GIMIAU 1934-aisiais. Tuomet mano tėvai Fredas ir Edna Molohanai jau dvidešimt metų buvo veiklūs Biblijos tyrinėtojai (taip anuomet vadinosi Jehovos liudytojai). Esu jiems be galo dėkingas, kad įskiepijo mano širdyje meilę Dievui. Gyvenome Kanzaso valstijos pietryčiuose, Parsonso miestelyje. Bemaž visi vietinės bendruomenės nariai buvo pateptieji. Mūsų šeima laikėsi gero įpročio lankyti sueigas ir skelbti Dievo Žodžio tiesas. Šeštadienio popietę paprastai skirdavome tarnybai gatvėje. Kai kada šis darbas nuvargindavo, bet po jo tėtis visuomet nusivesdavo pavalgyti ledų.

Maža mūsų bendruomenė darbavosi didelėje teritorijoje: joje buvo keletas miestukų ir daugybė ūkių, išsibarsčiusių po aplinkines apygardas. Lankydami ūkininkus, krikščioniškus leidinius iškeisdavome į daržoves, šviežius kiaušinius (tiesiai iš gūžtos), net į viščiukus. Tie produktai mums labai praversdavo, nes pinigų turėjome nedaug, o už platinamą literatūrą tėtis sumokėdavo iš anksto.

Tėvai įsigijo gramofoną ir juo naudojosi tarnyboje. Buvau per mažas jį junginėti, bet labai džiaugiausi padėdamas tėčiui ir mamai leisti plokšteles su brolio Rezerfordo kalbomis, kai pakartotinai lankydavome susidomėjusius žmones arba vesdavome jiems Biblijos studijas.

Tėtis ant mūsų 1936-ųjų laidos fordo stogo įtaisė didelį ruporą ir taip mašina virto garsiakalbiù automobiliu. Su juo buvo labai paranku platinti Karalystės žinią. Norėdami pritraukti žmonių dėmesį iš pradžių paprastai leisdavome muziką, o paskui kalbas Biblijos temomis. Įrašui pasibaigus, susidomėjusiems klausytojams siūlydavome mūsų spaudinius.

Štai kas nutiko Kanzaso valstijoje, Čeriveilio miestelyje. Policininkai tėčiui pasakė, kad  naudotis ant automobilio įrengtu garsiakalbiu parke, kur daugelis ateina atsikvėpti, neleidžiama, tačiau to daryti nedraudė už jo ribų. Nėmaž neprieštaraudamas tėtis mašiną pasistatė gatvėje šalia parko, kad žmonės galėtų gerai girdėti įrašus. Tokiose situacijose man labai patikdavo būti drauge su tėčiu ir vyresniu broliu Džeriu.

Ketvirto dešimtmečio pabaigoje dalyvaudavome specialiosiose žaibiškose kampanijose – skubiai apeidavome tokią teritoriją, kurioje skelbėjai būdavo patyrę didelį priešiškumą. Atvykdavome dar prieš aušrą (kaip į minėtą Džopliną Misūrio valstijoje) ir tyliai pakišdavome lankstinukus po durimis. Paskui susitikdavome už miesto ir žiūrėdavome, ar kurio nors nesuėmė policija.

Tuo laikotarpiu kitas įdomus liudijimo apie Karalystę būdas buvo vadinamosios informacinės eitynės. Užsikabinę plakatus eidavome vorele per miestą. Pamenu sykį mūsų miestelyje surengtas eitynes su plakatais „Religija – tai pinklės ir reketas“. Pradėję nuo mūsų namų, broliai ir sesės nužingsniavo apie pusantro kilometro, tada grįžo atgal. Laimei, niekas jų neužsipuolė, netgi priešingai, jiems pavyko patraukti daugelio dėmesį.

Mūsų šeima dažniausiai vykdavo į Teksaso valstijoje rengiamus kongresus. Tėtis dirbo geležinkelio bendrovėje, tad visi galėjome traukiniu keliauti nemokamai. Važiuodami į kongresą sykiu aplankydavome giminaičius. Vyresnis mamos brolis Fredas Vismaras su savo žmona Juleile gyveno Temple, Teksaso valstijoje. Dėdė tiesą sužinojo ir pasikrikštijo dvidešimto amžiaus pradžioje, dar būdamas jaunas. Biblijos žiniomis jis dalijosi su seserimis, taigi ir su mano mama. Fredą gerai pažinojo viso centrinio Teksaso brolija, nes vienu tarpsniu tenai jis buvo zonos tarnas (dabar vadinama rajono prižiūrėtoju). Savo malonia ir džiugia natūra Fredas kitus visada smagiai nuteikdavo. Jis degė uolumu ir man jaunystės metais darė gerą įtaką.

1941-aisiais traukiniu atvažiavome į didelį kongresą Sent Luise (Misūrio valstija). Mus, vaikus, klausytis brolio Rezerfordo kalbos „Karaliaus vaikai“ pakvietė į vietas arti scenos. Po kalbos visų 15 000 suvirš jaunųjų klausytojų laukė staigmena. Brolis Rezerfordas ir jo padėjėjai kiekvienam iš mūsų būrio įteikė po naują knygą „Vaikai“. Kokia nuostabi dvasinė dovana!

1943-iųjų balandį Kofivilyje (Kanzaso valstija) dalyvavome nedideliame, bet įsimintiname suvažiavime „Kvietimas veikti“. Išgirdome pranešimą, kad visose bendruomenėse bus įvesta naujovė – teokratinės tarnybos mokykla. Gavome tokiems užsiėmimams skirtą brošiūrėlę,  kurioje buvo 52 pamokos. Vėliau tais pačiais metais šioje mokykloje atlikau pirmą savo užduotį. Suvažiavimas man buvo ypatingas dar ir tuo, kad sykiu su keletu kitų aš pasikrikštijau. Krikštas vyko šaltame vieno gretimo ūkio tvenkinyje.

1951 metais baigęs mokyklą turėjau nutarti, ką darysiu toliau. Labai troškau darbuotis Betelyje, kur anksčiau tarnavo mano brolis Džeris. Taigi užpildžiau paraišką. Netrukus buvau pakviestas ir 1952-ųjų kovo 10 dieną pradėjau tarnybą Betelyje. Dėl tokio savo sprendimo galėjau visiškai atsidėti dvasinei veiklai.

Svajojau dirbti spaustuvėje ir taip prisidėti prie mūsų žurnalų bei kitos literatūros leidimo. Bet ten niekada nepatekau. Buvau paskirtas padavėju, vėliau į virtuvę. Čia man patiko, daug ko išmokau. Dirbdavome pamainomis, todėl dieną turėdavau laisvo laiko ir galėdavau jį skirti asmeninėms studijoms naudodamasis turtingos Betelio bibliotekos knygomis. Šitaip augo mano dvasingumas ir stiprėjo tikėjimas. Taip pat didėjo ryžtas tarnauti Jehovai Betelyje tiek ilgai, kiek tik leis jėgos. Mūsų Džeris Betelį paliko 1947-aisiais, kai vedė Patriciją. Jiedu gyveno netoliese Brukline ir man, Betelio naujokui, labai padėdavo, visada padrąsindavo.

Netrukus po mano atvykimo broliai ėmė ieškoti, ką dar iš čia tarnaujančių galėtų įtraukti į Betelio kalbėtojų sąrašą, ir netgi rengė kandidatų perklausas. Tame sąraše išvardyti broliai keletą kartų per metus turėdavo lankyti bendruomenes maždaug 300 kilometrų spinduliu nuo Bruklino, pasakyti kalbą ir drauge su tenykščiais eiti į tarnybą. Į sąrašą įtraukė ir mane. Labai jaudindamasis sakiau savo pirmą kalbą – visą valandą, kaip tada buvo nustatyta. Su tokia užduotimi į bendruomenes dažniausiai važiuodavau traukiniu. Gerai prisimenu vieną kelionę 1954-ųjų žiemą. Sekmadienio popietę sėdau į Niujorkan vykstantį traukinį planuodamas atsirasti Betelyje ankstyvą vakarą. Bet kilo audra – pūtė žvarbus vėjas, gausiai snigo. Nustojo veikę elektriniai traukinio varikliai. Niujorko stotį galiausiai pasiekėme pirmadienį apie penktą ryto. Puoliau į metro ir atvažiavau į Brukliną. Tuojau pat nuėjau dirbti į virtuvę. Truputį pavėlavau, dar ir buvau labai išvargęs po traukinyje praleistos bemiegės nakties. Tačiau visokie nepatogumai, patirti per tokias savaitgalio išvykas, su kaupu atsipirkdavo: būdavo malonu tarnauti bendratikiams ir įgyti daug naujų draugų.

Betelio tarnybos laikotarpio pradžioje buvau kviečiamas dalyvauti savaitinėse radijo stoties WBBR laidose. Tuo metu radijo studijos buvo įsikūrusios adresu Columbia Heights 124, antrame pastato aukšte. Man paskyrė vieną vaidmenį Biblijos studijavimo programoje. Reguliariai laidose dalyvaudavo ilgametis Betelio šeimos narys brolis Aleksanderis Makmilanas. Su meile vadindavome jį Maku. Mums, jauniems beteliečiams, šis brolis buvo puikus ištvermės Jehovos tarnyboje pavyzdys.

1958-aisiais man teko nauja užduotis. Turėjau padėti Gileado mokyklos absolventams gauti vizas į paskirtas šalis ir pasirūpinti jų kelione. Kadangi anuomet lėktuvų bilietai buvo labai brangūs, oro linijomis iškeliaudavo tik vienas kitas misionierius. Dauguma jų į Afriką ir Tolimuosius Rytus plaukdavo prekiniais laivais. Kai atsirado komercinių oro bendrovių, bilietai ganėtinai atpigo ir netrukus šie uolūs broliai ir sesės į savo paskyrimo vietas dažniausiai skrisdavo.

Mano tarnyba išsiplėtė 1960 metais. Reikėjo tartis dėl užsakomųjų reisų iš Jungtinių Valstijų bendratikiams, kitais metais vyksiantiems į Europoje rengiamus tarptautinius  kongresus. Aš irgi tokiu reisu iš Niujorko nuskridau į Hamburgą. Kongresui šiame Vokietijos mieste pasibaigus, mes, keturi beteliečiai, išsinuomojome automobilį ir nuvažiavome į Italiją. Apsilankėme Bendrijos filiale Romoje. Paskui nuvykome į Prancūziją, o iš jos per Pirėnus pasiekėme Ispaniją. Čia mūsų organizacijos veikla buvo uždrausta. Savo bendratikiams Barselonoje pristatėme mūsų leidinių, supakavę juos kaip dovanas. Kiek džiaugsmo buvo susitikus su tenykščiais broliais ir sesėmis! Nusigavę į Amsterdamą išskridome atgal į Niujorką.

Maždaug po metų man buvo pavesta organizuoti kelionę į 1963-iaisiais visame pasaulyje rengiamų tarptautinių kongresų „Amžina geroji naujiena“ seriją. Į šią kelionę buvo atrinkti 583 delegatai. Kongresai turėjo paeiliui vykti Europoje, Azijoje, Ramiojo vandenyno pietinėse salose, galiausiai Honolulu (Havajuose) ir Pasadinoje (Kalifornijos valstija). Skrydžių maršrute taip pat buvo numatyta sustoti Libane ir Jordanijoje, kur delegatų laukė pažintinės ekskursijos po Biblijos vietas. Mūsų skyrius pasirūpino ne tik lėktuvų bilietais bei viešbučiais, bet ir būtinomis vizomis.

1963 metai man buvo reikšmingi dėl dar vieno puikaus įvykio – birželio 29-ąją vedžiau Lailą Rodžers iš Misūrio valstijos. Betelyje ji tarnavo jau trejetą metų. Praėjus savaitei po vestuvių mudu sykiu su būriu minėtų delegatų leidomės keliauti į kongresus įvairiose pasaulio šalyse; apsilankėme Graikijoje, Egipte ir Libane. Iš Beiruto po trumpo skrydžio nutūpėme viename mažame Jordanijos oro uoste. Kadangi šioje šalyje valdžia mūsų veiklą varžė ir vizų Jehovos liudytojams neišdavė, nežinojome, ko tikėtis atskridus. Įsivaizduokite mūsų džiaugsmą ir nuostabą, kai oro uosto viršutinėje terasoje pamatėme būrį žmonių su plakatu „Sveiki atvykę, Jehovos liudytojai!“ O kokie laimingi jautėmės savo akimis išvydę Biblijos kraštus bei vietoves! Pasibuvome ten, kur kadaise gyveno Abraomas, Izaokas ir Jokūbas, kur Jėzus ir jo apaštalai skelbė gerąją naujieną ir iš kur krikščionybė ėmė plisti iki žemės pakraščių (Apd 13:47).

Laila jau 55 metus yra ištikima mano bendražygė, kad ir kokias užduotis mudviem tektų atlikti. Ne kartą lankėmės Ispanijoje ir Portugalijoje tais laikais, kai mūsų veikla ten buvo uždrausta. Broliams ir sesėms stengėmės pakelti dvasią, atgabendavome mūsų leidinių bei kitų būtinų dalykų. Mums pavyko pasimatyti su keliais broliais, kalinčiais Kadiso forte (Ispanija). Džiaugiausi galėdamas pastiprinti juos Biblija grįsta kalba.

Nuo 1963-iųjų nemažai metų teko prisidėti organizuojant keliones į tarptautinius kongresus,  rengiamus Afrikoje, Australijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Europoje, Havajuose, Naujojoje Zelandijoje, Puerto Rike, Tolimuosiuose Rytuose. Mudu su Laila dalyvavome daugelyje nepamirštamų kongresų, tarp jų ir tame, kuris 1989 metais vyko Varšuvoje. Į tokį didelį sambūrį pirmą kartą savo gyvenime galėjo atvažiuoti gausus būrys brolių ir sesių iš Sovietų Sąjungos. Su kai kuriais iš jų, ilgus metus už savo tikėjimą praleidusiais kalėjime, turėjome progą susipažinti.

Taip pat labai džiaugiausi galimybe lankyti mūsų organizacijos filialus įvairiose pasaulio šalyse, drąsinti tenai tarnaujančius beteliečius ir misionierius. Paskutinė mūsų išvyka buvo į Pietų Korėją. Čia susitikome su penkiasdešimt brolių, uždarytų Suvono kalėjime. Visi jie atrodė nusiteikę optimistiškai ir laukė meto, kai vėl galės imtis tarnystės. Po šio susitikimo patys pasijutome dvasiškai sustiprėję (Rom 1:11, 12).

Mačiau, kaip Jehova laimino savo tarnus gausindamas jų gretas: nuo maždaug 100 000 skelbėjų 1943 metais, kai aš pasikrikštijau, iki daugiau nei aštuonių milijonų, dabar besidarbuojančių 240 šalių bei teritorijų. Prie tokio augimo labai prisidėjo Gileado mokyklos misionieriai. Su daugeliu jų man buvo nepaprastai smagu ilgą laiką glaudžiai bendradarbiauti ir pasirūpinti jų kelione į paskyrimo vietas.

Kaip gerai, kad dar jaunas būdamas nusprendžiau išplėsti savo tarnystę ir padaviau paraišką į Betelį! Jehova dosniai laimino kiekvieną mano gyvenimo žingsnį. Kiek džiaugsmo patyrėme dirbdami Betelyje! Taip pat abiem su Laila buvo malonu daugiau nei 50 metų tarnauti keliose Bruklino bendruomenėse ir su tenykščiais broliais bei sesėmis skelbti gerąją naujieną. Čia susiradome daug puikių draugų.

Lailos kasdien palaikomas toliau tęsiu savo tarnybą Betelyje. Nors man jau 84 suvirš, vis dar galiu prasmingai darbuotis – padedu tvarkyti korespondenciją.

Tikra laimė būti nuostabioje Jehovos organizacijoje ir įsitikinti, kokie teisingi yra žodžiai iš Malachijo 3:18: „Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo.“ Akivaizdu, kaip su kiekviena diena Šėtono valdomo pasaulio padėtis prastėja, todėl žmonės neturi jokios vilties ir džiaugsmo jų gyvenime maža. Tačiau visi, kas myli Jehovą ir jam tarnauja, yra laimingi net šiais sunkiais laikais ir puoselėja patikimą ateities viltį. Kokia mums garbė garsinti gerąją naujieną! (Mt 24:14) Netrukus Dievo Karalystė vietoj senosios santvarkos įkurs žemėje rojų. Kaip mes laukiame tos dienos! Tada kiekvienas žmogus žemėje bus sveikas, laimingas ir galės gyventi amžinai.