1. Kaip Biblijoje apibūdinamas drausminimas?

KAS ateina į galvą išgirdus žodį „drausminimas“? Daugeliui jis asocijuojasi su kokios nors bausmės paskyrimu, tačiau iš tikrųjų apima kur kas daugiau. Lietuviškuose Biblijos vertimuose tas pats žodis verčiamas keleriopai: drausmė, pamokymas, auklyba. Biblijoje apie drausminimą kalbama labai palankiai, neretai jis siejamas su žiniomis, išmintimi, meile ir gyvybe (Pat 1:2–7; 4:11–13). Tai visai suprantama, juk Dievo auklyba byloja, jog jis mus myli ir nori, kad gyventume amžinai (Hbr 12:6). Aišku, drausmindamas Jehova gali imtis griežtų priemonių, tačiau jis niekada nenaudos prievartos ir nesielgs žiauriai. Tiesą sakant, pagrindinė drausminimo paskirtis yra lavinti žmogų, jį pamokyti, panašiai kaip daro tėvai auklėdami savo vaikus.

2, 3. Kodėl drausminant gali tekti ir pamokyti, ir pabausti? (Žiūrėk nuotraukas straipsnio pradžioje.)

² Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Jonukas namie žaidžia kamuoliu. Mama jam sako: „Jonuk, gi žinai, kad negerai namie žaisti kamuoliu. Gali ką nors sugadinti!“ Nepaisydamas  mamos perspėjimo, berniukas žaidžia toliau ir netyčia sudaužo vazą. Kaip dabar mama Jonuką sudrausmins? Reikia manyti, sūnų pamokys ir pabaus. Mama Jonukui primins, kuo šis prasikalto. Taip pat paaiškins, kodėl namie reikia taisyklių ir kodėl verta jų laikytis. Šitaip mama padės sūnui suvokti, kad tėvams paklusti protinga. Tada, norėdama, kad Jonukas pamoką įsimintų, nuspręs jį atitinkamai nubausti. Galimas dalykas, ji paims sūnaus kamuolį ir kurį laiką neleis juo žaisti. Jonukas supras, kad už neklusnumą tėvams laukia liūdnos pasekmės.

³ Mes, krikščionys, vaizdžiai tariant, esame Dievo namiškiai (1 Tim 3:15). Tad pripažįstame savo dangiškojo Tėvo teisę nustatyti gėrio ir blogio normas ir su meile drausminti tuos, kurie šioms normoms nusižengia. Nemalonios neprotingo elgesio pasekmės ir Jehovos auklyba primins, kaip svarbu jo klausyti (Gal 6:7). Jis mumis labai rūpinasi ir nori apsaugoti nuo bereikalingos širdgėlos (1 Pt 5:6, 7).

4. a) Kokį ugdymo darbą Jehova laimina? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

⁴ Kai mokydami savo vaiką ar studijuotoją remiamės Šventuoju Raštu, padedame jam siekti kilnaus tikslo – tapti Kristaus sekėju. Naudodamiesi Dievo Žodžiu – savo pagrindine mokymo priemone – gebame išaiškinti, kas, Jehovos požiūriu, yra teisu ir ką reiškia laikytis visų Jėzaus priesakų (Mt 28:19, 20; 2 Tim 3:16). Šitaip ugdydami savo vaiką ar studijuotoją, parengiame jį patį daryti žmones Kristaus mokiniais, o Jehova savo ruožtu mūsų darbą laimina. (Perskaityk Titui 2:11–14.) Aptarkime tris svarbius klausimus: 1) kodėl galima sakyti, kad drausminimas yra Jehovos meilės išraiška? 2) ką sužinome iš to, kaip Jehova drausmindavo savo tarnus praeityje? 3) kaip mes, jeigu esame įgalioti duoti pamokymą, galime sekti Jehova ir Jėzumi?

5. Kodėl galima sakyti, kad drausminimas yra Jehovos meilės išraiška?

⁵ Vedamas pačių šilčiausių jausmų, Jehova mus taiso, moko ir lavina, kad pasiliktume jo meilėje ir laikytumės kelio į gyvenimą (1 Jn 4:16). Jis niekada mūsų nemenkina, neverčia jaustis taip, lyg būtume niekam tikę (Pat 12:18). Priešingai, Jehova gerbia kiekvieno laisvą valią, apeliuoja į mūsų geranoriškumą. Kai Jehova protina savo tarnus per Bibliją, ja paremtus leidinius, tėvus ir vyresniuosius, ar įžvelgi jo meilę? Jeigu žengtume „kokį klaidingą žingsnį“, galbūt to nė nesuvokdami, ir vyresnieji bandytų švelniai bei romiai mus pataisyti, atminkime, kad šitaip mus iš meilės drausmina pats Jehova (Gal 6:1).

6. Kodėl griežtas sudrausminimas irgi byloja apie Jehovos meilę?

⁶ Vis dėlto kartais pamokymo ar pabarimo nepakanka. Jeigu krikščionis rimtai nusideda, jis nebėra tinkamas atlikti garbingas užduotis. Tačiau toks sudrausminimas irgi yra Dievo meilės išraiška. Jis gali padėti krikščioniui suvokti, kad privalu daugiau dėmesio skirti Biblijos tyrinėjimui, apmąstymams ir maldai. Šie dalykai padės sustiprinti jo draugystę su Jehova (Ps 19:8 [19:7, Brb]). Tikriausiai laikui bėgant jam vėl bus patikėta užduočių. Net jeigu asmuo nuo bendruomenės yra atskiriamas, tai irgi liudija apie Jehovos meilę. Juk šitaip kiti bendruomenės nariai yra apsaugomi nuo blogos nuodėmiautojo įtakos (1 Kor 5:6, 7, 11). Jehovos  drausminimas nėra pernelyg griežtas, bet yra teisingas, jis padeda žmogui suvokti savo nuodėmės rimtumą ir gali paskatinti jį atgailauti (Apd 3:19).

7. Kas buvo Šebna ir kokiai ydai jis pasidavė?

⁷ Kad geriau suprastume, kokia vertinga yra Jehovos auklyba, aptarkime dviejų jo sudrausmintų vyrų pavyzdžius: senovėje gyvenusio Šebnos ir mūsų laikų brolio Greihamo. Šebna, regis, buvo paties karaliaus Ezekijo „rūmų prievaizdas“, vadinasi, savo rankose turėjo nemažai valdžios (Iz 22:15). Deja, jis ėmė vaikytis šlovės ir išpuiko. Šebna netgi išsikirsdino prabangų kapą uoloje, be to, didžiavosi savo vežimais (Iz 22:16–18).

8. Kaip Jehova Šebną sudrausmino ir kokių vaisių tai davė?

⁸ Kadangi Šebna pasidavė garbės troškimui, Dievas atleido jį iš tarnybos ir į jo vietą paskyrė Eljakimą (Iz 22:19–21). Tai nutiko, kai Asirijos karalius Sanheribas dar tik rezgė planus užpulti Jeruzalę. Kiek vėliau Sanheribas į Judo karalystės sostinę pasiuntė didžiulę kariuomenę su pareigūnais priešakyje, kad žydus įbaugintų ir priverstų Ezekiją pasiduoti (2 Kar 18:17–25). Kalbėtis su anais pareigūnais buvo įpareigotas Eljakimas ir dar du vyrai. Įdomu, kad vienas jų buvo Šebna, tuomet jau tarnavęs raštininku. Reikia manyti, kad sudrausmintas jis neėmė giežti apmaudo, bet nuolankiai sutiko eiti žemesnes pareigas. Pažiūrėkime, kokių trijų dalykų iš to, kas nutiko Šebnai, galime pasimokyti.

9–11. a) Ko pasimokome iš to, kas nutiko Šebnai? b) Ką manai apie tai, kaip Jehova Šebną sudrausmino?

⁹ Visų pirma, Šebna neteko savo posto. Tai mums primena, kad „puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas – prieš nesėkmę“ (Pat 16:18). Jeigu bendruomenėje mums pavesta atlikti užduočių, gal net labai atsakingų, ir dėl to susilaukiame ypatingo dėmesio, ar liekame nuolankūs? Ar už visus savo gabumus ir nuveiktus darbus dėkojame Jehovai? (1 Kor 4:7) Apaštalas Paulius rašė: „Sakau kiekvienam iš jūsų: nemanykite apie save geriau negu reikia manyti – manykite apie save kaip sveikai mąstantys žmonės“ (Rom 12:3).

¹⁰ Antra, griežtai Šebną sudrausmindamas Jehova parodė tikįs, kad vyras pasitaisys (Pat 3:11, 12). Kokia puiki pamoka  tiems, kas bendruomenėje neteko atsakingų pareigų! Jie ir toliau gali tarnauti Jehovai ir duoti jam geriausia, ką turi. Tada bus matyti, kad širdyje jie nekaupia kartėlio ir sudrausminimą laiko Jehovos meilės išraiška. Atminkime: dangiškasis Tėvas nė vieno iš mūsų, taip sakant, nenurašo, jei tik nestokojame nuolankumo. (Perskaityk 1 Petro 5:6, 7.) Nuolankiai priimdami meilingą Jehovos auklybą, jo rankose esame minkšti it molis ir leidžiamės jo formuojami.

¹¹ Trečia, iš Jehovos gali pasimokyti tie, kas yra įgalioti kitus drausminti, pavyzdžiui, tėvai ir bendruomenės ganytojai. Pabardamas ir skirdamas bausmę Jehova parodo ne tik kad nekenčia nuodėmės, bet ir kad rūpinasi nusidėjėlio gerove. Jeigu tau reikia sudrausminti savo vaiką arba esi vyresnysis ir turi pataisyti bendratikį, ar seksi Jehovos pavyzdžiu? (Jud 22, 23)

12–14. a) Kaip kai kurie reaguoja į Jehovos drausminimą? b) Kaip Dievo Žodis padėjo vienam broliui pataisyti savo požiūrį ir ką gera tai davė?

¹² Deja, kai kurie, sulaukę griežto pamokymo ar bausmės, širdyje ima kaupti nuoskaudą ir net atitolsta nuo Dievo ir jo tautos (Hbr 3:12, 13). Bet nejaugi jiems nebeįmanoma padėti? Tikrai įmanoma! Štai Greihamo pavyzdys. Jis buvo nuo bendruomenės atskirtas, vėliau į ją sugrąžintas. Vis dėlto vienu metu jis paliovė užsiimti teokratine veikla. Metams bėgant vienam vyresniajam pavyko su Greihamu susidraugauti ir šis sutiko studijuoti Bibliją.

¹³ Vyresnysis prisimena: „Greihamo bėda buvo išdidumas. Jis kritikavo vyresniuosius, dalyvavusius jį atskiriant nuo bendruomenės. Taigi keletą kitų užsiėmimų aptarėme Šventojo Rašto eilutes, kuriose kalbama apie išdidumą ir jo padarinius. Dievo Žodis tarsi veidrodis padėjo Greihamui pažvelgti į save ir jam nepatiko, ką ten pamatė. Poveikis buvo tiesiog stulbinantis! Supratęs, kad puikybė it koks rąstas kliudė jam matyti bendrą vaizdą ir kad kritiškas požiūris buvo jo problema, Greihamas ėmė sparčiai keistis į gera. Jis pradėjo reguliariai lankyti sueigas, rimtai studijuoti Dievo Žodį, įprato kasdien melstis. Be to, dideliam žmonos ir dukrų džiaugsmui, Greihamas kaip tikras šeimos galva ėmėsi rūpintis namiškių dvasingumu“ (Lk 6:41, 42; Jok 1:23–25).

¹⁴ Brolis tęsia: „Vieną dieną Greihamo žodžiai mane labai sujaudino. Jis sakė: „Tiesą žinau jau daugybę metų, kurį laiką netgi tarnavau reguliariuoju pionieriumi. Bet tik dabar nuoširdžiai galiu pasakyti: Jehovą aš myliu.“ Neilgai trukus jo buvo paprašyta Karalystės salėje per sueigas nešioti mikrofoną. Šią garbingą užduotį jis labai vertina. Greihamo pavyzdys pamokė mane, kad jei asmuo nuolankiai leidžiasi Jehovos drausminamas, jį užlieja gausi palaima.“

15. Kas būtina, kad mūsų pamokymas pasiektų širdį?

¹⁵ Kad gebėtume tinkamai kitus mokyti, pirma patys turime būti geri mokiniai (1 Tim 4:15, 16). Tie, kam Jehova pavedė auklėjimo ir drausminimo darbą, turi nuolankiai leistis jo vadovaujami. Šitaip jie pelnys kitų pagarbą ir turės moralinę teisę mokyti ir prireikus pataisyti. Čia verta įsižiūrėti į Jėzaus pavyzdį.

16. Kodėl Jėzaus mokymas buvo paveikus?

 ¹⁶ Jėzus visada paklusdavo dangiškajam Tėvui, net kai tai buvo labai sunku (Mt 26:39). Savo klausytojams jis nuolat primindavo, kad visi jo pamokymai ir juose glūdinti išmintis ateina iš Jehovos (Jn 5:19, 30). Kadangi visada klausė Tėvo ir buvo nuolankus, Jėzus mokė su atjauta ir gailesčiu. Dėl to nuoširdžius žmones prie jo traukė. (Perskaityk Luko 4:22.) Tiems, kas, Biblijos žodžiais tariant, buvo kaip palūžusi nendrė ar vos rusenantis lempos dagtis, malonūs Jėzaus žodžiai įkvėpdavo jėgų (Mt 12:20). Net įtemptose situacijose Jėzus neprarasdavo kantrybės, elgdavosi švelniai ir meilingai. Tai buvo akivaizdu, kai jam teko pataisyti apaštalus, susiginčijusius, kuris iš jų didžiausias (Mk 9:33–37; Lk 22:24–27).

17. Ko vyresniesiems reikia, kad tinkamai pasirūpintų Dievo kaimene?

¹⁷ Sekti Kristaus pavyzdžiu privalu bendruomenės vyresniesiems, ypač kai jie turi duoti Šventuoju Raštu grįstą pamokymą. Taip vyresnieji parodo, jog mielai leidžiasi Jehovos ir jo Sūnaus formuojami. Apaštalas Petras rašė: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet noriai, ne dėl nesąžiningo pasipelnymo, bet su atsidavimu, ne viešpataudami jums patikėtiems, bet būdami pavyzdžiu kaimenei“ (1 Pt 5:2–4). Jei ganytojai mielai paklūsta Jehovai ir bendruomenės galvai Kristui, džiaugiasi ir jie patys, ir jų globoje esantys bendratikiai (Iz 32:1, 2, 17, 18).

18. a) Ko Jehova tikisi iš tėvų? b) Kaip Jehova padeda tėvams auklėti vaikus?

¹⁸ Panašiai yra ir auklėjant savo atžalas. Jehova šeimų galvoms prisakė: „Neerzinkite savo vaikų, bet auginkite juos auklėdami ir protindami taip, kaip moko Jehova“ (Ef 6:4). Kiek tai svarbu? Patarlių 19:18 (NW) rašoma: „Drausmink savo sūnų, kol nevėlu, netapk kaltas dėl jo mirties.“ Auklėti ir drausminti vaiką Jehova įpareigojo tėvus ir jei šie savo pareigos nevykdo, turės jam atsiskaityti (1 Sam 3:12–14). Tačiau Dievas tėvams padeda – suteikia jėgų ir išminties, jeigu jie nuolankiai meldžia pagalbos ir leidžia, kad juos vestų jo Žodis ir dvasia. (Perskaityk Jokūbo 1:5.)

19, 20. a) Kaip esame laiminami, jei leidžiamės Jehovos auklėjami? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Jei paklūstame Jehovos auklėjimui ir drausmindami kitus sekame juo ir Jėzumi, patiriame labai daug gera. Tada tiek šeimoje, tiek bendruomenėje jaučiamės lyg ramybės oazėje, kur vieni kitus myli, vertina, globoja. Bet tik įsivaizduok, kiek laimės ir džiaugsmo bus ateityje! (Ps 72:7) Neperdėtume pasakę, kad Jehovos auklyba jau dabar ruošia mus gyvenimui naujajame pasaulyje, kai dangiškojo Tėvo prižiūrimi taika ir vienybe džiaugsimės visą amžinybę. (Perskaityk Izaijo 11:9.) Turėdami tai omenyje įsisąmoninsime šią esminę tiesą: Jehovos drausminimas byloja apie beribę jo meilę.

²⁰ Kitame straipsnyje drausminimą panagrinėsime įvairiais aspektais. Pakalbėsime apie savidrausmės ugdymą, vaikų auklėjimą, taip pat pamokymus, gaunamus per bendruomenę. Be to, sužinosime, kas blogo nutiktų, jei drausminimo, kuris gal atrodo nemalonus, nepriimtume.