1. Kaip galime įgyti išminties ir ką gera ji mums suteiks?

JEHOVA yra išminties šaltinis ir mielai ja dalijasi su kitais. Jokūbo 1:5 sakoma: „Jeigu kuris iš jūsų stokoja išminties, tegul prašo Dievą, nes jis dosniai visiems duoda nepriekaištaudamas.“ Viena, kaip galime įgyti Dievo išminties – tai leistis jo auklėjami. Tokia išmintis padės mums išsisaugoti nedoro elgesio ir nenutolti nuo Jehovos (Pat 2:10–12). Šitaip išsilaikysime Dievo meilėje ir būsime apdovanoti amžinu gyvenimu (Jud 21).

2. Kas padėtų vertinti Jehovos drausminimą?

² Vis dėlto kartais priimti drausminimą ir tinkamai į jį žiūrėti nėra lengva. Pavyzdžiui, gali kliudyti nuodėminga prigimtis, vaikystės išgyvenimai, kiti veiksniai. Tačiau patirdami, kiek daug gera duoda Dievo auklyba, imame ją labiau vertinti, suvokiame, kad šitaip jis mums rodo savo meilę. Patarlių 3:11, 12 rašoma: „Mano vaike, neatmesk Viešpaties drausmės, [...] nes ką myli, tą Viešpats sudraudžia.“ Niekada nepamirškime, kad Jehova trokšta mums paties geriausio. (Perskaityk Hebrajams 12:5–11.) Kadangi Dievas puikiai mus pažįsta, jo drausminimas visuomet yra prideramas ir pagrįstas.  Dabar aptarkime keturis su Jehovos auklyba susijusius dalykus: 1) savidrausmę, 2) vaikų auklėjimą, 3) pamokymus, gaunamus per krikščionių bendruomenę, ir 4) kas blogo nutiktų, jei sudrausminimo, kuris gal atrodo nemalonus, nepriimtume.

3. Kas padėtų vaikui išsiugdyti savidrausmę? Prašom pailiustruoti.

³ Savidrausmė – tai gebėjimas valdyti savo elgesį ir mąstymą, kreipti juos į gera. Šis gebėjimas nėra įgimstamas, jį reikia ugdytis. Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Berniukas mokosi važiuoti dviračiu. Iš pradžių tėtis dviratį prilaiko, tačiau pastebėjęs, kad sūnus pradeda jausti pusiausvyrą, akimirkai atitraukia rankas. Ir kai mato, kad vaikas geba išsilaikyti ant dviračio, tėtis leidžia jam važiuoti pačiam. Panašiai ir su auklyba: jeigu tėvai savo vaiką auklės ir protins „taip, kaip moko Jehova“, ir jei tai darys nuosekliai, kantriai, padės jam išsiugdyti savidrausmę ir įgyti išminties (Ef 6:4).

4, 5. a) Kaip savidrausmė padeda mums „apsivilkti naująjį žmogų“? b) Kodėl suklydę neturėtume nuleisti rankų?

⁴ Tie, kas Jehovai tarnauti pradėjo jau suaugę, yra nelyginant anas berniukas, besimokantis važiuoti dviračiu. Tikriausiai šie nauji mūsų bendratikiai gyvenime jau įgijo šiek tiek savidrausmės. Vis dėlto stoję į tiesos kelią jie savaime netapo brandžiais krikščionimis. Dvasiškai augti jie gali stengdamiesi panašėti į Kristų ir apsivilkdami „naująjį žmogų“ (Ef 4:23, 24). Kaip čia praverčia savidrausmė? Ji padeda mums tobulėti, „kad atsisakę bedievystės ir pasaulio geismų santūriai, teisiai ir dievotai gyventume dabartinėje santvarkoje“ (Tit 2:12).

⁵ Deja, iš prigimties visi linkstame į nuodėmę (Mok 7:20). Tačiau jei suklydome, tai dar nereiškia, jog esame niekam tikę ar mums išvis trūksta savidrausmės. Patarlių 24:16 sakoma: „Nors teisusis septynis kartus parpuola, jis vėl atsikelia.“ Kas įgalina teisųjį nepasiduoti ir vėl stotis? Ne vien jo paties tvirta valia, bet Dievo dvasia. (Perskaityk Filipiečiams 4:13.) Jehovos veikiamoji jėga augina mumyse susivaldymą, o ši dorybė neatsiejama nuo savidrausmės.

6. Kas padėtų pamėgti Dievo Žodžio studijas? (Žiūrėk nuotraukas straipsnio pradžioje.)

⁶ Kas dar padėtų ugdytis savidrausmę? Nuoširdi malda, Biblijos studijos ir apmąstymai. Bet jeigu tyrinėti Dievo Žodį mums yra sunku ar neįdomu? Tegul mums padeda Jehova. Mūsų širdyje jis gali įdiegti troškimą semtis žinių iš jo Žodžio (1 Pt 2:2). Visų pirma, melskime Dievą, kad suteiktų ryžto tyrinėti Bibliją reguliariai. O paprašę pagalbos ir patys imkimės veikti. Pavyzdžiui, gal iš pradžių nuspręsime studijoms skirti vos keliolika minučių. Ilgainiui prisėsti prie Dievo Žodžio mums darysis ir lengviau, ir maloniau. Tas ramias valandėles, kai mintimis pasineriame į brangias Dievo žodžio tiesas, išties pamėgsime (1 Tim 4:15).

7. Kaip savidrausmė padeda siekti dvasinių tikslų?

⁷ Savidrausmė padeda mums siekti dvasinių tikslų. Štai pavyzdys. Vienas mūsų brolis, turintis šeimą, susirūpino pastebėjęs, kad jo uolumas tarnyboje slopsta. Taigi brolis užsibrėžė tikslą būti reguliariuoju pionieriumi. Mūsų leidiniuose jis skaitė straipsnius apie visalaikę tarnybą,  taip pat meldė pagalbos. Tai sustiprino brolio dvasingumą. Kai leisdavo aplinkybės, jis tarnaudavo pagalbiniu pionieriumi. Ar brolis pasiekė savo tikslą? Nors ir pasitaikė kliūčių, brolis nenuleido rankų ir galiausiai tapo reguliariuoju pionieriumi.

8–10. Kas padėtų tėvams vaikus išauklėti dorais krikščionimis? Prašom pateikti pavyzdį.

⁸ Krikščionims tėvams patikėta itin kilni pareiga – auklėti ir protinti atžalas „taip, kaip moko Jehova“ (Ef 6:4). Sykiu tai nelengva užduotis, ypač šiandieniniame pasaulyje (2 Tim 3:1–5). Vaikai negimsta su gebėjimu atskirti gera nuo blogo. Aišku, jie apdovanoti sąžine, tačiau ir ją reikia lavinti (Rom 2:14, 15). Pasak vieno Biblijos žinyno, graikų kalbos žodis, verčiamas „auklyba“, gali reikšti ir vaiko asmenybės formavimą.

⁹ Vaikas, jei yra auklėjamas su meile, paprastai jaučiasi saugus ir ramus. Jis sužino, kad laisvė turi ribas, o kiekvienas sprendimas ir poelgis – geras arba liūdnas pasekmes. Todėl krikščionims tėvams labai svarbu prašyti Jehovą vadovavimo. Nuomonės, kaip auklėti vaikus, skirtingose kultūrose labai įvairuoja ir laikui bėgant kinta. Bet jei tėvai augindami savo atžalas kliausis Dievu, jiems nereikės spėlioti ar mokytis iš savo ar kitų karčios patirties.

¹⁰ Gerą pavyzdį tėvams paliko Nojus. Jam buvo duotas nurodymas atlikti tai, ko niekada anksčiau nebuvo daręs, – pastatyti laivą. Kadangi tokios patirties neturėjo, Nojus privalėjo visiškai pasikliauti Jehova, veikti būtent taip, „kaip Dievas buvo jam įsakęs“ (Pr 6:22). Ar Nojui pavyko atlikti pavestą užduotį? Taip, nes jis pakluso Jehovos vadovavimui. Pasitikėdamas Dievu, jo išmintimi, Nojus taip pat gebėjo tinkamai pasirūpinti savo vaikais: gerai juos išauklėjo ir parodė jiems sektiną pavyzdį, nors tai buvo labai sunku nedorame prieštvaniniame pasaulyje (Pr 6:5).

11. Kodėl tėvams svarbu auklėti vaikus taip, kaip moko Jehova?

¹¹ Ką galėtum daryti, kad savo vaiką auklėtum taip, kaip nori Jehova? Įsiklausyk, ką Dievas tau kalba per savo Žodį, organizaciją, ir taip mokomas ugdyk vaiką. Šis, tikėtina, vėliau tuo labai džiaugsis. Vienas brolis rašė: „Esu labai dėkingas tėvams už tai, kaip jie mane auklėjo. Jie stengėsi pasiekti mano širdį. Bene daugiausiai nuopelnų už mano dvasinę brandą tenka jiems.“ Deja, nepaisant nuoširdžiausių tėvų pastangų, kai kurie vaikai Jehovą palieka. Vis dėlto tėvai,  kurie visomis išgalėmis mėgino įskiepyti tiesą į savo atžalos širdį, išsaugo sąžinę ramią ir gali viltis, kad vieną dieną paklydęs vaikas grįš namo pas Jehovą.

12, 13. a) Kaip tėvai parodo ištikimybę Jehovai, kai jų vaikas palieka tiesą? b) Ką gera patyrė viena šeima paklusdama Jehovai?

¹² Tėvų klusnumas Jehovai bene labiausiai išbandomas, kai jų vaikas yra atskiriamas nuo bendruomenės. Štai ką sako viena sesė, kurios dukra paliko tiesą ir išėjo gyventi kitur: „Mūsų leidiniuose pradėjau ieškoti spragų, kad rasčiau pasiteisinimą pabūti su dukra ir anūke.“ Tačiau sesės vyras maloniai padėjo jai suprasti, kad dukra nebe jų rankose ir nevalia kliudyti Jehovai jos drausminti.

¹³ Vėliau dukra buvo sugrąžinta į bendruomenę. Jos mama sako: „Dukra man kone kasdien paskambina arba atsiunčia žinutę. Kadangi Jehovai paklusome, mus su vyru ji labai gerbia. Dabar mūsų santykiai išties šilti.“ Jeigu tavo vaikas paliko tiesą, ar pasitikėsi Jehova ir nesikliausi savo paties supratimu? (Pat 3:5, 6) Atmink: Jehovos drausminimas liudija apie beribę jo išmintį ir meilę. Ir niekad nepamiršk, kad jis atidavė savo brangų Sūnų už visus žmones, vadinasi, ir už tavo vaiką. Dievas nenori nė vieno žūties. (Perskaityk 2 Petro 3:9.) Neabejok, kad Jehova visada drausmina teisingai, paklusk jo vadovavimui net kai tai daryti tenka skaudama širdimi. Tad darbuokis išvien su Jehova ir nesipriešink jo drausminimui.

14. Ką gera patiriame klausydami „ištikimo prievaizdo“ pamokymų?

¹⁴ Jehova pažadėjo, kad rūpinsis krikščionių bendruomene, ją saugos ir mokys. Pavyzdžiui, jos priežiūrą Jehova pavedė savo Sūnui, o šis paskyrė „ištikimą prievaizdą“, kad tiektų mums dvasinį maistą (Lk 12:42). Tas prievaizdas, įvairiais būdais duodamas vertingų pamokymų, galima sakyti, mus auklėja ir drausmina. Tikriausiai ne sykį patyrei, kad kuri nors kalba sueigoje ar straipsnis žurnale paskatino tave imtis pokyčių ir pataisyti mąstymą bei elgesį. Ir kaip džiaugeisi keisdamasis į gera! Šitaip savo paties labui leidaisi Jehovos formuojamas (Pat 2:1–5).

15, 16. a) Ką turime daryti, kad vyresnieji ir jų tarnystė mums būtų kaip dovana? b) Ką galėtume daryti, kad vyresnieji savo darbą atliktų su džiaugsmu?

¹⁵ Bendruomenėms Jėzus taip pat „davė žmones dovanų“ – vyresniuosius (Ef 4:8, 11–13). Ką galime daryti, kad šie ganytojai mums išties būtų nelyginant dovana? Viena, sekime puikiu jų tikėjimo ir krikščioniško elgesio pavyzdžiu. Kita, klausykime Biblija grįstų jų patarimų. (Perskaityk Hebrajams 13:7, 17.) Atminkime, kad vyresnieji mus myli ir nori, kad mūsų ryšys su Jehova vis stiprėtų. Štai pastebėję, kad praleidžiame sueigas ar prarandame uolumą tarnyboje, jie iškart atskubės į pagalbą. Vyresnieji mus išklausys, tada su meile padrąsins ir pasidalys Šventojo Rašto pamokymu. Ar, ganytojų švelniai globojami, nejaučiame paties Jehovos meilės?

¹⁶ Turėkime omenyje, kad vyresniesiems ne visuomet lengva pamokyti bendratikį, kai to prireikia. Tik pagalvokime, kaip sunku buvo Natanui prabilti į karalių Dovydą, bandžiusį nuslėpti savo rimtą nuodėmę! (2 Sam 12:1–14) Panašiai ir Paulius turėjo sukaupti ryžtą, kad pataisytų  Petrą, vieną iš dvylikos apaštalų, kai šis ėmė rodyti daugiau prielankumo tautiečiams ir vengti bendratikių nežydų (Gal 2:11–14). Kaip galėtume palengvinti ganytojų naštą? Būkime nuolankūs, lengvai prieinami ir dėkingi. Vyresniųjų pagalbą laikykime Dievo meilės išraiška. Tai mums patiems bus į naudą ir vyresnieji savo tarnystę atliks su džiaugsmu.

17. Kaip vyresnieji padėjo vienai sesei?

¹⁷ Viena sesė prisipažino, kad dėl to, ką anksčiau patyrė, jai buvo sunku iš visos širdies pamilti Jehovą. „Kai praeities išgyvenimai ir įvairios problemos emociškai mane išsekino, – pasakojo sesė, – suvokiau, kad turiu pasikalbėti su vyresniaisiais. Jie manęs nesmerkė, nekritikavo, bet paguodė mane ir pastiprino. Kad ir kaip vyresnieji būdavo užsiėmę, po kiekvienos sueigos bent vienas iš jų prieidavo pasiteirauti, kaip laikausi. Dėl slogios praeities jaučiausi neverta Jehovos meilės. Tačiau daugel sykių per bendruomenę ir vyresniuosius Jehova patikino mane mylįs. Maldauju Jehovos, kad padėtų man niekad jo nepalikti.“

18, 19. Kas blogo nutiktų, jei nesileistume drausminami? Prašom pateikti pavyzdžių.

¹⁸ Auklyba kartais atrodo nemaloni, tačiau jeigu ją atmestume, tikėtina, sau tik pakenktume (Hbr 12:11). Atkreipkime dėmesį į du pavyzdžius – Kaino ir karaliaus Zedekijo. Kainui ėmus nekęsti Abelio, Dievas jį perspėjo: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4:6, 7). Kainas Jehovos nepaklausė ir pasidavė nuodėmei. Kiek bereikalingo skausmo ir vargų jis užsitraukė! (Pr 4:11, 12) Juk ištverti nusiminimą dėl Jehovos drausminimo būtų buvę nepalyginti lengviau, negu kęsti sunkius neklusnumo padarinius.

¹⁹ Zedekijas buvo nedoras, silpnavalis karalius, valdęs labai niūriu Dievo tautos istorijos laikotarpiu. Pranašas Jeremijas vis ragino karalių palikti blogą kelią, bet šis nesileido pataisomas. Toks elgesys galiausiai privedė prie itin liūdnos baigties (Jer 52:8–11). Jehova tikrai nenori, kad be reikalo taip skaudžiai kentėtume. (Perskaityk Izaijo 48:17, 18.)

20. Kas laukia tų, kurie paklūsta Dievo auklybai, ir tų, kurie ją atmeta?

²⁰ Pasaulyje į drausminimą, įskaitant savidrausmę, paprastai žiūrima su pašaipa. Bet jau greit visi, kas laikosi tokio paiko požiūrio, pamatys, kad labai apsirinka (Pat 1:24–31). Tad jei norime būti išmintingi, jokiu būdu drausminimo neatmeskime. Ne veltui Patarlių 4:13 sakoma: „Laikykis mano pamokymo, neužmiršk jo, brangink jį, nes tai tavo gyvybė.“