„KAI mano draugai, persikėlę ten, kur trūksta pionierių, pasakodavo visokius atsitikimus iš tarnybos, paragauti jų džiaugsmo norėdavau ir aš, – sako 27-erių pionierė Silvijana. – Vis dėlto baiminausi, kad tarnauti, kur didesnis poreikis, aš nepajėgsiu.“

Gal šitaip jautiesi ir tu? Galbūt svajoji apie tarnybą ten, kur labiau reikia evangelizuotojų, tačiau nesi tikras, ar tą svajonę kada nors pasieksi? Nenusimink! Su Jehovos pagalba tūkstančiai brolių ir sesių įveikė įvairiausias kliūtis ir praplėtė savo tarnybą. Kaip kai kuriems iš jų Jehova atvėrė duris į platesnius laukus? Kad sužinotume, apsilankykime Madagaskare, ketvirtoje pagal dydį pasaulio saloje.

Per pastaruosius dešimt metų į šią salą, kur daugelis žmonių gerbia Bibliją, atvyko 70 suvirš uolių gerosios naujienos skelbėjų ir pionierių iš 11 šalių. * Be to, persikelti ten, kur reikia pagalbos, ir skleisti žinią apie Karalystę po neaprėpiamas salos platybes panoro ir nemažai vietinių liudytojų. Susipažinkime su kai kuriais iš jų.

Sutuoktiniai Lui ir Perina, kuriems per trisdešimt, į Madagaskarą atvyko iš Prancūzijos. Ne vienus metus jiedu svarstė, ar negalėtų tarnybos praplėsti, tačiau Perina tokiam žingsniui nesiryžo. Ji paaiškina: „Baiminausi vykti į nežinią. Nerimą kėlė mintis, kad turėsiu palikti artimuosius, bendruomenę, butą, mums įprastą aplinką ir tvarką. Iš tikrųjų didžiausia kliūtis man buvo mano pačios būgštavimai.“ Vis dėlto 2012-aisiais Perina sukaupė drąsą ir jiedu su vyru persikėlė į Madagaskarą. Ką ji mano apie tokį sprendimą? Štai jos žodžiai: „Prisimindama pastaruosius metus galiu pasakyti, kad matėme, kaip Jehovos ranka mums padeda, ir mūsų tikėjimas sustiprėjo.“ Lui priduria: „Tik įsivaizduokit, į pirmąjį mūsų Minėjimą Madagaskare atvyko dešimt mūsų Biblijos studijuotojų!“

 Iš kur sutuoktiniai sėmėsi jėgų toliau tęsti tarnybą svečioje šalyje, kai netikėtai iškilo problemų? Jie karštai meldė Jehovą, kad padėtų viską ištverti (Fil 4:13). Lui pasakoja: „Jehova atsakė į mūsų maldas ir suteikė savo ramybės. Mums pavyko likti susitelkusiems į tarnybą ir jos teikiamą džiaugsmą. Be to, draugai iš Prancūzijos siuntė mums elektroninius ir įprastus laiškus ir ragino nepasiduoti“ (2 Kor 4:7; Fil 4:6, 7).

Už ištvermę Jehova porai dosniai atlygino. Lui sako: „2014-ųjų spalį Prancūzijoje dalyvavome Biblijos mokymo kursuose sutuoktiniams. * Tie kursai buvo Jehovos dovana, kurios niekada nepamiršime.“ Kaip jie džiaugėsi, kad baigę kursus buvo paskirti atgal į Madagaskarą!

Didjė ir Nadina iš Prancūzijos į Madagaskarą atvyko 2010-aisiais. Abiem sutuoktiniams tada jau buvo per penkiasdešimt. Didjė pasakoja: „Kai buvome jaunesni, abu tarnavome pionieriais, tada susilaukėme trijų vaikų. Šiems užaugus, pradėjome svarstyti, ar negalėtume tarnauti svetur.“ Nadina pripažįsta: „Kai pagalvodavau, kad teks išsiskirti su vaikais, mane apnikdavo dvejonės. Tačiau jie sakė: „Jei persikelsite į šalį, kur trūksta skelbėjų, mes jumis didžiuosimės!“ Jų žodžiai įkvėpė mums ryžto. Nors dabar mus skiria didžiulis atstumas, džiaugiamės, kad galime dažnai su vaikais pasišnekėti.“

Tikras iššūkis Didjė ir Nadinai buvo išmokti malagasių kalbą. „Mudviem jau nebe dvidešimt“, – šypsodamasi sako Nadina. Tad ką jie darė? Atvykę jiedu iš pradžių tarnavo prancūziškoje bendruomenėje. Vėliau, kai manė, kad jau yra pasirengę mokytis naujos kalbos, perėjo į malagasių bendruomenę. Nadina pasakoja: „Daugeliui tarnyboje sutiktų žmonių labai patinka studijuoti Bibliją. Neretai jie padėkoja, kad apsilankome. Pradžioje maniau, kad sapnuoju. Labai džiaugiuosi tarnaudama čia pioniere. Kas rytą pabudusi pagalvoju: „Kaip nuostabu, šiandien vėl eisiu į tarnybą!“

Didjė su šypsena veide prisimena dienas, kai pradėjo mokytis malagasių kalbos. Jis pasakoja: „Vedžiau sueigą, tačiau nė trupučio nesupratau, ką broliai ir sesės komentuoja. Pasakydavau tik „ačiū“. Kai padėkojau vienai sesei už atsakymą, sėdintys už jos ėmė man gestais rodyti, kad ji atsakė neteisingai. Iškart pakviečiau brolį, kuris atsakė teisingai – bent jau tikiuosi, kad teisingai.“

2005 metų kongrese parodytas vaidinimas „Siek tikslų, teikiančių garbę Dievui“ labai sujaudino Tjeri ir jo žmoną Nadią. Pažiūrėję šį inscenizuotą  Biblijos pasakojimą apie Timotiejų, jiedu pajuto dar stipresnį norą darbuotis ten, kur trūksta evangelizuotojų. Tjeri prisimena: „Iškart po vaidinimo, auditorijai tebeplojant, palinkau prie žmonos ir paklausiau: „Tai kur keliausime?“ Ji pasakė, kad jos galvoje sukasi tas pats klausimas.“ Neilgai trukus pora pradėjo siekti savo tikslo. Nadia sako: „Pamažu atsisakėme įvairių daiktų, kol galiausiai viskas tilpo į keturis lagaminus.“

Į Madagaskarą pora atvyko 2006-aisiais ir nuo pat pirmų dienų mėgavosi tarnyba. „Matyti, kaip žmonės čia atsiliepia į gerąją naujieną, yra be galo malonu“, – džiaugiasi Nadia.

Po šešerių metų pora sulaukė nemalonių žinių: Prancūzijoje gyvenanti Nadios mama Mari Madlena parkrito, susilaužė ranką ir susižalojo galvą. Pasitarę su Mari Madlenos gydytoju, sutuoktiniai jos pasiteiravo, ar nenorėtų persikelti pas juos į Madagaskarą. Nors Nadios mamai tuomet buvo aštuoniasdešimt, kvietimą ji mielai priėmė. Ką Mari Madlena mano apie gyvenimą svečioje šalyje? Ji sako: „Prisitaikyti prie kai kurių dalykų nelengva. Vis dėlto, nors mano galimybės ribotos, bendruomenėje jaučiuosi labai reikalinga. O labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad pasikvietę mane į Madagaskarą, vaikai gali ir toliau darbuotis šioje vaisingoje teritorijoje.“

22-ejų Rinas užaugo derlingame Alaotra Mangoro regione Madagaskaro rytuose. Vaikinui gerai sekėsi mokykloje ir jis jau svarstė apie aukštąjį išsilavinimą. Vis dėlto ėmęs studijuoti Bibliją jis apsigalvojo. Rinas pasakoja: „Vidurinę mokyklą stengiausi užbaigti anksčiau ir Jehovai pažadėjau: „Jeigu išlaikysiu paskutinį egzaminą, imsiuosi pionieriaus tarnybos.“ Savo pažado Rinas laikėsi. Baigęs vidurinę jis apsistojo pas vieną pionierių, susirado darbą ne visu etatu ir pats tapo pionieriumi. Brolis sako: „Tai geriausias sprendimas mano gyvenime.“

Tačiau Rino namiškiai ir giminaičiai nesuprato, kodėl jis nusprendė nesiekti karjeros. Rinas sako: „Mano tėvas, jo brolis ir jų teta ragino mane siekti aukštojo išsilavinimo. Tačiau jokiu būdu nenorėjau nutraukti pionieriaus tarnybos.“ Neilgai trukus Rinas panoro persikelti ten, kur didesnis evangelizuotojų poreikis. Kodėl jam kilo toks noras? Brolis prisimena: „Į mūsų butą įsibrovė vagys ir išnešė nemažai mano daiktų. Tai paskatino apmąstyti Jėzaus žodžius „kraukitės turtus danguje“. Nusprendžiau daugiau darbuotis dėl dvasinių turtų“ (Mt 6:19, 20). Rinas persikėlė už 1300 kilometrų, į pačius šalies pietus. Toje sausrų alinamoje vietovėje įsikūrusi etninė grupė, pavadinimu antandrojai. Kodėl brolis nusprendė vykti būtent ten?

Maždaug mėnuo prieš minėtą vagystę Rinas pradėjo vesti Biblijos studijas dviem antandrojų kilmės vyrams. Brolis išmoko keletą frazių jų dialektu ir vis pagalvodavo, kiek daug yra tos tautybės žmonių, dar niekad negirdėjusių žinios apie Karalystę. Rinas sako: „Maldoje prašiau Jehovos, kad padėtų man persikelti ten, kur šnekama antandrojų dialektu.“

Persikėlęs Rinas susidūrė su nemenka problema – niekaip negalėjo rasti darbo. Vienas vyras jam net pareiškė: „Kam tu čia atvykai? Dėl darbo žmonės iš čia persikelia ten, iš kur tu atvažiavai!“ Po dviejų savaičių Rinas, likęs beveik be skatiko kišenėje ir kamuojamas nežinios, išvyko į regioninį kongresą. Paskutinę renginio dieną vienas brolis įkišo Rinui kažką į kišenę. Pasirodo, tai buvo visai nemaža suma pinigų. Jų užteko, kad Rinas galėtų grįžti iš kongreso pas antandrojus ir imtis smulkaus verslo – pardavinėti jogurtą. Brolis pasakoja: „Pačiu laiku pajutau gelbstinčią Jehovos ranką. Dabar galėjau ir toliau padėti tiems, kurie neturėjo progos sužinoti apie Jehovą!“ Tenykštėje bendruomenėje darbo buvo išties daug. Rinas sako: „Kas antrą savaitę turėjau sakyti viešąją kalbą. Jehova per savo organizaciją mane mokė.“ Rinas ir toliau skelbia žinią  apie Karalystę daugybei antandrojų, norinčių pažinti Jehovą.

Biblija mus patikina: „Pavesk savo darbą Viešpačiui, ir tavo užmojai bus sėkmingi“ (Pat 16:3). Kai visomis jėgomis stengiamės išplėsti tarnybą ir įveikti įvairias kliūtis, sulaukiame Jehovos palaiminimo. Prisiminkime straipsnio pradžioje minėtą Silvijaną. Ji baiminosi, kad persikelti į tokią Madagaskaro vietovę, kur trūksta evangelizuotojų, nepajėgs. Kodėl ji taip būgštavo? Sesė sako: „Mano kairė koja yra beveik dešimt centimetrų trumpesnė už dešiniąją. Todėl eidama šlubuoju ir greitai pavargstu.“

Vis dėlto nepaisydama kliūčių Silvijana ryžosi išsvajotam žingsniui. Savo bendruomenėje ji rado tarnybos partnerę – jauną pionierę panašiu vardu, Silvian. 2014-aisiais jiedvi persikėlė į kaimelį, esantį už 85 kilometrų nuo ankstesnių namų. Silvijana pasakoja, kaip už tai buvo palaiminta: „Naujoje vietoje buvau ištarnavusi tik metus, bet viena mano studijuotoja, jauna mama vardu Doratina, per rajono suvažiavimą pasikrikštijo.“

Šių tvirto tikėjimo evangelizuotojų žodžiai byloja, kad kai norėdami išplėsti tarnybą stengiamės įveikti iškilusias kliūtis, asmeniškai patiriame, kaip Jehova tesi duotą žodį mus palaikyti. Jis yra pažadėjęs: „Stiprinsiu tave, padėsiu tau“ (Iz 41:10). O kai jaučiame Jehovos paramą, mūsų ryšys su juo dar sustiprėja. Be to, atsiliepdami į kvietimą persikelti ten, kur reikia skelbėjų, – savo krašte ar svetur, – ruošiamės užduotims, kurios mūsų laukia naujajame pasaulyje. Anksčiau minėtas Didjė sako: „Tarnyba vietovėje, kur trūksta evangelizuotojų, puikiai lavina mus ateičiai.“ Trokštame, kad šitaip lavintis pradėtų kuo daugiau savanorių.