AUGAU Austrijos mieste Grace. Septynerių buvau atiduota į vieną katalikišką mokyklą. Tačiau ten dėjosi baisūs dalykai: mačiau, kaip kunigai ištvirkauja su vienuolėmis, tad nepraėjus nė metams mama leido tos mokyklos nebelankyti.

Paskiau mane išsiuntė į internatinę mokyklą. Vieną vakarą, kai Gracas buvo smarkiai bombarduojamas, tėtis atskubėjo paimti manęs į saugią vietą. Prisiglaudėme Šladmingo mieste. Tenai atvykę turėjome kirsti vieną tiltą ir, vos tik pasiekėme kitą pusę, jis buvo susprogdintas. O sykį kieme į mudvi su senele ėmė šaudyti iš žemai skrendančių lėktuvų. Karui artėjant į pabaigą atrodė, kad tiek bažnyčia, tiek valdžia mus apleido.

1950-aisiais viena Jehovos liudytoja ėmė dalytis Biblijos žiniomis su mano mama. Klausydavausi jų pokalbių ir su mama net nuėjau į kelias sueigas. Įsitikinusi, kad Jehovos liudytojai moko tiesos, mama 1952 metais pasikrikštijo.

Tuo laiku vietos bendruomenė man atrodė kaip senų ponių klubas. Vėliau apsilankėme kitoje bendruomenėje ir tenai pamačiau daug jaunimo – toli gražu nepanėšėjo į senučių klubą. Kai grįžome į Gracą, nepraleisdavau nė vienos sueigos ir gan greitai supratau radusi tiesą. Sužinojau, kad Jehova yra Dievas, kuris savo tarnams visada padeda. Jis remia netgi tada, kai mus vienui vienus užgula, regis, nepakeliami sunkumai (Ps 3:6, 7 [3:5, 6, Brb]).

Troškau dalytis tiesa su kitais. Pradėjau nuo savo seserų ir brolio. Mūsų keturios vyresnėlės jau buvo suaugusios ir palikusios namus. Skirtinguose kaimuose jos dirbo  mokytojomis. Lankydavau jas ir skatindavau tyrinėti Bibliją. Ilgainiui tiek mano brolis, tiek mano seserys ėmėsi studijuoti Dievo Žodį ir tapo Jehovos liudytojais.

Pradėjau skelbti gerąją naujieną po namus ir jau antrą savaitę radau vieną trisdešimt suvirš metų moterį, kuri sutiko studijuoti Bibliją. Ji darė pažangą ir pasikrikštijo. Paskui moters pavyzdžiu pasekė jos vyras ir abu sūnūs. Tos studijos labai sustiprino mano tikėjimą. Man Biblijos studijų niekas nevedė, todėl kiekvienam susitikimui reikėdavo labai gerai pasiruošti. Tiesą sakant, kad galėčiau studijuotoją pamokyti, pirmiausia pati turėjau viską išmokti. Šitaip tiesa dar giliau įsirėžė man į širdį. 1954-ųjų balandį savo pasiaukojimą Jehovai parodžiau krikštu vandenyje.

1955 metais dalyvavau tarptautiniuose kongresuose Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Londone susipažinau su Albertu Šrėderiu. Jis dėstė Gileado mokykloje, vėliau tapo Vadovaujančiosios tarybos nariu. Per ekskursiją Britų muziejuje brolis Šrėderis atkreipė mūsų dėmesį į kelis Biblijos rankraščius, kuriuose buvo matyti Dievo vardas hebrajiškomis raidėmis. Jis paaiškino, kodėl šie eksponatai tokie svarbūs. Pajutau tikrą emocinį bei dvasinį pakylėjimą. Širdyje įsiliepsnojo dar stipresnis ryžtas skleisti Dievo Žodžio tiesą.

1956 metų sausio pirmąją ėmiausi visalaikės tarnybos. Po keturių mėnesių mane paskyrė specialiąja pioniere ir nusiuntė darbuotis į Mistelbachą Austrijoje. Šiame mieste tuomet nebuvo nė vieno liudytojo. Bet čia manęs laukė kitas iššūkis. Mudvi su tarnybos partnere buvome labai skirtingos: aš – aštuoniolikmetė miestietė, o sesė – 25-erių mergina iš kaimo. Mėgdavau rytmečiais pamiegoti, o ji keldavosi su aušra. Aš norėdavau pavakaroti, o sesė guldavosi anksti. Vis dėlto, taikydamos Biblijos patarimus, išmokome sugyventi ir džiaugėmės puikiais bendro darbo vaisiais.

Tiesa, teko patirti ir kitų, nepalyginti rimtesnių išbandymų, net persekiojimą. Vis dėlto nebuvome paliktos be paramos (2 Kor 4:7–9). Sykį, kai skelbėme viename kaime, vietiniai paleido šunis. Lodami ir šiepdami snukius jie apsupo mus iš visų pusių. Susikibome už rankų ir aš paprašiau Dievo: „Jehova, maldauju, kai jie puls, leisk mums iškart numirti!“ Priartėję prie mūsų maždaug rankos atstu, tie dideli šunys sustojo, pavizgino uodegas ir nutipeno šalin. Pajutome Jehovos apsaugą. Po to apėjome visą kaimą ir, dideliam mūsų džiaugsmui, žmonės mielai mūsų klausėsi. Galbūt juos nustebino tai, kad šunys mūsų nepuolė, arba tai, kad mes nepabūgome ir ištvermingai tęsėme darbą. Kai kurie iš jų vėliau tapo liudytojais.

Kitas nutikimas irgi sukėlė mudviem daug išgąsčio. Kartą vyras, pas kurį mes nuomojomės būstą, grįžo namo girtas ir ėmė mus plūsti, esą neduodame kaimynams  ramybės, taip pat grasino užmušti. Žmona bandė jį nuraminti, bet veltui. Viską girdėjome būdamos savo kambaryje, antrame aukšte. Tučtuojau kėdėmis užbarikadavome duris ir ėmėme krautis lagaminus. Tada duris atidarėme ir laiptų viršuje pamatėme šeimininką su didžiuliu peiliu rankoje. Ištrūkome pro užpakalines duris ir pasileidome ilgu per sodą besidriekiančiu taku. Nešinos daiktais palikome tuos namus visam laikui.

Atėjome į viešbutį ir užsisakėme kambarį. Čia pragyvenome beveik metus. Vieta buvo labai patogi tarnybai. Viešbutis stovėjo miesto centre, tad kai kurie studijuotojai norėjo, jog užsiėmimai vyktų pas mus. Gan greit savo kambaryje pradėjome rengti knygos studijas bei savaitines Sargybos bokšto studijas, į kurias rinkdavosi apie penkiolika žmonių.

Mistelbache praleidome daugiau nei metus. Po to mane paskyrė į Feldbachą, miestą į pietryčius nuo Graco. Tenai irgi nebuvo bendruomenės. Feldbache tarnavau jau su kita sese. Gyvenome mažame kambarėlyje, antrame rąstinio namo aukšte. Pro rąstų tarpus švilpaudavo vėjas, tekdavo juos užkamšyti laikraščiais. Vandenį semdavomės iš šulinio. Vis dėlto kęsti nepatogumus vertėjo: vos per kelis mėnesius Feldbache susibūrė grupė. Palaipsniui tiesą priėmė apie 30 vienos mūsų studijuotojų šeimos narių.

Tokie atvejai labai stiprino mano dėkingumą Jehovai, juk jis nuolat palaiko tuos, kas aukojasi dėl Karalystės. Netgi tada, kai joks žmogus negali padėti, Jehova visad yra šalia (Ps 121:1–3).

1958 metais tarptautinis kongresas turėjo būti surengtas Niujorke, Jankių ir Polo Graunds stadionuose. Užpildžiau paraišką ten dalyvauti. Broliai iš Austrijos filialo pasiteiravo, ar nenorėčiau mokytis 32-ame Gileado mokyklos kurse. Nejaugi galėjau atsisakyti tokio siūlymo? Taigi iškart sutikau.

Gileado mokykloje sėdėjau šalia Martino Pėcingerio. Jam teko patirti siaubingų  išgyvenimų nacių koncentracijos stovyklose. Šis brolis vėliau irgi tarnavo Vadovaujančiojoje taryboje. Per pamokas Martinas kartais pašnibždomis paklausdavo: „Erika, ką tai reiškia vokiškai?“

Kursams įpusėjus Neitanas Noras pranešė, kur mus paskirs. Mane – į Paragvajų. Kadangi buvau labai jauna, keliauti į tą šalį negalėjau be tėčio sutikimo. Gavau reikiamą dokumentą ir į Paragvajų atvykau 1959-ųjų kovą. Drauge su nauja tarnybos partnere apsistojau misionierių namuose Asunsjone.

Neilgai trukus susipažinau su Volteriu Braitu, baigusiu Gileado mokyklą su 30-ąja laida. Po kurio laiko mudu susituokėme. Gyvenimo išmėginimus dabar galėjome sutikti drauge. Kai tik kildavo kokia problema, perskaitydavome Jehovos pažadą, užrašytą Izaijo 41:10: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave.“ Tie žodžiai garantavo, kad jei tik būsime Dievui ištikimi ir pirmiausia rūpinsimės Karalystės reikalais, jis niekad mūsų neapleis.

Laikui bėgant mus paskyrė tarnauti netoli Brazilijos sienos. Čionai į misionierių namus, jau ir taip prastokos būklės, dvasininkų siundomi vaikai mėtydavo akmenis. Kai Volteris pradėjo vesti studijas policijos viršininkui, šis įsakė savo pareigūnams savaitę patruliuoti netoli mūsų namų ir nuo tada niekdarių puldinėjimai liovėsi. Netrukus persikėlėme į geresnį būstą kitapus Brazilijos sienos. Tai buvo labai patogu, galėjome rengti sueigas tiek Paragvajuje, tiek Brazilijoje. Prieš mums iš tos vietovės išvykstant, tenai jau buvo dvi nedidelės bendruomenės.

Gydytojai buvo man sakę, kad negaliu turėti vaikų, taigi labai nustebome, kai 1962 metais pastojau. Nutarėme įsikurti Holivude, Floridos valstijoje, netoli Volterio artimųjų. Turėjome rūpintis savo šeima, tad nemažai metų negalėjome tarnauti pionieriais. Bet ir tada stengėmės pirmąją vietą skirti Karalystei (Mt 6:33).

Į Floridą atsikėlėme 1962-ųjų lapkritį. Nustebome, kad dėl vietinių požiūrio į rasių integraciją juodaodžiai bendratikiai sueigas turi rengti skyrium nuo baltųjų. Liudijimo darbas irgi vyko atskirose teritorijose. Bet Jehova žmonių nerūšiuoja pagal rases, tad netrukus atsidalijimas bendruomenėse ėmė nykti. Jehova vienybę laimino ir dabar toje vietovėje įsikūrusios dešimtys bendruomenių.

Deja, 2015 metais Volteris mirė nuo smegenų vėžio. Visus 55 metus jis buvo puikus sutuoktinis – mylėjo Jehovą ir pagelbėjo daugeliui brolių. Labai laukiu prikėlimo, kai vėl pamatysiu jį sveikų sveikiausią! (Apd 24:15)

Kokia aš dėkinga Jehovai, kad visalaikėje tarnyboje galėjau darbuotis 40 suvirš metų. Ji praturtino mano gyvenimą ir suteikė daug džiaugsmo. Kaip mudviem su Volteriu buvo gera matyti savo 136 studijuotojų krikštą! Žinia, užguldavo ir įvairūs sunkumai. Bet niekada nemanėme, kad dėl jų galime liautis tarnavę ištikimajam Dievui. Priešingai, tada prie Jehovos glausdavomės dar arčiau, leisdavome jam spręsti mūsų problemas jo nustatytu laiku ir būdu. Ir Dievas jas išspręsdavo (2 Tim 4:16, 17).

Be galo liūdžiu Volterio. Bet pionierės tarnyba padeda nepasiduoti sielvartui. Itin atsigaunu mokydama kitus, ypač dalydamasi prikėlimo viltimi. Būtų sunku išvardyti visus atvejus, kai Jehova man padėjo. Jis niekada manęs neapleido. Dievas tesėjo savo žodį ir mane palaikė, stiprino ir rėmė „savo teisumo dešine“ (Iz 41:10).