1, 2. a) Kodėl verta būti Jehovos pusėje? b) Ką šiame straipsnyje aptarsime?

 KAIP išmintinga yra glaustis prie Jehovos! Niekas kitas nepasižymi tokia galia ir protu kaip Jehova. Ir niekas kitas mūsų nemyli taip stipriai kaip jis. Tad visai suprantama, kad norime būti jam ištikimi (Ps 96:4–6). Vis dėlto kai kurie Jehovos garbintojai sudėtingomis aplinkybėmis susvyravo ir pritrūko ryžto palaikyti jo pusę.

² Šiame straipsnyje pakalbėsime apie asmenis, kurie laikė save Jehovos tarnais, tačiau savo elgesiu iš tikrųjų jį skaudino. Aptardami tuos pasakojimus suprasime, kas mums padėtų likti Dievui ištikimiems.

3. Kodėl Jehova kreipėsi į Kainą ir ką jam pasakė?

³ Atsiminkime Kaino istoriją. Jis tikrai nebuvo klaidatikis, garbino Jehovą. Vis dėlto Kainas prarado jo malonę. Kodėl? Nes vyro širdyje šaknis buvo suleidę nedori polinkiai (1 Jn 3:12). Norėdamas Kainui padėti, Jehova jį  perspėjo: „Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4:6, 7). Jehova tarytum Kainui sakė: „Jeigu atgailausi ir stosi mano pusėn, aš tavęs nepaliksiu.“

4. Kaip Kainas apsisprendė?

⁴ Jeigu Kainas būtų pataisęs savo mąstymą, būtų vėl pelnęs Jehovos pritarimą. Tačiau Kainas Dievo žodžių nepaklausė. Piktos mintys ir nedori troškimai galiausiai jį privedė prie baisių darbų (Jok 1:14, 15). Jaunystėje Kainui tikriausiai nė nebūtų į galvą atėjusi mintis, kad vieną dieną jis paliks Jehovą. Deja, vėliau jis būtent tą ir padarė – stojo prieš Dievą ir nužudė savo brolį.

5. Dėl kokio mąstymo krikščionis gali prarasti Jehovos malonę?

⁵ Panašiai kaip Kainas, kuris nors krikščionis galbūt tariasi, kad Jehovai tarnauja, tačiau iš tikrųjų jau yra pasukęs nedoru keliu (Jud 11). Tikėtina, kad jis aktyviai dalyvauja evangelizacijos tarnyboje, reguliariai lanko krikščioniškus sambūrius. Tačiau tuo pat metu jis leidžiasi į amoralias fantazijas, vis galvoja, kaip čia praturtėjus, arba puoselėja neapykantą kuriam nors bendratikiui (1 Jn 2:15–17; 3:15). Toks mąstymas gali pastūmėti į nuodėmę. Kiti žmonės greičiausiai nesužinos, kas dedasi mūsų galvoje, ar netgi pavyks nuo jų nuslėpti savo darbus. Bet Jehova viską puikiai mato ir žino, ar esame su juo visa širdimi. (Perskaityk Jeremijo 17:9, 10.)

6. Kaip Jehova mums padeda kovoti su nuodėmingais polinkiais?

⁶ Net jeigu žmogus suklysta, Jehova neskuba jo nurašyti. Tuos, kas pasuka klaidingu keliu, Jehova ragina: „Sugrįžkite pas mane, ir aš pas jus sugrįšiu“ (Mal 3:7). Dievas supranta, kaip mums nelengva grumtis su silpnybėmis. Tačiau būtent tada, kai vyksta tokia kova, jis tikisi, kad nuo jo nesitrauksime ir nuodėmei nepasiduosime (Iz 55:7). Jehova žada, kad jeigu tvirtai stovėsime jo pusėje, jis mus palaikys – suteiks fizinių, emocinių ir dvasinių jėgų nuodėmingiems polinkiams įveikti (Pr 4:7).

7. Kaip Saliamonas prarado Jehovos malonę?

⁷ Daug ko pasimokome iš karaliaus Saliamono gyvenimo. Būdamas dar jauno amžiaus jis prašė Jehovą vadovavimo. Dievas suteikė jam didžiulę išmintį ir patikėjo svarbią užduotį – pastatyti Jeruzalėje didingą šventyklą. Bet vėliau draugystę su Jehova karalius prarado (1 Kar 3:12; 11:1, 2). Kodėl? Dievo įstatymas žydų karaliui aiškių aiškiausiai draudė vesti „vis daugiau ir daugiau žmonų, kad jo širdis nenutoltų“ nuo Jehovos (Įst 17:17). Saliamonas tam įsakui nepakluso: vedė 700 žmonų ir turėjo 300 sugulovių (1 Kar 11:3). Daugelis jo žmonų buvo svetimtautės. Jos lenkėsi netikriems dievams. Taigi Saliamonas sulaužė dar vieną įsakymą – neimti į žmonas svetimšalės moters (Įst 7:3, 4).

8. Kaip sunkiai Saliamonas nusižengė Jehovai?

⁸ Vis peržengdamas Jehovos reikalavimus, Saliamonas ėmė daryti sunkias nuodėmes. Jis pastatė aukurą deivei Astartei, mažų mažiausiai vieną  aukurą dievui Kemošui ir ten drauge su žmonomis garbino stabus. Tuos aukurus Saliamonas įrengė ant kalno priešais Jeruzalę – miestą, kur buvo pastatęs Jehovos šventyklą (1 Kar 11:5–8; 2 Kar 23:13). Galbūt karalius apgaudinėjo save manydamas, kad kol jis atnašauja aukas šventykloje, Jehova jo neklusnumo nepaisys.

9. Kas nutiko dėl to, kad Saliamonas nepaisė Dievo perspėjimų?

⁹ Jehova blogų darbų niekada netoleruoja. Biblijoje rašoma: „Viešpats supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusigręžė nuo Viešpaties, [...] kuris buvo du kartus jam pasirodęs. Nors buvo jam įsakyta šiuo reikalu, kad nesektų kitų dievų, jis nesilaikė to, ką Viešpats buvo įsakęs.“ Todėl Jehovos pritarimo bei paramos jis daugiau nebesulaukė. Saliamono palikuonys jau niekada nevaldė viso Izraelio ir ištisos jų kartos patyrė daugybę skaudžių nelaimių (1 Kar 11:9–13).

10. Kas gali pakenkti mūsų draugystei su Jehova?

¹⁰ Kaip ir Saliamono atveju, didelę grėsmę mūsų dvasingumui gali kelti draugystė su tais, kurie negerbia Dievo nustatytų normų. Blogą įtaką mums gali daryti Jehovai netarnaujantys giminaičiai, kaimynai, kolegos ir bendramoksliai. Netinkama draugija gali būti netgi bendratikis, kuris nepuoselėja glaudaus ryšio su Jehova. Jeigu bičiuliautumės su žmogumi, nesilaikančiu Dievo reikalavimų, mūsų santykiai su Jehova pašlytų ir, galimas dalykas, per laiką nutrūktų.

11. Kas padėtų nuspręsti, ar žmogus tinka mums į draugus?

¹¹ Perskaityk 1 Korintiečiams 15:33. Aišku, tie, kas Jehovos negarbina, nebūtinai užsiima piktadarystėmis. Apskritai dauguma žmonių, tikriausiai ir tavo pažįstami, turi gerų savybių. Bet ar manai, kad tau tinka su jais bičiuliautis? Pagalvok, kaip jų draugija atsilieptų tavo santykiams su Dievu. Ar priartintų tave prie Jehovos? Kas jiems labiausiai rūpi? Gal jų kalba sukasi tik apie madas, pramogas, pinigus, išmaniuosius įrenginius ir panašiai? Gal jie yra linkę kritikuoti kitus arba mėgsta laidyti nešvankius juokelius? Jėzus įžvalgiai pastebėjo: „Lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12:34). Jeigu matai, kad tie, su kuriais leidi laiką, silpnina tavo ryšį su Dievu, elkis ryžtingai: apribok bendravimą su jais ir, reikalui esant, draugystę nutrauk (Pat 13:20).

12. a) Ką Jehova pažadėjo izraelitams netrukus po jų išėjimo iš Egipto? b) Kaip reagavo izraelitai, išgirdę, kad Dievas reikalauja visiškos ištikimybės?

¹² Taip pat pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš to, kas vyko netrukus po izraelitų išėjimo iš Egipto. Tauta susirinko prie Sinajaus kalno. Čia jiems įspūdingai apsireiškė pats Jehova. Kalną apgaubė tirštas debesis, griaudėjo perkūnija, plieskė žaibai, vertėsi dūmai, girdėjosi skardus gaudesys, panašus į rago (Iš 19:16–19). Tada Jehova pranešė izraelitams esąs Dievas, „reikalaujantis ypatingo atsidavimo ir ištikimybės“. Jis pažadėjo, kad bus ištikimas tiems, kas jį myli ir laikosi jo įsakymų. (Perskaityk Išėjimo 20:1–6, taip pat išnašą.) Jehova iš esmės norėjo savo tautai pasakyti: „Jei jūs būsite mano pusėje, tada ir aš būsiu su jumis.“ Kaip būtum reagavęs į tokį Jehovos pažadą? Be abejo, taip kaip tąkart izraelitai. Jie vienu balsu ištarė: „Vykdysime visa, ką Viešpats pasakė“ (Iš 24:3). Bet gana greitai netikėtomis aplinkybėmis tautos atsidavimas Jehovai buvo išbandytas.

13. Kaip buvo išbandyta izraelitų ištikimybė Jehovai?

¹³ Kvapą gniaužianti Jehovos didybės apraiška vertė izraelitus drebėti iš baimės. Todėl žmonės paprašė Mozės, kad už juos kalbėtųsi su Jehova (Iš 20:18–21). Mozė pakilo į Sinajaus kalną ir ilgai iš ten negrįžo. Atrodė, kad izraelitai liko be patikimo vedlio. Ką jie dabar darys? Tauta, reikia manyti, pernelyg kliovėsi tuo, kas akimis matoma, – žmogaus vadovavimu. Izraelitai tiek sunerimo, kad pasakė Aaronui: „Padirbk mums dievą, kuris mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei – tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės“ (Iš 32:1, 2).

14. a) Kaip izraelitai ėmė save apgaudinėti? b) Kaip Jehova žiūrėjo į izraelitų elgesį?

¹⁴ Izraelitai žinojo, kad stabmeldystės Jehova neapkenčia (Iš 20:3–5). Tačiau visai netrukus jie jau lenkėsi aukso veršiui. Ir nors akivaizdžiai nepakluso Jehovai, žmonės ėmė save apgaudinėti manydami, jog tebėra jo pusėje. Aaronas veršio garbinimo iškilmes netgi pavadino Jehovos švente. Kaip į visa tai žiūrėjo Dievas? Jis jautėsi išduotas. Jehova pasakė Mozei, kad tauta „nedorai pasielgė“ – suskubo pasukti iš kelio, kuriuo liepė jai eiti. Užsirūstinęs Jehova net buvo pasirengęs sunaikinti visą savo tautą (Iš 32:5–10).

15, 16. Kaip Mozė ir Aaronas parodė, kad tvirtai stovi Jehovos pusėje? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹⁵ Vis dėlto Jehova pasigailėjo žmonių ir tautos nepražudė (Iš 32:14). Šitaip jis iš didžio gailestingumo suteikė izraelitams galimybę stoti jo pusėn. Pamatęs, kaip žmonės su šauksmais, dainomis ir šokiais ūžauja priešais stabą, Mozė ėmė ir sutrynė aukso veršį į dulkes. Paskui sušuko: „Kas iš jūsų Jehovos pusėje?! Ateikite prie manęs!“ Ir „aplink Mozę susibūrė visi levitai“ (Iš 32:17–20, 26, NW).

¹⁶ Levitų būryje stovėjo ir Aaronas. Jis atgailavo dėl savo rankomis padaryto veršio ir dabar stojo už Jehovą. Levitai pasiryžo ne tik būti ištikimi Dievui, bet ir laikytis skyrium nuo nusidėjėlių.  Koks protingas sprendimas! Juk dar tą pačią dieną tūkstančiai garbinusių stabą neteko gyvybės. O tie, kas ėjo su Jehova, liko gyvi ir gavo pažadą būti jo laiminami (Iš 32:27–29).

17. Ko, anot Pauliaus, pasimokome iš istorijos su aukso veršiu?

¹⁷ Apaštalas Paulius, turėdamas omenyje anuos įvykius, krikščionims rašė: „Nepasidarykite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų. [...] Visa tai [...] buvo aprašyta įspėti mums, sulaukusiems santvarkų galo. Todėl kas manosi stovįs, težiūri, kad neparpultų“ (1 Kor 10:6, 7, 11, 12). Anot Pauliaus, netgi kai kas iš Dievo tarnų gali imti nuodėmiauti. Toks pagundai pasidavęs žmogus galbūt mano, kad Jehova jam ir toliau yra palankus. Tačiau ar tai tiesa? Juk vien tik noras būti Jehovos draugu arba tvirtinimas, esą žmogus jam ištikimas, dar negarantuoja Jehovos pritarimo (1 Kor 10:1–5).

18. Dėl ko žmogus gali atitolti nuo Jehovos?

¹⁸ Kai Mozė užtruko ant Sinajaus kalno, izraelitai sunerimo. Panašiai gali nutikti ir mums. Galbūt atrodo, kad Jehovos teismo diena ir naujasis pasaulis dar toli toli. O gal manome, kad Jehovos pažadai pernelyg gražūs, kad iš tikro išsipildytų. Jeigu leistume tokioms mintims suktis galvoje, kiltų pavojus pirmiausia tenkinti savo įgeidžius, o ne vykdyti Dievo valią. Laikui bėgant gal net išvis atitoltume nuo Jehovos ir pradėtume elgtis nedorai – taip, kaip anksčiau nė nebūtume įsivaizdavę.

19. Ko turime nepamiršti ir kodėl tai svarbu?

¹⁹ Nepamirškime, kad Jehova iš mūsų reikalauja nuoširdaus klusnumo ir visiškos ištikimybės (Iš 20:5, išnaša). Jeigu liautumės tarnauti Jehovai, tiesą sakant, imtume daryti tai, kas patinka Šėtonui. Bet toks gyvenimas mums sukeltų tik daug skausmo. Ne veltui Paulius krikščionims priminė: „Negalite gerti iš Jehovos taurės ir iš demonų taurės, negalite valgyti nuo „Jehovos stalo“ ir nuo demonų stalo“ (1 Kor 10:21).

20. Kaip Jehova padeda suklydusiam žmogui?

²⁰ Įsidėmėtina, kad Šventojo Rašto pasakojimai apie Kainą, Saliamoną ir izraelitus prie Sinajaus kalno turi kai ką bendro. Visi anie žmonės galėjo atgailauti ir pasikeisti (Apd 3:19). Akivaizdu, kad tų, kas suklysta, Jehova neskuba pasmerkti. Štai Aaronui jis atleido. Šiandien Jehova įvairiopai įspėja savo tarnus saugotis nederamo elgesio, pavyzdžiui, per Biblijos puslapius, per ja grįstus leidinius arba mūsų bendratikius. Neabejokime, kad jeigu į Dievo perspėjimus įsiklausome, jis bus mums gailestingas.

21. Kam turime būti pasiryžę, kai esame mėginami?

²¹ Biblija ragina mus neimti „Dievo malonės tuščiai“ (2 Kor 6:1). Ta malonė suteikia mums progą atsisakyti „bedievystės ir pasaulio geismų“. (Perskaityk Titui 2:11–14.) Dabartiniame pasaulyje tikrai susiklostys situacijų, kai mūsų ištikimybė Jehovai bus išbandyta. Tad visada būkime pasiryžę tvirtai stoti Jehovos pusėn ir atminkime, kad tik jo turime bijoti, tik jam tarnauti ir tik prie jo glaustis (Įst 10:20, NW).