1. Kokią įtaką mums gali daryti pasaulyje vyraujanti egoizmo dvasia?

KODĖL mums ne visada lengva pritaikyti Dievo Žodžio mokymus? Visų pirma dėl to, kad norint elgtis teisiai reikia nuolankumo. O šiomis „paskutinėmis dienomis“ išlikti nuolankiam yra tikras iššūkis. Kodėl? Daugelis aplink mus yra „savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išpuikę, [...] nesusivaldantys“ (2 Tim 3:1–3). Net jei visuomenėje toks elgesys yra liaupsinamas, Dievo tarnai juo bodisi. Bet kartais gali apimti pavydas matant, kad tiems savanaudžiams puikiai sekasi (Ps 37:1; 73:3). Galbūt svarstome: „Nejau išties verta pirmiausia žiūrėti kitų gerovės, o ne savo? Jei elgsiuosi „kaip mažesnis“, ar žmonės nenustos manęs gerbę?“ (Lk 9:48). Leisdami pasaulyje vyraujančiai egoizmo dvasiai daryti mums įtaką, sugadintume artimus ryšius su bendratikiais, be to, nebepanėšėtume į tikruosius krikščionis. Tokių liūdnų pasekmių išsisaugosime, jei gilinsimės į Biblijoje aprašytus gerus pavyzdžius ir jais seksime.

2. Ko galime pasimokyti iš ištikimų Dievo tarnų?

 ² Tyrinėdami ištikimų Dievo tarnų gyvenimą, stenkimės įžvelgti, kas padėjo jiems pasiekti gerų rezultatų. Kaip jie tapo Jehovos draugais? Ką darė, kad pelnytų jo pritarimą? Iš kur sėmėsi stiprybės vykdyti jo valią? Tokios Dievo Žodžio studijos yra svarbi mūsų dvasinės mitybos dalis.

3, 4. a) Kaip Jehova mus moko? b) Kodėl galima sakyti, kad dvasiškai maitintis reiškia ne tik semtis žinių?

³ Daug naudingų patarimų ir pamokymų randame Biblijoje, ja pagrįstuose leidiniuose, mūsų interneto svetainėje ir televizijoje JW Broadcasting. Taip pat daug sužinome dalyvaudami krikščionių sueigose bei didesniuose sambūriuose. Tačiau, anot Jėzaus, dvasiškai maitintis reiškia ne tik semtis žinių. Jis sakė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir iki galo atlikti jo darbą“ (Jn 4:34).

⁴ Vykdyti Jehovos valią Jėzui buvo nelyginant maistas. Ką Jėzus turėjo omenyje? Valgydami gardų patiekalą jaučiame malonumą ir pasisotiname. Panašiai yra ir kai darome tai, kas Dievui patinka, – patiriame džiaugsmą ir stipriname savo tikėjimą. Pagalvok, kiek sykių į lauko tarnybos sueigą ėjai prastai nusiteikęs, bet po tarnybos jauteisi atgaivintas ir pakylėtas.

5. Kodėl verta įgyti išminties?

⁵ Asmuo, pritaikantis Jehovos pamokymus, yra išmintingas (Jok 3:13). O įgyti išminties tikrai verta. Juk „visi tavo turtai negali jai prilygti. [...] Ji – gyvybės medis ją suvokiantiems; laimingas, kas jos laikosi“ (Pat 3:13–18). Jėzus mokiniams pasakė: „Šituos dalykus žinodami, laimingi esate, jeigu juos ir darote“ (Jn 13:17). Vadinasi, Jėzaus sekėjai nestokos laimės tik jei be perstojo vykdys jo nurodymus ir laikysis jo mokslo. Tai turėjo būti jų gyvenimo kelias.

6. Kodėl privalome kasdien laikytis Jehovos pamokymų?

⁶ Mums irgi labai svarbu nuolat taikyti įgytas žinias. Pailiustruokime tai pavyzdžiu apie meistrą. Nors jis turi įrankių, medžiagų ir išmonės, džiaugtis savo triūso vaisiais galės tik tada, jei visu tuo naudosis. Per ilgus metus žmogus sukaupė vertingą patirtį. Bet kad jos neprarastų ir toliau dirbtų našiai bei efektyviai, jam reikia nepaliauti meistravus. Taip yra ir su mumis: sužinoję tiesą tikriausiai jautėmės laimingi, nes ėmėme vadovautis Dievo Žodžiu. Tačiau kad ta laimė neblėstų, privalome kasdien nuolankiai laikytis Jehovos pamokymų.

7. Ką svarbu daryti, kai tyrinėjame ištikimų Dievo tarnų gyvenimą?

⁷ Mūsų nuolankumas įvairiomis aplinkybėmis gali būti išbandytas. Dabar aptarsime, kaip ištikimi Dievo tarnai, gyvenę senovės laikais, parodė nuolankumą. Sykiu panagrinėsime, kaip mes galime rodyti šią dorybę. Atminkime, kad vien kaupdami žinias tikėjimo nesustiprinsime. Todėl pamąstykime, ko asmeniškai pasimokome, ir nedelsdami tai taikykime.

8, 9. Ką apie Pauliaus nuolankumą sužinome iš Apaštalų darbų 14:8–15? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁸ Dievas nori, kad „visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų aiškų tiesos pažinimą“  (1 Tim 2:4). O kaip mes žiūrime į žmones, dar nežinančius tiesos? Štai Paulius, ieškodamas imlių širdžių, garsino gerąją naujieną sinagogose – ten, kur žmonės jau turėjo žinių apie Jehovą. Bet apaštalas jokiu būdu neapsiribojo vien izraelitais, tiesą jis skelbė ir kitataučiams, garbinusiems netikrus dievus. Tų žmonių reakcija į gerąją naujieną Pauliui buvo nemenkas nuolankumo išbandymas. Kodėl taip galima sakyti?

⁹ Per savo pirmą misionierišką kelionę Paulius drauge su Barnabu lankėsi Likaonijos mieste Listroje. Tenykščiai klaidingai pamanė, kad šie vyrai yra žmonėmis pasivertę jų dievai – Dzeusas ir Hermis, ir ėmė apaštalus liaupsinti. Ar Paulius ir Barnabas leido sau tuo pasimėgauti? Juk galėjo atrodyti, kad dabar pasitaikė puiki proga atsigauti po ką tik kituose miestuose patirtų persekiojimų. Arba jiedu galėjo samprotauti, esą būdami visų dėmesio centre plačiau paliudys gerąją naujieną. Tačiau Paulius su Barnabu taip nemanė. Persiplėšę drabužius jie ėmė žmones drausti: „Kodėl šitaip darote?! Mes juk tokie pat silpni žmonės kaip ir jūs“ (Apd 14:8–15).

10. Kodėl Paulius ir Barnabas nelaikė savęs pranašesniais už likaoniečius?

¹⁰ Sakydami, jog yra tokie pat silpni žmonės, Paulius su Barnabu neturėjo omenyje, kad jų garbinimo būdas toks kaip likaoniečių. Apaštalai tiesiog pripažino, kad yra netobuli. Bet argi jiedu nebuvo paties Jehovos paskirti tarnauti misionieriais? (Apd 13:2) Ar jiems nebuvo išlieta šventoji dvasia ir suteikta didinga viltis? Taip, tačiau dėl to jie nesijautė už vietinius pranašesni. Paulius ir Barnabas suvokė, kad tenykščiai gali gauti lygiai tokį pat dangiškąjį apdovanojimą, jei tik įsiklausys į gerąją naujieną.

11. Kaip tarnyboje galime sekti Pauliaus nuolankumo pavyzdžiu?

¹¹ Kaip mes galime sekti Pauliaus nuolankumo pavyzdžiu? Pirma, nesitikėkime liaupsių už visa, ką Jehovos padedami nuveikiame. O jeigu jų sulauktume, nesusireikšminkime. Taip pat pagalvokime: „Koks mano požiūris į tuos, kam skelbiu gerąją naujieną? Ar nejučiomis manęs nėra paveikęs visuomenėje įsigalėjęs nusistatymas prieš tam tikrus asmenis?“ Pagirtina, kad Jehovos liudytojų bendruomenės savo teritorijoje stengiasi tiesos žinią pranešti visų kalbų žmonėms. Kai kurie liudytojai dėl etninių grupių, į kurias aplinkiniai žiūri iš aukšto, deda išties nemažai pastangų: susipažįsta su jų kultūra, pramoksta jų kalbos. Šie evangelizuotojai nelaiko savęs pranašesniais už kitus, verčiau jie bando įžvelgti, kaip su žinia apie Karalystę galėtų pasiekti kiekvieno žmogaus širdį.

12. Iš ko buvo matyti, kad Epafras nesavanaudiškai rūpinasi bendratikiais?

¹² Iš ko dar matysis, kad nuolankiai vykdome Dievo valią? Iš mūsų maldų už bendratikius, „kurie, kaip ir mes, yra įgiję lygiai vertingą tikėjimą“ (2 Pt 1:1). Čia mums pavyzdį paliko Epafras. Biblijoje jis paminėtas triskart ir tik Pauliaus laiškuose. Kalėdamas Romoje apaštalas Kolosų krikščionims apie Epafrą rašė: „Jis visuomet grumiasi už jus maldose“ (Kol 4:12). Epafras gerai pažinojo  bendratikius, jie labai jam rūpėjo. Nors buvo Pauliaus „kalėjimo bičiulis“, jis nesusitelkė į savo bėdas ir galvojo apie brolių poreikius (Fm 23). Todėl už juos meldėsi. Argi tai neliudija apie jo nesavanaudišką rūpinimąsi bendratikiais? Malda už brolius ir seses turi didelę galią, ypač kai minime juos vardais (2 Kor 1:11; Jok 5:16).

13. Kaip galime sekti Epafro pavyzdžiu?

¹³ Pagalvok, už ką konkrečiai galėtum melstis Jehovai. Gal už brolius ir seses, kurie dabar patiria sunkumų, arba už šeimas, kurias užgulę visokiausi rūpesčiai. Gal už bendratikius, kurie turi dėl ko nors svarbaus apsispręsti arba grumiasi su pagundomis. Daugelis mūsiškių meldžiasi už tuos, kieno vardai surašyti mūsų svetainės jw.org straipsnyje „Jehovos liudytojai kalinami už tikėjimą“ (eiti į NAUJIENOS > TEISĖ). Taip pat maldose galime minėti tuos, kas sunkiai verčiasi, neteko savo artimųjų, pergyveno stichinę nelaimę ar karo baisumus. Visame pasaulyje yra daugybė bendratikių, kuriems reikia mūsų maldų. Jei už juos meldžiamės, akivaizdu, kad žiūrime „ne vien savo naudos, bet ir kitų“ (Fil 2:4). Jehova tokias maldas išklauso.

14. Kodėl Jehovą galima pavadinti pačiu geriausiu klausytoju?

¹⁴ Apie tai, kiek esame nuolankūs, byloja ir mūsų noras išklausyti, ką sako kiti. Jokūbo 1:19 randame tokį raginimą: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis.“ Jehova čia mums rodo patį geriausią pavyzdį (Pr 18:32; Joz 10:14). Pažiūrėkime, ką galime sužinoti iš Dievo ir Mozės pokalbio, užrašyto Išėjimo 33:11–14 (perskaityk). Nors Jehovai nebuvo būtina sužinoti Mozės nuomonę, jis leido jam išsisakyti. Koks žmogus išklauso neretai klystančio asmens samprotavimus ir dar sutinka su jo pasiūlymais? O Jehova kantriai išklauso kiekvieną, kas tvirtai tikėdamas jam meldžiasi.

15. Kaip sekdami Jehova galime rodyti kitiems pagarbą?

¹⁵ Kiekvienam verta pagalvoti: „Jeigu Jehova nuolankiai išklauso žmones, kaip kad išklausė Abraomą, Rachelę, Mozę, Jozuę, Manoachą, Eliją ir Ezekiją, ar juo labiau aš neturėčiau daryti to paties? Gal galėčiau savo broliams ir sesėms rodyti daugiau pagarbos – išklausyti jų nuomonę vienu ar kitu klausimu ir net priimti gerus jų pasiūlymus? Galbūt kuriam nors bendratikiui ar namiškiui turėčiau būti dėmesingesnis? Ar esu pasiryžęs negailėti tam pastangų?“ (Pr 30:6; Ts 13:9; 1 Kar 17:22; 2 Met 30:20).

16. Kaip Dovydas reagavo, kai Šimis jį užgauliojo?

¹⁶ Nuolankumas taip pat padės neprarasti savitvardos, kai esame provokuojami (Ef 4:2). Įsimintiną pavyzdį paliko karalius Dovydas. (Perskaityk 2 Samuelio 16:5–13.) Sauliaus giminaitis Šimis užsipuolė Dovydą ir jo tarnus: juos koneveikė, svaidėsi akmenimis ir drabstėsi žemėmis. Karalius galėjo tuojau pat Šimį nubausti, tačiau kantriai pakentė užgaules. Kas padėjo Dovydui susivaldyti? Atsakymą randame trečioje psalmėje.

17. Kas padėjo Dovydui susitvardyti ir kaip galime juo sekti?

¹⁷ Trečios psalmės antraše sakoma:  „Dovydo psalmė, jam bėgant nuo savo sūnaus Abšalomo“. Būtent tada Šimis ir ėmė įžeidinėti Dovydą. Iš kur karalius sėmėsi jėgų susitvardyti? Penktoje šios psalmės eilutėje (Brb – 4 eilutė) užrašyti jo žodžiai: „Balsu šaukiuosi Viešpaties; jis išklauso mane savo šventajame kalne.“ Kai patiriame neteisybę, mes irgi galime šauktis Jehovos. Jis savo ruožtu suteiks mums šventosios dvasios, padėsiančios ištverti. Pagalvokime, kokiomis aplinkybėmis turėtume rodyti dar daugiau savitvardos arba noriau atleisti įžeidėjui. Ar tikime, kad Jehova mato, kas mus slegia, ir yra pasiruošęs padėti ir už ištvermę apdovanoti?

18. Kaip būsime laiminami, jei taikysime Jehovos pamokymus?

¹⁸ Darydami, kas teisinga, elgiamės išmintingai ir esame Jehovos dosniai laiminami. Ne veltui Patarlių 4:7 (NW) sakoma: „Išmintis – visų svarbiausia.“ Ir nors išmintis neatsiejama nuo žinių, vien jų nepakanka. Ar žmogus išmintingas, rodo jo sprendimai. Biblija netgi skruzdėles vadina išmintingais padarėliais. Kodėl? Instinktų vedamos jos sugeba vasarą priruošti sau maisto atsargų (Pat 30:24, 25). Kristus, „Dievo išmintis“, visada daro tai, kas Tėvui patinka (1 Kor 1:24; Jn 8:29). Tegu ir mūsų sprendimai bei darbai liudija, kad ne tik suvokiame Jehovos valią, bet ir nuolankiai ją vykdome. Tada jis su kaupu mums atlygins. (Perskaityk Mato 7:21–23.) Taigi visomis išgalėmis stenkimės bendruomenėje palaikyti tokią atmosferą, kad kiekvienam būtų lengva toliau nuolankiai tarnauti Jehovai. Suprantama, tam, kad pritaikytume išmintingus jo pamokymus, reikia laiko, kantrybės ir nuolankumo. Bet tokios pastangos nenueis veltui – būsime laimingi dabar ir amžinai.