo sekėjams: „Žmogaus Sūnus tris dienas ir tris naktis išbus žemės širdyje“ ir: „Žmogaus Sūnus turės būti atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis bus prikeltas“ (Mt 12:40; 16:21; 17:22, 23; Mk 10:34). Kad taip ir įvyko, paliudijo apaštalas Petras (Apd 10:39, 40). Vadinasi, tą dieną, kai mirė drauge su anuo nusikaltėliu, Jėzus nenuėjo į jokį rojų. Pasak Biblijos, Jėzus kelias dienas išbuvo hade, tai yra kape, ir tada Jehova jį prikėlė (Apd 2:31, 32). *

¹⁹ Taigi logiška daryti išvadą, kad skyrybos ženklas turėtų būti po žodžio „šiandien“. Prieš ištardamas nusidėjėliui pažadą dėl rojaus, Jėzus pasakė: „Iš tiesų tau sakau šiandien.“ Toks žodžio „šiandien“ vartojimas buvo įprastas jau nuo seno. Štai Mozė buvo pasakęs: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau“, ir: „Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę“ (Įst 6:6; 7:11; 8:1, 19; 30:15).

20. Kas dar padeda suprasti Jėzaus pažadą nusikaltėliui?

²⁰ Vienas Biblijos vertėjas iš Vidurinių Rytų Jėzaus atsakymą pakomentavo taip: „Loginis kirtis čia dedamas ant žodžio „šiandien“ ir tekstas turėtų atrodyti taip: „Iš tiesų tau sakau šiandien: su manimi būsi rojuje.“ Pažadas, duotas tą dieną, turėjo išsipildyti vėliau. Tokia minčių raiška buvo įprasta Rytų kalboms ir ji leidžia suprasti, kad pažadas, duotas tam tikrą dieną, tikrai bus ištesėtas.“ Štai vienas penkto amžiaus Biblijos vertimas į sirų kalbą Jėzaus žodžius perteikia taip: „Amen, sakau tau šiandien, kad su manimi tu būsi Edeno sode.“ Šis Jėzaus pažadas mums visiems įkvepia vilties.

21. Ar nusikaltėliui Jėzus pažadėjo gyvenimą danguje? Prašom paaiškinti.

²¹ Anas mirštantis nusikaltėlis nežinojo, kad Jėzus su ištikimais savo apaštalais sudarė sandorą ir suteikė jiems galimybę karaliauti  danguje (Lk 22:29). Be to, nusikaltėlis nebuvo pakrikštytas šventąja dvasia (Jn 3:3–6, 12). Todėl darome išvadą, kad Jėzus nusikaltėliui pažadėjo gyvenimą ne dangiškame, o žemiškame rojuje. Po maždaug dviejų dešimtmečių apaštalas Paulius rašė apie vieną vyrą, kuris regėjime buvo „staigiai nuneštas į rojų“ (2 Kor 12:1–4). Aišku, Paulius ir kiti apaštalai, skirtingai nei anas nusikaltėlis, buvo pašaukti karaliauti su Jėzumi danguje. Bet ar apaštalo paminėtas rojus bus ir žemėje? * Ar mes į jį pateksime?

22, 23. Ko galime viltis?

²² Anksčiau straipsnyje citavome Dovydo pranašystę, kad „teisieji paveldės kraštą“ (Ps 37:29; 2 Pt 3:13). Dovydas čia kalbėjo apie metą, kai visi žmonės žemėje laikysis teisingų Jehovos normų. Taip pat skaitėme Izaijo 65:22: „Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus mano tauta.“ Tai rodo, kad žmonės gyvens tūkstančius metų. Ar tikrai galime to tikėtis? Taip. Pasak Apreiškimo 21:1–4, Dievas didžiai palaimins žmoniją. Viena, ką jis padarys, – pašalins mirtį. Taigi jo tarnai naujajame pasaulyje galės gyventi be pabaigos.

²³ Šventojo Rašto mokymas apie rojų iš mažyčių detalių susidėlioja į bendrą ryškų vaizdą. Adomas su Ieva turėjo galimybę amžinai gyventi Edeno sode, bet ją prarado. Laimei, rojus nėra prarastas amžiams. Jehova pažadėjo, kad ateityje jis bus atkurtas. Dievas įkvėpė Dovydą užrašyti žodžius, kad romūs ir teisūs žmonės paveldės žemę ir joje gyvens amžinai. Izaijo pranašystės padeda mums įsivaizduoti, kokios nuostabios tada bus gyvenimo sąlygos. Viso to sulauksime, kai išsipildys Jėzaus pažadas, duotas šalia ant stulpo pakabintam nusikaltėliui. Rojuje gyventi gali ir tu. Kaip laukiame to meto, kai išsipildys bendratikių iš Korėjos žodžiai: „Iki pasimatymo rojuje!“