1. Kokių sunkumų patyrė pirmo amžiaus krikščionys?

MAŽDAUG 62–64 m. e. m. apaštalas Petras parašė laišką „laikiniems gyventojams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje“ (1 Pt 1:1). Kultūriškai margoms Mažosios Azijos bendruomenėms teko patirti aršų priešiškumą, užgauliojimų, todėl bendruomenes reikėjo padrąsinti, duoti joms aiškias gaires. Be to, tie krikščionys gyveno labai sudėtingu laikmečiu. „Visų dalykų galas jau arti“, – rašė Petras. Nepraeis nė dešimtmetis ir tuometė žydų santvarka bus be gailesčio sunaikinta. Kas padėtų po Romos imperiją pasklidusiems krikščionims pergyventi tuos sunkius laikus? (1 Pt 4:4, 7, 12)

2, 3. Kodėl Petras skatino bendratikius būti svetingus? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

² Petras, be kita ko, bendratikius skatino: „Būkite vieni kitiems svetingi be niurnėjimo“ (1 Pt 4:9). Graikų kalbos žodis, išverstas „svetingumas“, paraidžiui reiškia „meilė (arba gerumas) svetimiems“. Įsidėmėtina, kad Petras brolius ir seses  ragina būti svetingus „vieni kitiems“ – tiems, kuriuos jie jau pažįsta ir su kuriais bendrauja. O kaip svetingumas būtų padėjęs anuo sunkiu metu?

³ Svetingumas krikščionis būtų labiau suartinęs. Pagalvok, ar pats nesijautei smagiai, kai buvai pakviestas į svečius? Ar po viešnagės neliko šiltų prisiminimų? Arba kai bendratikis svečiavosi pas tave, ar tuomet nesutvirtėjo jūsų draugystė? Rodydami svetingumą broliams ir sesėms, galime juos dar geriau pažinti, ko tikriausiai nepavyktų kitokiomis aplinkybėmis. Gyvenimo sąlygos Petro dienomis vis blogėjo, tad ryšys tarp krikščionių turėjo būti kaip niekad glaudus. Stiprinti draugystės saitus turime ir mes, juk, pasak Biblijos, gyvename „paskutinėmis dienomis“ (2 Tim 3:1).

4. Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?

⁴ Kokių būna progų rodyti svetingumą? Kas gali kliudyti mums būti svetingiems ir kaip tokias kliūtis įveikti? Kas padėtų būti maloniais svečiais?

5. Kaip galime rodyti svetingumą krikščionių sueigose?

⁵ Sueigose. Visus, kurie kartu su mumis lanko krikščionių sambūrius, mes maloniai priimame. Jie, kaip ir mes, čionai atėjo pasivaišinti prie dvasinio peno stalo, kurį paruošė mūsų šeimininkai – Jehova ir jo organizacija (Rom 15:7). Kai į mūsų sambūrį ateina naujas žmogus, mes, vaizdžiai tariant, irgi tampame vaišių šeimininkais. Ar negalėtume parodyti iniciatyvos ir prie svečio, kad ir kokia būtų jo apranga bei išvaizda, prieiti ir jo pasveikinti? (Jok 2:1–4) Ir jeigu pastebime, kad kol kas nė vienas bendratikis nepasiūlė svečiui prisėsti šalia, gal galėtume pasiūlyti mes? Žmogus veikiausiai bus dėkingas, kad paaiškiname, kas per programą vyksta, padedame susiieškoti Biblijos eilutes. Šitaip išnaudosime puikią progą puoselėti svetingumą (Rom 12:13).

6. Kam pirmiausia turime būti svetingi?

⁶ Pakvieskime bendratikius užkandžių arba pietų. Bibliniais laikais būdavo įprasta svečią pavaišinti (Pr 18:1–8; Ts 13:15; Lk 24:28–30). Žmogus, pakviesdamas kitą drauge pavalgyti, parodydavo, jog nori su juo susidraugauti ir taikiai sugyventi. O kam mes pirmiausia turime būti svetingi? Tiems, kas užima svarbią vietą mūsų gyvenime, – bendruomenės broliams ir sesėms. Argi užgriuvus sunkumams neturėtume vieni kitais kliautis? Taigi puoselėti ištikimą draugystę ir tarpusavio taiką yra būtina. Štai 2011 metais Vadovaujančioji taryba nusprendė, kad Jungtinių Valstijų Betelyje Sargybos bokšto studijos prasidės nebe 18.45, o 18.15. Kodėl? Pranešime apie šį sprendimą buvo sakoma, kad, studijoms anksčiau pasibaigus, beteliečiai, ko gero, mieliau kvies kitus arba patys sutiks pasisvečiuoti. Kiti filialai irgi paankstino studijų laiką. Tokia tvarka padeda Betelio šeimai dar labiau suartėti.

7, 8. Kaip galime parodyti svetingumą mūsų bendruomenę lankantiems broliams?

⁷ Puikią progą parodyti svetingumą turime, kai mus aplanko kalbėtojas iš kitos bendruomenės, rajono prižiūrėtojas ar net filialo atstovas. (Perskaityk 3 Jono 5–8.) Pavyzdžiui, galime jį pakviesti kuklioms ar kiek didesnėms vaišėms. Pagalvok, gal ir tu galėtum priimti besisvečiuojantį brolį?

⁸ Viena Jungtinėse Valstijose gyvenanti sesė pasakoja: „Metams bėgant abu su vyru į namus esame pakvietę daugybę kalbėtojų su žmonomis. Kaskart patirdavome džiugių akimirkų – būdavo smagu ir,  svarbiausia, pasistiprindavome dvasiškai. Niekada dėl to nesigailėjome.“

9, 10. a) Kam iš bendratikių gali prireikti vietos apsistoti? b) Ar tie, kas gyvena kukliame būste, irgi gali ką nors apgyvendinti? Prašom pateikti pavyzdį.

⁹ Svečiai, atvykę ilgesniam laikui. Senovėje svečiui neretai pasiūlydavo nakvynę (Job 31:32; Fm 22). Kartais tą daryti tenka ir mums. Štai rajono prižiūrėtojo apgyvendinimu dažniausiai pasirūpina bendruomenė, kurią jis lanko. Vietos apsistoti reikia ir teokratinių kursų dalyviams, taip pat statybos savanoriams. Po stichinės nelaimės daug kas lieka be pastogės ir yra priversti kur nors glaustis, kol jų namai bus atstatyti ar suremontuoti. Nemanykime, jog tokiais atvejais gali padėti tik tie, kurie turi didelį ir patogų būstą. Galimas dalykas, jie jau ne sykį yra kitus priėmę. Net jeigu gyvename gana kukliai, kodėl gi bendratikiams neatvėrus savo namų durų?

¹⁰ Vienas brolis iš Pietų Korėjos su malonumu prisimena dienas, kai pas jį apsistodavo bendratikiai, atvykę į teokratinius kursus. Jis rašo: „Iš pradžių aš dvejojau, mat buvau neseniai vedęs, be to, gyvenome mažame namelyje. Tačiau priimdami kursų dalyvius patyrėme tikrą džiaugsmą. Mes, jaunavedžiai, pamatėme, kokie laimingi gali būti sutuoktiniai, jei abu tarnauja Jehovai ir drauge siekia dvasinių tikslų.“

11. Kodėl pas mus atsikėlusius bendratikius turėtume priimti svetingai?

¹¹ Kai į bendruomenę atsikelia naujas žmogus. Gali būti, kad į mūsų vietovę atsikraustė brolis, sesė ar visa krikščionių šeima iš kitos bendruomenės. Galbūt jie atvyko dėl to, kad čia trūksta gerosios naujienos skelbėjų, arba juos, pionierius, paskyrė pas mus tarnauti. Atvykėliams nuo pat pradžių reikia taikytis prie ko nors naujo – kaimynų, bendruomenės, gal net kitos kalbos ar kultūros. Ar negalėtum pakviesti jų užkąsti, papietauti arba drauge paiškylauti? Taip šie bendratikiai įgis naujų draugų ir greičiau pripras prie pasikeitusių aplinkybių.

12. Koks nutikimas byloja, jog svetingumui parodyti nebūtinos prašmatnios vaišės?

¹² Kad parodytume svetingumą, nebūtina suruošti prašmatnių vaišių. (Perskaityk Luko 10:41, 42.) Štai kas nutiko vienai porai pačioje misionieriškos tarnystės pradžioje. Brolis pasakoja: „Buvome jauni, nepatyrę, ilgėjomės namų. Vieną vakarą žmona jautėsi itin prislėgta ir man niekaip nepavyko jos paguosti. Apie pusę aštuonių kažkas pasibeldė. Prie durų stovėjo viena Biblijos studijuotoja. Ji atėjo mūsų pasveikinti ir atnešė tris apelsinus. Pakvietėme ją vidun, padavėme stiklinę vandens. Paskui paruošėme arbatos ir karšto šokolado. Dar nebuvome išmokę suahelių kalbos, o ji nešnekėjo angliškai.“ Brolis sako, kad šis nutikimas paskatino juos imtis iniciatyvos ir susidraugauti su vietiniais bendratikiais. Šitaip darydami jie patiria didžiulį džiaugsmą.

13. Ką gera patiriame būdami svetingi?

¹³ Gal tau kada pasitaikė proga pakviesti ką nors į svečius, bet kažkodėl susiturėjai? Jei taip, tikėtina, praradai galimybę pasidžiaugti malonia bendrija ir užmegzti ilgalaikę draugystę. Svetingumas – puikus priešnuodis vienatvei. Tad kodėl kai kas nesiryžta jo parodyti? Priežasčių gali būti įvairių.

14. Ką daryti, kad rastume laiko ir jėgų kitus pasikviesti arba patys nueiti į svečius?

¹⁴ Jeigu manai, kad neturi tam nei laiko, nei jėgų. Jehovos tarnai yra labai užsiėmę, neretai turi daugybę įsipareigojimų.  Tad kai kurie mano, kad svečiams priimti jie nerastų nei laiko, nei jėgų. Jeigu ir tu taip manai, tikriausiai vertėtų peržiūrėti savo dienotvarkę ir šį tą joje pakoreguoti, kad galėtum kitus pasikviesti arba pats nueiti į svečius. Atminkime: būti svetingus mus ragina Šventasis Raštas (Hbr 13:2). Skirti laiko pabūti su draugais nėra nieko bloga, priešingai, net pagirtina. Galbūt dėl to tau teks atsisakyti ne itin svarbių užsiėmimų.

15. Kodėl kai kas baiminasi pasikviesti svečių?

¹⁵ Jei abejoji, ar kitiems patiks pas tave svečiuotis. Gal kada norėjai pasikviesti svečių, bet suabejojai, ar pavyks tinkamai juos priimti? Kai kas yra drovaus būdo ir baiminasi, kad nesugebės palaikyti pašnekesio arba svečiai ims nuobodžiauti. Kiti verčiasi kukliai ir mano, kad negali svečiams pasiūlyti to, ką gali kiti bendruomenės nariai. Tačiau nepamirškime, kas čia užvis svarbiau: ne prašmatnūs, bet švarūs, tvarkingi namai ir draugiški jų šeimininkai.

16, 17. Kas padėtų įveikti nuogąstavimus, ar pavyks svečius priimti tinkamai?

¹⁶ Jeigu nerimauji, ar pavyks deramai priimti svečius, tikriausiai bus paguoda žinoti, jog panašiai jaučiasi ir kiti. Vienas vyresnysis iš Jungtinės Karalystės sako: „Galimas dalykas, ruošdamasis sutikti svečius truputį jaudinsies. Tačiau, kaip ir darydamas bet ką kita dėl Jehovos, patirsi daug gera, jausi didžiulį pasitenkinimą ir tai tikrai nustelbs visus nerimastavimus. Man smagu tiesiog pasėdėti su svečiais prie kavos puodelio ir pasišnekučiuoti.“ Atminkime, kad ledus pralaužti visada padeda nuoširdus domėjimasis kitais (Fil 2:4). Juk kone kiekvienam patinka papasakoti ką nors apie save. Be to, būtent tokiomis progomis bene geriausiai galėsime pasidalyti savo įspūdžiais ir išgyvenimais. Kitas vyresnysis rašo: „Kai bendratikiai lankosi mano namuose, galiu geriau juos suprasti, daugiau apie juos sužinoti, ypač tai, kaip jie atėjo į tiesos kelią.“ Būkime tikri: jeigu svečiams rodysime asmenišką dėmesį, jie jausis labai maloniai.

¹⁷ Viena pionierė, ne sykį po savo stogu priėmusi įvairių teokratinių kursų dalyvius, sakė: „Iš pradžių buvau kiek sunerimusi, nes mano būstas labai kuklus, apstatytas nenaujais baldais. Vieno kursų dėstytojo žmona mane nuramino. Ji pasakė, kad kai su vyru lanko bendruomenes, geriausiai jaučiasi apsistoję pas dvasingus bendratikius, kurie materialiai gal turi nedaug, bet stengiasi gyventi paprastai ir yra susitelkę į tarnybą Jehovai. Sesės žodžiai priminė tai, ką vaikystėje mums kartodavo mama: „Geriau daržovių pietūs su meile“ (Pat 15:17). Tegu svetingumą rodyti mus skatina meilė, tada tikrai nebus dėl ko jaudintis.

18, 19. Kaip svetingumas padeda įveikti neigiamus jausmus?

¹⁸ Jeigu kuris bendratikis tau ne prie širdies. Gal mus erzina kurio nors brolio ar sesės poelgiai, kyla įtampa dėl asmenybių skirtumų? Jei neigiamų jausmų iškart neišrautume, jie gali giliai įsišaknyti mūsų širdyje ir nustelbti norą parodyti svetingumą. O gal kas iš bendruomenės kada nors mus įžeidė ir niekaip negalime išmesti to iš galvos?

¹⁹ Biblija pataria: pagerinti santykius su kitais, net su priešais, padeda svetingumas. (Perskaityk Patarlių 25:21, 22.) Pasikviesdami kitą pasisvečiuoti, tikėtina, sumažinsime tarpusavio trintį ir numalšinsime įsisenėjusią nuoskaudą. Be to, tikriausiai imsime pastebėti gražias svečio savybes, dėl kurių prie tiesos jį patraukė  Jehova (Jn 6:44). Netikėtas kvietimas viešnagėn mūsų santykius gali pakreipti nauja linkme. Svarbiausia, kad mus tam skatintų meilė. Kaip galėtume įsitikinti savo motyvų nuoširdumu? Viena, įsiklausykime į raginimą, užrašytą Filipiečiams 2:3: „Nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save.“ Pagalvokime, kuo tas ar anas bendratikis yra aukštesnis, arba pranašesnis, – tikėjimu, ištverme, drąsa, o gal kuria kita krikščioniška savybe? Šitaip stiprinsime meilę broliams ir sesėms ir mieliau jiems atversime savo namų duris.

20. a) Kodėl, sutikę pas ką nors pasisvečiuoti, turėtume žodžio laikytis? b) Ką daryti, jei dėl išties rimtų priežasčių tenka viešnagę atšaukti?

²⁰ Kadaise psalmininkas Dovydas klausė: „Viešpatie, kas gali svečiuotis tavo Palapinėje?“ (Ps 15:1). Į šį klausimą Dovydas atsakė paminėdamas, kokio elgesio ir požiūrio Dievas tikisi iš savo svečių. Pavyzdžiui, Jehovai mielas žmogus, kuris „net nuostolį patirdamas laikosi žodžio“ (Ps 15:4). Sutikę pasisvečiuoti, vėliau neturėtume lengvabūdiškai savo pažado atšaukti. Juk tada visos šeimininko pastangos ruoštis mūsų vizitui nueitų perniek (Mt 5:37). Kai kurie, gavę, jų nuomone, geresnį pasiūlymą, anksčiau priimto atsisako. Tačiau ar taip daryti meilinga ir pagarbu? Verčiau būkime dėkingi bendratikiui ir vertinkime viską, kuo jis nori su mumis pasidalyti (Lk 10:7). Ir jeigu dėl išties rimtų priežasčių viešnagę tenka atšaukti, būtų labai gražu ir supratinga apie tai pranešti kiek įmanoma anksčiau.

21. Kodėl dera gerbti vietinius papročius, kai mus pakviečia į svečius?

²¹ Taip pat svarbu gerbti vietinius papročius. Kai kuriose kultūrose nieko bloga užeiti į svečius prieš tai nepranešus, kitose priimta susitarti iš anksto. Vienur įprasta geriausią vaišių dalį patiekti svečiui ir tik tada aptarnauti šeimyną, kitur visi dalijasi tais pačiais patiekalais. Kai kuriuose kraštuose normalu viešnagėn atsinešti kokį skanėstą, kituose šeimininkams smagiau, jei svečiai nesijaučia įpareigoti to daryti. Kai kuriose kultūrose tikimasi, kad žmogus mandagiai atsisakys pirmo arba net ir antro kvietimo pasisvečiuoti, tuo tarpu kitose šitaip pasielgti būtų užgaulu. Turėkime tai omenyje ir stenkimės, kad bendratikis džiaugtųsi mus pakvietęs.

22. Kodėl itin svarbu būti svetingiems?

²² Mūsų dienoms labai tinka apaštalo Petro žodžiai: „Visų dalykų galas priartėjo“ (1 Pt 4:7). Greitai užeis toks sunkmetis, kokio žmonija dar nematė. Pasaulio padėčiai vis blogėjant, tarpusavio meilę turime palaikyti kuo karštesnę. Šiandieną kaip niekad aktualus apaštalo raginimas: „Būkite vieni kitiems svetingi“ (1 Pt 4:9). Neabejojame, kad vieni kitų svetingumu džiaugsimės dabar ir visą amžinybę.