1. Apie kokį svarbų dalyką Jėzus kalbėjosi su mokiniais paskutinį vakarą?

PASKUTINĮ savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus net apie trisdešimt kartų paminėjo meilę. Savo mokiniams jis prisakė mylėti vieniems kitus (Jn 15:12, 17). Jų tarpusavio meilė turėjo būti tokia didelė, kad visi iškart atpažintų, kas jie tokie – tikrieji Kristaus sekėjai (Jn 13:34, 35). Tačiau ši dorybė nėra vien jausmai. Jėzus kalbėjo apie pačią kilniausią – pasiaukojamą meilę. Jis sakė: „Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris už draugus savo sielą guldo. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką aš jums įsakau“ (Jn 15:13, 14).

2. a) Kuo šiandien pasižymi Jehovos tarnai? b) Ką šiame straipsnyje aptarsime?

² Šiandien Jehovos tarnai išties pasižymi nuoširdžia, pasiaukojama meile ir nesuardoma tarpusavio vienybe (1 Jn 3:10, 11). Visu tuo džiaugtis mums nekliudo skirtinga tautybė, kalba ar kilmė. Bet galbūt kyla tokie klausimai: kodėl rodyti meilę ypač svarbu šiomis dienomis? Kaip mus ugdo Jehovos ir Jėzaus meilė? Kaip mes galime  su meile kitus stiprinti ir guosti? (1 Kor 8:1) Dabar tai ir aptarkime.

3. Kaip daugelis jaučiasi šiais „sunkiais laikais“?

³ Šiais „sunkiais laikais“ gyvenimas kupinas „vargo ir kančių“ ir dėl to daugelis jaučiasi prislėgti (Ps 90:10, Brb; 2 Tim 3:1–5). Kai kuriuos bėdos taip nukamuoja, kad jie net praranda norą gyventi. Paskaičiuota, jog kasmet nusižudo 800 000 suvirš žmonių – po vieną kas keturiasdešimt sekundžių. Deja, netgi kai kas iš mūsų bendratikių, neatlaikę didelės įtampos, atėmė sau gyvybę.

4. Kurie Dievo tarnai Biblijos laikais buvo praradę norą gyventi?

⁴ Biblijos laikais ne vienas ištikimas Dievo tarnas, prispaustas įvairiausių sunkumų, irgi troško mirties. Pavyzdžiui, skausmo išvargintas Jobas aimanavo: „Aš nebenoriu gyventi!“ (Job 10:1; 14:13). Pranašas Jona labai nusivylė pamatęs, kad įvykiai susiklostė kitaip, nei jis tikėjosi. Jehovai jis sakė: „Viešpatie, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi“ (Jon 4:3). Pranašas Elijas vienu tarpu jautėsi atsidūręs itin beviltiškoje padėtyje. „Gana! – šaukė jis, – imk, Viešpatie, imk mano gyvastį“ (1 Kar 19:4). Tačiau Jehova tuos savo atsidavusius tarnus brangino ir tikrai nenorėjo, kad jie mirtų. Dievas nepasmerkė jų už tai, kaip jie jautėsi. Priešingai, iš meilės atgaivino jų troškimą gyventi ir įkvėpė jėgų toliau ištikimai jam tarnauti.

5. Kodėl broliams ir sesėms dabar kaip niekad reikia mūsų meilės?

⁵ Mūsų bendratikiai retai nusimena tiek, kad prarastų norą gyventi, vis dėlto daugeliui iš jų kasdien tenka kovoti su nerimu ir įtampa. Kai kurie patiria persekiojimą, patyčias. Kitus kritikuoja ir apkalbinėja kolegos. Nemažai kas pervargsta dirbdami viršvalandžius arba nuolat skubėdami atlikti darbus iki nustatyto termino. Dar kitus gniuždo problemos šeimoje, pavyzdžiui, netikinčio sutuoktinio užgaulės. Dėl minėtų ir kitokių priežasčių daug mūsų brolių ir sesių jaučiasi išsekę tiek fiziškai, tiek emociškai. Kas galėtų pakelti jiems dvasią?

6. Kuo Jehova patikina savo tarnus?

⁶ Jehova savo garbintojus patikina, kad nepaliaus jų mylėti. Pagalvokime, kokia atgaiva Izraelio tautai buvo išgirsti šiuos Dievo žodžius: „Tu man brangus, vertingas ir mylimas. [...] Nebijok, nes aš su tavimi!“ (Iz 43:4, 5). Būkime tikri, kad kiekvieną iš mūsų Jehova labai myli ir brangina. * Biblijoje randame tokį pažadą: „Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile“ (Sof 3:16, 17, Brb).

7. Kodėl Jehova savo meilę palygina su motinos meile? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁷ Jehova žada savuosius guosti ir palaikyti, kad ir kokios bėdos juos užkluptų. Šventajame Rašte sakoma: „Tave žindys, ant rankų nešios, ant  kelių šokdins. Kaip mama paguodžia sūnų, taip aš jus paguosiu“ (Iz 66:12, 13, NW). Tik įsivaizduokime tą širdžiai mielą reginį: mama laiko vaikelį glėbyje, žaidžia su juo šokdindama ant savo kelių. Tokiu vaizdingu palyginimu Jehova leidžia suprasti, kaip stipriai jis mus myli ir kaip švelniai mumis rūpinasi. Tad niekada neabejok, kad tu Jehovai brangus (Jer 31:3).

8, 9. Kaip mus stiprina Jėzaus meilė?

⁸ Iš kur dar žinome, kad Dievas mus myli? Jono evangelijoje sakoma: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 3:16). Išpirka byloja ir apie Jėzaus meilę. Jo meilė įkvepia mus nenuleisti rankų. Dievo Žodis patikina, kad nei priespauda, nei vargas neatskirs mūsų nuo Kristaus meilės (Rom 8:35, 38, 39).

⁹ Kartais sunkumai išsekina mus fiziškai, emociškai ar net atima džiaugsmą Jehovos tarnyboje. Tačiau mąstydami, kaip stipriai Kristus mus myli, pajėgsime ištverti. (Perskaityk 2 Korintiečiams 5:14, 15.) Kristaus meilė suteiks mums stimulą nepasiduoti ir toliau tarnauti Jehovai, net jeigu užkluptų nelaimė, prasidėtų persekiojimai, apimtų nusivylimas ar nerimastingos mintys.

10, 11. Kieno pareiga guosti ir drąsinti nusiminusius bendratikius? Prašom paaiškinti.

¹⁰ Jehova su meile ugdo savo tarnus ir per krikščionių bendruomenę. Kiekvienas galime jam atsidėkoti rodydami meilę savo broliams ir sesėms, stiprindami juos ne tik dvasiškai, bet ir emociškai (1 Jn 4:19–21). Apaštalas Paulius krikščionis ragino: „Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite, ką jūs ir darote“ (1 Tes 5:11). Taigi sekti Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu – stiprinti bei guosti kitus – nėra tik vyresniųjų pareiga. Tą daryti galime mes visi. (Perskaityk Romiečiams 15:1, 2.)

 ¹¹ Kartais bendratikiams, turintiems emocinių problemų, reikalingas gydymas ir profesionali pagalba (Lk 5:31). Žinoma, vyresnieji ir kiti bendruomenės nariai nėra psichinės sveikatos specialistai, vis dėlto kiekvieno iš mūsų pastangos paguosti kenčiantį žmogų labai reikšmingos. Įsiklausykime į šiuos Biblijos žodžius: „Guoskite prislėgtuosius, palaikykite silpnuosius, su visais būkite kantrūs“ (1 Tes 5:14). Su nusiminusiu svarbu kalbėti ugdančiai, nepritrūkti atjautos ir kantrybės. Ar stengiesi guosti ir drąsinti kitus? Ką konkrečiai daryti, kad bendratikiui padėtum dar geriau?

12. Kodėl verta negailėti savo meilės kenčiantiems bendratikiams? Prašom pateikti pavyzdį.

¹² Kodėl verta negailėti savo meilės tiems, kas patyrė skaudžių išgyvenimų? „Kartais kyla minčių apie savižudybę, – pasakoja viena Europoje gyvenanti sesė. – Tačiau visada jaučiu paramą. Bendruomenė išgelbėjo man gyvybę. Broliai ir sesės mane myli ir visuomet palaiko. Ir nors tik vienas kitas žino, kad sergu depresija, man padeda visi bendratikiai. Viena pora man yra lyg dvasiniai tėvai. Jie manimi rūpinasi ir yra pasiruošę padėti bet kuriuo paros metu.“ Tiesa, ne visų galimybės suteikti pagalbą vienodos. Tačiau tiems, kas emociškai kenčia, mūsų nuoširdžios pastangos reiškia labai daug. *

13. Ką privalu atminti, kai guodžiame prislėgtą asmenį?

¹³ Atidžiai klausykis. Meilę prislėgtam bendratikiui rodysime su atjauta jį išklausydami (Jok 1:19). Maloniai užduokime jam taktiškų klausimų, kad perprastume jo jausmus. Tada bus kur kas lengviau nusiminusį paguosti ir sustiprinti. Tegul tavo veido išraiška byloja, kad tau nuoširdžiai rūpi jo gerovė. Jei bendratikis norėtų išsipasakoti, nepristik kantrybės ir jo nepertraukinėk. Jei klausysiesi atidžiai, geriau suprasi, kaip jis jaučiasi, be to, įgysi jo pasitikėjimą. Tada, tikėtina, jis bus labiau linkęs įsiklausyti į tavo žodžius. Savo meile ir nuoširdžiu rūpinimusi gali pakelti kenčiančiajam dvasią.

14. Kodėl nevalia būti kritiškiems?

¹⁴ Nebūk kritiškas. Jeigu kenčiančiam žmogui susidarytų bent menkiausias įspūdis, kad jam priekaištaujame, tik stumtume jį į dar didesnę neviltį. Tada net ir nuoširdžios mūsų pastangos tikriausiai nueitų veltui. Biblijoje sakoma: „Neapgalvoti žodžiai – kaip kalavijo smūgiai, o išmintingųjų liežuvis gydo“ (Pat 12:18). Aišku, jokiu būdu prislėgto žmogaus neužgausime tyčia. Tačiau jei su juo kalbėsime neapgalvotai, mūsų žodžiai gali būti skaudūs it kalavijo smūgiai. Kad su meile bendratikį pastiprintume, stenkimės įsijausti į jo padėtį (Mt 7:12).

15. Kur galėtume ieškoti ugdančių minčių kitiems paguosti?

¹⁵ Guosk kitus Dievo Žodžiu. (Perskaityk Romiečiams 15:4, 5.)  Šventasis Raštas yra tikras lobynas, kupinas ugdančių ir paguodžiančių minčių. Atminkime, kad jį mums parūpino „ištvermės ir paguodos Dievas“. Taip pat turime gausybę priemonių, padedančių mums tyrinėti Bibliją. Pavyzdžiui, naudodamiesi Jehovos liudytojų leidinių pagalbine rodykle nesunkiai surasime nuorodas į Šventojo Rašto eilutes ir straipsnius reikiama tema. Šitaip būsime dar geriau pasirengę nusiminusį bendratikį paguosti ir įkvėpti jam naujų jėgų.

16. Ko turime nepristigti, kai guodžiame nusiminusį bendratikį?

¹⁶ Būk švelnus ir atjautus. Kenčiančiam asmeniui negailėkime švelnumo ir atjautos. Juk mūsų Dievas Jehova yra „atjautos Tėvas ir visokios paguodos Dievas“, kupinas „didžios atjautos“ savo tarnams. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:3–6; Lk 1:78; Rom 15:13.) Apaštalas Paulius taip pat paliko mums puikų pavyzdį. Jis sakė: „Tapome švelnūs tarp jūsų tarsi žindanti motina, globojanti savo vaikus. Taigi, puoselėdami jums švelnius jausmus, buvome pasirengę mielai pasidalyti su jumis ne tik Dievo gerąja naujiena, bet ir savo sielomis, nes jus pamilome“ (1 Tes 2:7, 8). Jeigu esame švelnūs ir atjautūs kaip Jehova, kas žino, gal mūsų žodžiai ir darbai bus jo atsakas į nusiminusio žmogaus maldas!

17. Koks turi būti mūsų požiūris į bendratikius?

¹⁷ Iš bendratikių nesitikėk tobulumo. Turėkime realistišką požiūrį į savo brolius ir seses. Jei tikėsimės iš jų tobulumo, tik nusivilsime (Mok 7:21, 22). Atminkime, Jehovos mums keliami reikalavimai nuosaikūs. Sekime savo dangiškuoju Tėvu, tada mums bus kur kas lengviau pakęsti kitų silpnybes bei trūkumus (Ef 4:2, 32). Neleiskime, kad mūsų žodžiai verstų bendratikius manyti, esą jie nepakankamai stengiasi Jehovos tarnyboje. Ir nieku būdu nelyginkime jų su kitais. Verčiau ieškokime, už ką galėtume brolius ir seses nuoširdžiai pagirti. Taip juos sustiprinsime, ir tarnaudami Dievui jie turės kuo džiaugtis (Gal 6:4).

18. Dėl kokių dar priežasčių norime su meile vienas kitą ugdyti?

¹⁸ Kiekviena Jehovos kaimenės avis yra brangi ir jam, ir Jėzui, paaukojusiam už žmones savo gyvybę (Gal 2:20). Mes irgi iš visos širdies mylime savo tikėjimo draugus. Todėl stengiamės nuoširdžiai jais rūpintis ir siekti „to, kas kuria santarvę ir kas padeda vienam kitą ugdyti“ (Rom 14:19). Su nekantrumu laukiame gyvenimo naujajame pasaulyje, kai nebebus dėl ko nusiminti. Niekas nebesirgs, nebemirs, liausis karai, persekiojimai, šeimyniniai barniai, niekas nebekels nusivylimo. Pasibaigus Kristaus valdymo tūkstantmečiui žmonija bus pasiekusi tobulybę. Tie, kas atlaikys paskutinį išbandymą ir įrodys savo ištikimybę Jehovai, bus jo įsūnyti ir „įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:21). Kokia garbė – būti žemiškaisiais Jehovos vaikais! Tad stenkimės su meile vienas kitą ugdyti ir drauge siekime to nuostabaus apdovanojimo.