1, 2. a) Kaip Jėzus atsakė į Petro siūlymą pagailėti savęs? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kodėl Jėzus ištarė būtent tokius žodžius?

JĖZAUS mokiniai negalėjo patikėti jo žodžiais. Tas, kuris, kaip jie vylėsi, atkurs Izraelio karalystę, pasakė greitai turėsiąs kentėti ir mirti. Apaštalas Petras ėmė jį drausti: „Pagailėk savęs, Viešpatie. Tau nieku gyvu taip nenutiks!“ Jėzus jam tarė: „Traukis už manęs, šėtone! Tu man suklupimo akmuo, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16:21–23; Apd 1:6).

² Taip sakydamas Jėzus nubrėžė aiškią ribą tarp Dievo mąstysenos ir Šėtono valdomo pasaulio idėjų (1 Jn 5:19). Petro žodžiuose ataidėjo pasaulyje vyraujantis požiūris tausoti save. Bet Jėzus žinojo, kad dangiškasis Tėvas laukia iš jo ko kito: būti pasiruošusio kentėti ir net numirti. Todėl jis Petrui aiškiai pareiškė, kad Dievo mąstysenos į priešingą protavimą nekeis.

3. Kodėl nelengva mąstyti taip kaip Jehova, o ne kaip pasaulio žmonės?

 ³ O ką galime pasakyti apie save – mąstome kaip Jehova ar kaip pasaulio žmonės? Suprantama, mes stengiamės elgtis, kaip reikalauja Dievas. Tačiau kokios yra mūsų mintys? Ar jos derinasi su Jehovos mintimis? Išmokti į viską žvelgti Dievo akimis nėra taip paprasta, o perimti pasaulio požiūrį, priešingai, labai lengva, nes esame supami jo dvasios (Ef 2:2). Be to, žmonės aplinkui rūpinasi vien savo interesais ir tokia gyvensena atrodo viliojanti. Ugdytis Jehovos mąstymą reikia pastangų, o štai pasaulio mąstysena tiesiog pati prilimpa.

4. a) Kas nutiks, jei leisime pasauliui formuoti mūsų mąstymą? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

⁴ Jei leisime pasauliui formuoti mūsų mąstymą, palinksime į egoizmą ir užsinorėsime patys nustatyti, kas teisinga, o kas ne (Mk 7:21, 22). Tad itin svarbu mokytis mąstyti Dievo, o ne žmonių mintimis. Straipsnyje aptarsime, kas čia padėtų. Pažiūrėsime, kodėl tai, kad esame tokios pat mąstysenos kaip Jehova, mūsų nevaržo, bet yra mums į naudą. Dar sužinosime, kaip priešintis pasaulio įtakai. Tolesniame straipsnyje nagrinėsime, kaip galime ugdytis tokį kaip Jehovos požiūrį ir būti su juo vienokio mąstymo.

5. Kodėl kai kurie žmonės nenori, kad kiti darytų jiems įtaką?

⁵ Kai kurie žmonės išvis nenori, kad kiti darytų įtaką jų mąstymui. „Gyvenu savo galva“, – sako ne vienas. Jie, ko gero, turi omenyje, kad apsisprendžia patys ir kad tokia yra jų teisė. Jie nenori būti kieno nors kontroliuojami ar prarasti savo individualumo. *

6. a) Kokia laisve Jehova mus apdovanojo? b) Ar mums duota laisvė yra neribota?

⁶ Derinti savo mąstymą prie Jehovos nereiškia visiškai atsisakyti savo nuomonės. Kaip gera žinoti, kad Dievas to iš mūsų nereikalauja. Šventajame Rašte pasakyta: „Kur Jehovos dvasia, ten laisvė“ (2 Kor 3:17). Kiekvienas galime laisvai puoselėti individualią asmenybę, turėti savo pomėgius ir rinktis, kas mums patinka. Taip esame Dievo sukurti. Vis dėlto neribota laisvė mums neduota. (Perskaityk 1 Petro 2:16.) Kai reikia dėl ko nors svarbaus apsispręsti, Jehova nori, kad vadovautumės jo Žodyje nustatytomis gėrio ir blogio normomis. Ar tai mus pernelyg varžo, o gal yra mūsų labui?

7, 8. Kodėl stengdamiesi mąstyti kaip Jehova savęs nevaržome? Prašom pailiustruoti pavyzdžiu.

⁷ Vaizdumo dėlei paimkime pavyzdį. Tėvai stengiasi įskiepyti savo atžalai dorybes, tarp jų sąžiningumą, darbštumą, rūpinimąsi kitais. Toks auklėjimas vaiko nevaržo, anaiptol, šitaip tėvai ruošia jį laimingam gyvenimui. O kai vaikas užauga ir palieka namus, pats gali rinktis, ką ir kaip daryti. Jeigu jis nutaria laikytis, ko yra tėvų išmokytas, reikia manyti, įvairiais klausimais apsispręs tinkamai ir išvengs daugelio bereikalingų rūpesčių ir bėdų.

 ⁸ Mūsų rūpestingas dangiškasis Tėvas Jehova irgi nori, kad jo vaikų gyvenimas būtų kuo geriausias ir prasmingiausias (Iz 48:17, 18). Todėl jis nurodo mums pagrindinius dorovės ir elgesio su kitais principus. Dievas siūlo mąstyti jo mintimis ir vadovautis jo vertybėmis. Tai mūsų laisvės nė kiek nevaržo, bet kaip tik stimuliuoja, lavina ir plečia mūsų gebėjimą mąstyti (Ps 92:6 [92:5, Brb]; Pat 2:1–5; Iz 55:9). Priimdami Jehovos kvietimą mokėsime rinktis tai, kas teikia laimę, ir sykiu išsaugosime savo individualumą (Ps 1:2, 3). Mąstyti taip kaip Jehova mums iš tikrųjų vien į naudą.

9, 10. Iš ko matyti, kad Jehovos išmintis kur kas pranašesnė negu žmonių?

⁹ Kita, kodėl trokštame derintis prie Jehovos mąstymo, – jo išmintis nepalyginti pranašesnė už visas šio pasaulio idėjas. Žmonės dalija patarimus, kokių moralės principų laikytis, kaip pasiekti laimę šeimoje, kas lemia sėkmingą karjerą ir panašiai. Tačiau dauguma tokių siūlymų Jehovai nepatinka. Pavyzdžiui, pasaulis skatina pirmiausia siekti asmeninės naudos. Taip pat toleruojama amorali gyvensena. O sutuoktiniams kartais peršama nuomonė, esą jie netgi be jokios rimtos priežasties gali gyventi skyrium ar išsiskirti, jeigu dėl to jausis laimingesni. Tokie patarimai aiškiai prieštarauja Šventajam Raštui. Bet galbūt jie praktiški šiuolaikiniam žmogui?

¹⁰ Jėzus kartą pasakė: „Išmintį pateisina jos darbai“ (Mt 11:19). Nors žmogus savo technologijomis pasiekė neregėtas aukštumas, jam nepavyko pašalinti didžiausių kliūčių, trukdančių mūsų laimei, kaip antai karo, rasizmo ir nusikalstamumo. O ką galima pasakyti apie liberalų visuomenės požiūrį į dorovės normas? Daug kas sutinka, jog toks požiūris ne tik nepadeda spręsti problemų, bet dar daugiau jų sukelia – išyra santuokos, pakenkiama fizinei ir emocinei sveikatai, atsiranda kitų vargų. Viso to išvengia krikščionys. Jie laikosi Jehovos normų, todėl džiaugiasi šiltais santykiais šeimoje, apsisaugo nuo bereikalingų sveikatos sutrikimų ir gyvena vienybėje su pasauline brolija (Iz 2:4; Apd 10:34, 35; 1 Kor 6:9–11). Argi ne akivaizdu, kad Jehovos išmintis kur kas pranašesnė negu žmonių?

11. Kam Mozė leido formuoti jo mąstymą ir ką gera dėl to patyrė?

¹¹ Dar senovės laikais Jehovos minčių pranašumu įsitikino ne vienas jo tarnas. Štai Mozė „buvo išmokytas visos egiptiečių išminties“. Vis dėlto jis prašė Dievo suteikti jam „išmintingą širdį“ (Apd 7:22; Ps 90:12). Mozė taip pat nuolankiai maldavo: „Prašyčiau parodyti man savo kelią“ (Iš 33:13). Mozė leidosi Jehovos formuojamas, todėl galėjo reikšmingai prisidėti prie jo sumanymų įgyvendinimo. Dar daugiau, Biblijoje jis minimas kaip sektinas tikėjimo pavyzdys (Hbr 11:24–27).

12. Kuo Paulius grindė savo sprendimus?

¹² Apaštalas Paulius irgi buvo gabus, išsilavinęs žmogus, šnekėjo mažiausiai dviem kalbomis (Apd 5:34; 21:37, 39; 22:2, 3). Tačiau apsispręsdamas esminiais gyvenimo klausimais Paulius rėmėsi ne pasaulio išmintimi, o Dievo  Žodžiu. (Perskaityk Apaštalų darbų 17:2 ir 1 Korintiečiams 2:6, 7, 13.) Vadovaudamasis Jehovos pamokymais, Paulius džiaugėsi sėkminga tarnyba ir puoselėjo viltį gauti nenykstantį dangiškąjį apdovanojimą (2 Tim 4:8).

13. Ar kiti gali priversti mus mąstyti taip kaip Jehova? Prašom paaiškinti.

¹³ Dievo mąstymas išties lenkia visą pasaulio išmintį. Laikydamiesi Jehovos nustatytų normų, būsime be galo laimingi ir mus lydės sėkmė. Tačiau Kūrėjas savo mąstymo mums neprimeta. To nedaro nei „ištikimas ir nuovokus vergas“, nei bendruomenės vyresnieji (Mt 24:45; 2 Kor 1:24). Mokytis mąstyti taip kaip Jehova yra mūsų pačių pareiga. Kaip tai daryti?

14, 15. a) Apie ką turime mąstyti, kad mūsų mintys panašėtų į Jehovos? b) Kodėl, pasak Romiečiams 12:2, privalu saugotis pasaulio peršamų idėjų? Prašom pailiustruoti.

¹⁴ Romiečiams 12:2 sakoma: „Nebesileiskite šios santvarkos formuojami, bet visiškai pasikeiskite atnaujindami savo protą, kad įsitikintumėte, kokia yra Dievo valia, – kas gera, priimtina ir tobula.“ Šie šventosios dvasios įkvėpti žodžiai aiškiai rodo viena: kad ir kas prieš sužinant tiesą formavo mūsų mintis, mes galime jas pakreipti taip, kad patiktų Jehovai. Tiesa, mūsų mąstymui įtakos turi paveldimumas, taip pat ankstesni gyvenimo potyriai. Tačiau žmogaus protas yra lankstus ir gali vis keistis. Šiuos pokyčius daugiausiai lemia tai, kuo maitiname protą ir kokioms mintims leidžiame galvoje suktis. Pripildydami protą Jehovos minčių įsitikinsime, kad jo mąstymas yra teisingas. Tada širdyje užgims troškimas į viską žiūrėti Dievo akimis.

¹⁵ Tam, kad mūsų mintys panašėtų į Jehovos, turime nebesileisti „šios santvarkos formuojami“. Vadinasi, privalome užkirsti kelią į mūsų protą bet kokiam požiūriui ar idėjai, nesuderinamai su Jehovos nuostata. Koks svarbus šis žingsnis, padeda suprasti vienas pavyzdys. Norėdamas pagerinti sveikatą, žmogus nusprendžia valgyti visavertį maistą. Bet ar iš to bus naudos, jei jis kartu vartos ir sugedusius maisto produktus? Panašiai ir mūsų pastangos semtis Jehovos išminties nueis veltui, jei sykiu protą teršime nesveikomis pasaulio mintimis.

16. Ko privalu saugotis?

¹⁶ Visiškai išvengti žmonių brukamų idėjų, aišku, nepavyks. Negalime nuo pasaulio izoliuotis, kai kas iš ten vis tiek pateks į mūsų protą (1 Kor 5:9, 10). Jau vien liudydami kitiems prisiklausome daugybės klaidingų pažiūrų. Tačiau tai nereiškia, kad išgirdę mums svetimą idėją, turime dėtis ją į galvą ar netgi su ja sutikti. Kaip ir Jėzus, privalome iškart atmesti kiekvieną mintį, kuri skatintų elgtis pagal Šėtono valią. Taip pat nepamirškime, kaip svarbu saugotis nebūtino sąlyčio su viskuo, per ką sklinda bedieviška pasaulio mąstysena. (Perskaityk Patarlių 4:23.)

17. Kaip galime saugotis to, ką propaguoja pasaulis?

¹⁷ Viena, turime atidžiai žiūrėti, ką renkamės į draugus. Biblija perspėja, kad jei artimai bičiuliausimės su tais, kurie negarbina Jehovos, nejučia  perimsime jų požiūrį (Pat 13:20; 1 Kor 15:12, 32, 33). Taip pat dera kruopščiai rinktis pramogas. Neskaitykime ir nežiūrėkime nieko, kas palaiko evoliucijos teoriją arba yra persunkta smurto ir amoralumo. Šitaip saugosime savo protą nuo to, „kas iškeliama aukščiau Dievo pažinimo“ (2 Kor 10:5).

18, 19. a) Kodėl turime saugotis subtiliai peršamų idėjų? b) Apie ką derėtų pamąstyti ir kodėl tai svarbu?

¹⁸ Kartais pasaulis savo požiūrį perša subtiliai. Šią klastą turime atpažinti. Štai žinių reportažai gali tendencingai kalbėti apie tam tikras politines pažiūras. Kitos žurnalistų paruoštos istorijos iškelia žmonių siekius ir laimėjimus. Kai kurie filmai ir knygos skatina pirmiausia rūpintis asmeniniais ir šeimos interesais. Tačiau Biblijoje sakoma, kad mes ir mūsų šeimos bus iš tikro laimingos tik jei užvis labiausiai mylės Jehovą (Mt 22:36–39). O kai kurie vaikams skirti spaudiniai, filmai ir filmukai iš pirmo žvilgsnio atrodo priimtini, tačiau gali nepastebimai pratinti mažuosius prie smukusios moralės.

¹⁹ Suprantama, nėra nieko bloga mėgautis prasmingais laisvalaikio užsiėmimais. Vis dėlto turėtume pagalvoti: „Ar įžvelgiu net ir netiesiogiai peršamą pasaulio nuomonę vienu ar kitu klausimu? Ar saugau savo vaiką nuo netinkamų televizijos laidų ir skaitinių ir ar pats jų šalinuosi? Jeigu mano vaikas išgirsta arba pamato ką nors netinkamo, ar skiriu laiko paaiškinti, kodėl tuo ar anuo dalyku Jehova bodisi? Ar mokau vaiką viską vertinti Jehovos požiūriu?“ Jeigu aiškiai matysime skirtumą tarp Dievo ir pasaulio mąstymo, nesileisime „šios santvarkos formuojami“.

20. Nuo ko priklauso, kas formuos mūsų mąstyseną?

²⁰ Atminkime, kad visa mus pasiekianti informacija ateina tik iš dviejų šaltinių – arba iš Jehovos, arba iš Šėtono valdomo pasaulio. Kuris iš jų formuoja mūsų mąstyseną? Tas, kurio informaciją priimame. Jeigu semiamės pasaulio idėjų, pasiduosime jo įtakai, perimsime kūnišką mąstymą ir elgseną. Todėl labai svarbu atsirinkti, kuo maitiname savo protą ir kokias mintis puoselėjame.

21. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²¹ Šiame straipsnyje aptarėme, kad, stengdamiesi mąstyti taip kaip Jehova, privalome saugoti savo protą nuo žalingų pasaulio idėjų. Tačiau vien to nepakanka. Būtina semtis Jehovos minčių. Kitame straipsnyje apie tai ir pakalbėsime.