TAIP, kartais būdavo. Štai vienas pavyzdys. Įstatyme buvo toks reikalavimas: „Nesulaikysi nuskurdusiam ir neturtingam darbininkui algos, ar jis būtų kitas izraelitas, ar ateivis, gyvenantis krašte [...]. Antraip jis šauksis Viešpaties prieš tave, ir tu užsitrauktum kaltę“ (Įst 24:14, 15).

Izraelyje, netoli Ašdodo, rasta molio šukė, datuojama septintuoju amžiumi p. m. e. Ant jos, atrodo, surašytas vieno laukų darbininko prašymas. Žmogus buvo apkaltintas, kad nepristatė reikalaujamo kiekio javų. Įraše sakoma: „Kai prieš kelias dienas jūsų tarnas [ieškovas] suvalė derlių, atėjo Šobajo sūnus Hošaja ir paėmė jūsų tarno drabužį. [...] Visi mano bendradarbiai, sykiu rinkę derlių per saulės kaitrą, paliudys [...], kad tai, ką pasakiau, yra tiesa. Aš niekuo nenusižengiau. [...] Jeigu jūs, valdytojau, manote, kad padėti man susigrąžinti drabužį ne jūsų reikalas, padarykite tai bent iš gailesčio. Negalite tylėti, kai jūsų tarnas lieka be drabužio.“

Šis prašymas, pasak istoriko Simono Šamos (Simon Schama), „mums byloja daugiau nei tik apie darbininko norą atgauti [savo drabužį]. Jis leidžia manyti, kad ieškovas žinojo kai ką iš Biblijos teisyno, ypač Kunigų ir Pakartoto Įstatymo knygose esančius įstatymus, draudžiančius negailestingai elgtis su vargšais.“