MOKYDAMAS savo sekėjus skelbti gerąją naujieną, Jėzus pasakė, kad klausytis žinios apie Karalystę norės ne visi (Lk 10:3, 5, 6). Tarnyboje, galimas dalykas, sutinkame žmonių, kurie atsako šiurkščiai ar net elgiasi agresyviai. Dėl to mūsų atjauta tiems, kam liudijame, gali imti blėsti.

Atjautus žmogus pastebi kito poreikius, stengiasi įsijausti į jo išgyvenimus ir nori padėti. Jeigu prarastume atjautą tiems, ką sutinkame tarnyboje, tikriausiai sumažėtų mūsų uolumas ir imtume liudyti nebe taip paveikiai. O jeigu atjautą vis puoselėjame, mūsų uolumas nepaliaus liepsnoti – tarsi ugnis, kai gauna šviežio oro (1 Tes 5:19).

Ugdytis atjautą gali būti nelengva. Tad kaip tai daryti? Dabar aptarkime tris pavyzdžius, kuriais galėtume sekti: Jehovos, Jėzaus ir apaštalo Pauliaus.

Šventas Jehovos vardas jau tūkstančius metų yra niekinamas. Tačiau iki šiol, kaip sakoma Biblijoje, jis yra „ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems maloningas“ (Lk 6:35). Maloningumą Jehova parodo būdamas kantrus – jis juk „trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti“ (1 Tim 2:3, 4). Nedorybės jis, žinoma, nekenčia, tačiau žmonių gyvybė jam brangi ir jis nenori nė vieno žūties (2 Pt 3:9).

Jehova supranta, kaip stipriai Šėtonas yra apakinęs netikinčiųjų protą (2 Kor 4:3, 4). Daugeliui nuo pat vaikystės buvo skiepijami neteisingi religiniai mokymai, todėl priimti tiesą jiems gali būti sunku. Jehova labai nori tokiems padėti. Iš kur tai žinome?

Prisiminkime, kaip Jehova senovėje žiūrėjo į nineviečius. Nors šie buvo labai smurtingi, Dievas Jonai pasakė: „Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės?“ (Jon 4:11). Jehova matė, kad miesto gyventojai nežino tiesos apie jį ir jautė jiems gailestį, todėl siuntė Joną juos perspėti.

Mums, kaip ir Jehovai, žmonių gyvybė yra brangi. Todėl sekame jo pavyzdžiu ir stengiamės padėti visiems, net ir tiems, kurie iš pažiūros nė nenori sužinoti tiesos.

Kai į mūsų skelbiamą žinią žmonės reaguoja nepalankiai, stenkimės įžvelgti, kodėl jų reakcija būtent tokia. Kai kurie gal neigiamai žiūri į Bibliją ar krikščionybę, nes yra pasipiktinę krikščionimis save vadinančių žmonių elgesiu. Kiti gal prisiklausė visokio  melo apie mus ir mūsų įsitikinimus. O dar kiti gal nenori su mumis bendrauti, nes bijo užsitraukti namiškių ar aplinkinių panieką.

Kartais tarnyboje galbūt sutinkame tokių, kuriems teko išgyventi visokių baisumų ir dėl to jie yra emociškai traumuoti. Misionierė vardu Kim sako: „Mūsų teritorijoje yra tokia vieta, kur gyvena daug žmonių, per karą praradusių visą savo turtą. Jie neturi jokios vilties, yra smarkiai nusivylę, niekuo nepasitiki. Liudydami toje vietoje mes nuolat susiduriame su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis. Sykį mane net buvo užpuolę.“

Kas padeda Kim neprarasti atjautos tokiems šiurkštiems pašnekovams? Ji sako: „Kai kas nors su manimi elgiasi grubiai, primenu sau žodžius iš Patarlių 19:11: „Sumanus žmogus negreitas pykti.“ Nuolat turiu omenyje, ką čia gyvenantiems teko patirti, ir tai man padeda juos atjausti. Be to, ne kiekvienas sutiktasis būna piktas. Toje vietovėje yra keletas žmonių, su kuriais vis maloniai pabendraujame.“

Verta pamąstyti: „Kaip pats reaguočiau į žinią apie Karalystę, jei būčiau to ar ano žmogaus vietoje?“ Pavyzdžiui, įsivaizduok, kad tau būtų nuolat brukamos į galvą visokios melagystės apie Jehovos liudytojus. Galbūt irgi nenorėtum klausyti jų skelbiamos žinios ir tau skelbėjai turėtų parodyti atjautą. Atsimename Jėzaus priesaką elgtis su kitais taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis. Tai skatins įsijausti į kito padėtį ir neprarasti kantrybės, kad ir kaip sunku tai būtų (Mt 7:12).

Apaštalas Paulius rodė atjautą net ir agresyviausiai nusiteikusiems priešininkams. Kodėl? Nes žinojo, koks žmogus pats kadaise buvo. Jis sakė: „Anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša, – manęs buvo pasigailėta, nes taip dariau dėl nežinojimo ir netikėjimo“ (1 Tim 1:13). Paulius gerai suprato, kokie gailestingi jam buvo Jehova ir Jėzus. Tikėtina, senąjį save jis matė tuose, kuriems dabar liudijo.

Pauliui tekdavo sutikti ir tokių, kas tvirtai laikėsi klaidingų įsitikinimų. Kokie jausmai jį tada apimdavo? Apaštalų darbų 17:16 rašoma, kad būdamas Atėnuose ir matydamas, kiek mieste stabų, „Paulius savo dvasioje netvėrė apmaudu“. Tačiau tuos stabus jis sugebėjo panaudoti kaip vaizdinę priemonę  ir paveikiai tenykščiams paliudyti (Apd 17:22, 23). Apaštalas prisitaikydavo prie savo klausytojų ir naudodavo skirtingus evangelizacijos metodus, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėtų (1 Kor 9:20–23).

Jeigu pašnekovas su mumis nesutinka arba pasako tikįs tuo, ką žinome esant neteisinga, sekime Pauliaus pavyzdžiu ir neimkime jam kaipmat prieštarauti. Verčiau tuo, ką apie žmogų sužinojome, sumaniai pasinaudokime pranešdami jam kai ką daug geresnio – tiesos žinią (Iz 52:7). Sesė vardu Doroti sako: „Ten, kur aš gyvenu, daugelis buvo mokomi, kad Dievas yra tarsi koks negailestingas teisėjas. Tokius žmones pagiriu už jų tvirtą tikėjimą Dievu, o tada atkreipiu jų dėmesį į tai, kas Biblijoje rašoma apie kupiną meilės Jehovos asmenybę ir jo duotus ateities pažadus.“

Taip pat svarbu drąsinti savo tarnybos draugus. „Jei kuriam nors iš mūsų žmogus atsako nemaloniai, stengiuosi per ilgai apie tai nekalbėti, – sako Džesika. – Verčiau užvedu kokią džiugesnę temą, pavyzdžiui, kiek daug gera skelbėjai nuveikia, nors kartais ir sutinka priešiškai nusiteikusių žmonių.“

Jehova gerai žino, su kokiais sunkumais susiduriame tarnyboje. Kaip jis džiaugiasi, kai rodome tokį kaip jo gailestingumą! (Lk 6:36) Aišku, Jehovos gailestingumas ir kantrybė turi ribas. Galime neabejoti, kad jis yra numatęs patį tinkamiausią laiką šiai pasaulio santvarkai pašalinti. O iki tol turime būti susitelkę į gerosios naujienos skelbimą (2 Tim 4:2). Atlikime šį darbą uoliai ir atminkime: kad ir kokių žmonių sutiktume, stenkimės jiems visiems rodyti atjautą.