1, 2. Kokią didžiulę užduotį po Mozės mirties gavo Jozuė?

JOZUĖS mintyse vis dar aidėjo Jehovos žodžiai: „Mano tarnas Mozė mirė. Tuoj pat pasiruošk pereiti Jordaną – tu ir visi šie žmonės – į kraštą, kurį duodu“ (Joz 1:1, 2). Kaip netikėta! Jozuės, beveik keturiasdešimt metų tarnavusio Mozės padėjėju, laukė didžiulė užduotis.

² Mozė izraelitus vedė ilgus metus, tad Jozuė tikriausiai svarstė, ar tauta priims jį kaip naująjį vadą (Įst 34:8, 10–12). Viename Biblijos žinyne žodžiai iš Jozuės 1:1, 2 komentuojami taip: „Tiek senovėje, tiek šiais laikais bene didžiausia grėsmė valstybės saugumui kyla tada, kai joje viena valdžia keičia kitą.“

3, 4. Iš kur žinome, kad Jozuė ne veltui kliovėsi Jehova, ir koks klausimas gali mums kilti?

³ Jozuė iš tikrųjų turėjo pagrindo nerimauti. Vis dėlto jis kliovėsi Jehova ir gana greitai ėmėsi ryžtingų veiksmų (Joz 1:9–11). Užtat Jehova vyrą laimino. Biblijoje skaitome, kad Jozuei ir visai Izraelio tautai Dievas vadovavo pasitelkęs vieną iš savo angelų. Tikėtina, jog šis angelas buvo ne kas kitas,  o Jehovos pirmagimis Sūnus, dar vadinamas Žodžiu (Iš 23:20–23; Jn 1:1).

⁴ Jehova padėjo savo tautai prisitaikyti prie šios permainos ir izraelitai mielai pakluso Jozuės vadovavimui. Šiandien, Dievo organizacijai sparčiai judant pirmyn, taip pat vyksta reikšmingų istorinių pokyčių. Galbūt kyla klausimas: kodėl galime tvirtai pasitikėti Dievo paskirtu Vadu Jėzumi? (Perskaityk Mato 23:10.) Pažiūrėkime, kaip senovėje Jehova pasirūpindavo, kad permainų metu jo tautai būtų patikimai vadovaujama.

5. Kas neįprasto nutiko Jozuei netoli Jericho? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁵ Neilgai trukus po to, kai izraelitai perėjo per Jordaną, Jozuei nutiko kai kas neįprasta. Būdamas netoli Jericho, jis sutiko vyrą, stovintį su kalaviju rankoje. Nepažįstamojo Jozuė paklausė: „Ar tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“ Šis, Jozuės nuostabai, pasisakė, kas esąs – „Viešpaties kariuomenės galva“. Jis buvo pasiruošęs ginti Dievo tautą. (Perskaityk Jozuės 5:13–15.) Nors Biblijoje sakoma, kad su Jozue kalbėjo Jehova, reikia manyti, kad jis, kaip ir anksčiau, savo žodžius perdavė per angelą (Iš 3:2–4; Joz 4:1, 15; 5:2, 9; Apd 7:38; Gal 3:19).

6–8. a) Kodėl kai kurie Jehovos nurodymai galėjo atrodyti keistoki? b) Iš kur žinome, kad tie nurodymai iš tiesų buvo išmintingi ir duoti pačiu laiku? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

⁶ Iš angelo Jozuė gavo konkrečius nurodymus, kaip užimti Jericho miestą. Kai kurie iš jų galėjo kelti abejones. Pavyzdžiui, Jehova per angelą paliepė visiems izraelitų vyrams apsipjaustyti. Reikėjo kelių dienų, kad jie pagytų. Tad ar iš tikrųjų tokiu metu derėjo apipjaustyti visus mūšiui tinkamus vyrus? (Pr 34:24, 25; Joz 5:2, 8)

⁷ Tie kariai greičiausiai nerimavo, ar pajėgs apginti savo šeimas, jeigu stovyklą staiga užpultų priešai. Tačiau tada izraelitus pasiekė žinia, kad baimės apimti Jericho gyventojai užsidarė savo mieste (Joz 6:1). Tai turėjo įkvėpti tautai daugiau pasitikėjimo Jehovos vadovavimu.

⁸ Izraelitams taip pat buvo liepta Jericho nepulti. Šešias dienas kariai turėjo po vieną kartą apeiti aplink miestą, o septintą dieną tai padaryti septyniskart. Kam nors galėjo kilti mintis: „Koks betikslis laiko ir jėgų švaistymas!“ Tačiau neregimasis tautos Vadas Jehova žinojo, ką daro. Laikydamiesi jo nurodytos strategijos izraelitai Jerichą paėmė be kovos. Tai, be abejonės, sustiprino jų tikėjimą (Joz 6:2–5; Hbr 11:30). *

9. Kodėl turėtume laikytis nurodymų, gaunamų per Dievo organizaciją? Prašom pateikti pavyzdį.

⁹ Ko iš šios istorijos pasimokome? Kartais galbūt ne iki galo suprantame, kodėl mūsų organizacija imasi vienos ar kitos naujovės. Pavyzdžiui, gal iš pradžių abejojome, ar tikrai gera mintis naudotis elektroniniais įrenginiais tarnyboje, per asmenines studijas ir sueigas. Bet dabar jau įsitikinome, kad tai labai praktiška. Kai matome, kad pokyčiai mūsų organizacijoje išeina į gera, auga mūsų tikėjimas ir tarpusavio vienybė.

10. Kas iš tikrųjų pasirūpino tuo, kad vadovaujančioji taryba išspręstų klausimą dėl apipjaustymo?

¹⁰ Praėjus maždaug trylikai metų po kitataučio vardu Kornelijus krikšto, kai kurie žydų kilmės krikščionys vis dar teigė, jog apipjaustymas Dievo garbintojams privalomas (Apd 15:1, 2). Kai dėl to Antiochijos bendruomenėje kilo nemenkas ginčas, buvo nutarta, kad Paulius nuvyks į Jeruzalę ir šį klausimą pateiks vadovaujančiajai tarybai. Tačiau kas iš tikrųjų paskatino Antiochijos brolius priimti tokį nutarimą? Paulius paaiškino, kad į Jeruzalę keliavo gavęs „apreiškimą“. Akivaizdu, jog pats Kristus pasirūpino tuo, kad vadovaujančioji taryba šį opų reikalą išspręstų (Gal 2:1–3).

11. a) Kaip kai kurie krikščionys žydai žiūrėjo į apipjaustymą? b) Kaip apaštalas Paulius parodė, kad noriai palaiko Jeruzalės vyresniuosius? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

¹¹ Vedama Kristaus, vadovaujančioji taryba nutarė, kad nežydų kilmės krikščionims apsipjaustyti nebūtina (Apd 15:19, 20). O kaip buvo su žydų tikinčiaisiais? Po ano sprendimo prabėgus nemažai metų, daugelis jų vis dar pakluso Mozės įstatymo reikalavimui apipjaustyti savo sūnus. Tad Jeruzalės vyresnieji, išgirdę gandus, esą Paulius Įstatymo negerbia, paprašė apaštalą padaryti, ko šis nesitikėjo (Apd 21:20–26). * Pauliui reikėjo pasiimti su savimi keturis vyrus ir, su jais nuėjus į šventyklą, atlikti apsivalymo apeigas. Tada kiti būtų supratę, kad apaštalas iš tikrųjų Įstatymą gerbia. Aišku, Paulius galėjo nesutikti su tokiu pasiūlymu ir pareikšti, jog klaidingas yra ne jo, bet anų krikščionių žydų požiūris, juk būtent jie iki galo neperprato aiškėjančios tiesos. Vis dėlto Paulius įžvelgė, jog vyresnieji trokšta palaikyti bendratikių vienybę, ir nuolankiai padarė, ko prašomas. Galbūt pagalvojame: kodėl Jėzus, savo mirtimi panaikinęs Mozės  įstatymą, leido, kad apipjaustymo klausimas būtų sprendžiamas tiek ilgai? (Kol 2:13, 14)

12. Dėl kokių, tikėtina, priežasčių Jėzus leido, kad apipjaustymo klausimas būtų sprendžiamas ilgą laiką?

¹² Iškart priimti pakoreguotą tiesos aiškinimą ne visada lengva. Antai krikščionims žydams prireikė laiko, kol jie pakeitė savo požiūrį (Jn 16:12). Vieniems buvo sunku įsisąmoninti, kad apipjaustymas nebėra ypatingos draugystės su Jehova požymis (Pr 17:9–12). Kiti nenorėjo išsiskirti iš aplinkinių žydų bijodami galimo persekiojimo (Gal 6:12). Tačiau ilgainiui šiuo klausimu Kristus bendruomenei nurodė daugiau gairių per dvasios įkvėptus Pauliaus laiškus (Rom 2:28, 29; Gal 3:23–25).

13. Kas padėtų mums vertinti Kristaus vadovavimą?

¹³ Jeigu ne visiškai suprantame, kodėl mūsų organizacija imasi vienos ar kitos permainos, prisiminkime, kaip Kristus vedė Dievo tautą praeityje. Tiek Jozuės dienomis, tiek pirmame amžiuje Dievo tarnams Kristus duodavo tinkamų nurodymų, kad juos apsaugotų, sustiprintų jų tikėjimą ir padėtų išlaikyti tarpusavio vienybę (Hbr 13:8).

14–16. Kaip „ištikimo ir nuovokaus vergo“ duodami nurodymai byloja apie paties Kristaus rūpinimąsi mūsų dvasine gerove?

¹⁴ Šiandien „ištikimas ir nuovokus vergas“ duoda mums pamokymų pačiu laiku (Mt 24:45). Tai liudija, kad Jėzus iš meilės mumis rūpinasi. Markas, auginantis keturis vaikus, sako: „Šėtonas mėgina silpninti mūsų bendruomenes puldamas šeimas. Esame raginami kas savaitę rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą, taigi perspėjimas šeimų galvoms aiškus: saugokite savo šeimą!“

¹⁵ Matydami, kaip Kristus šiandien mums vadovauja, suprantame, kad jis labai nori padėti mums dvasiškai augti. Bendruomenės vyresniuoju tarnaujantis Patrikas pasakoja: „Kai buvome paraginti savaitgaliais į tarnybos sueigas rinktis mažomis grupėmis, kai kurie iš pradžių nusiminė. Tačiau šis sutvarkymas aiškiai byloja apie vieną ryškiausių Jėzaus bruožų – nuoširdų rūpinimąsi silpnaisiais. Dabar drovūs ar mažiau aktyvūs broliai ir sesės jaučiasi labiau vertinami ir reikalingi, be to, jie dvasiškai auga.“

¹⁶ Kristus ne tik rūpinasi mūsų dvasiniais poreikiais, bet ir padeda mums sutelkti dėmesį į patį svarbiausią žemėje vykdomą darbą. (Perskaityk Morkaus 13:10.) Andrė, neseniai paskirtas vyresniuoju, visada stengiasi laikytis naujausių Jehovos organizacijos nurodymų. Jis sako: „Darbuotojų skaičiaus mažinimas mūsų filialuose primena, kad gyvename ypatingu laikmečiu ir pirmiausia jėgas privalome skirti evangelizacijos tarnybai.“

17, 18. Kodėl verta apmąstyti, ką gera patyrėme prisitaikydami prie naujausių pokyčių mūsų organizacijoje?

¹⁷ Iš to, kaip aktyviai mūsų karalius Jėzus Kristus vadovauja Dievo tautai šiandien, galima daryti išvadą, kad jis yra nusiteikęs ir ateityje mūsų labui daug ką nuveikti. Tad stenkimės įžvelgti, ką gera patiriame taikydamiesi prie naujausių organizacijos pokyčių. Jūsų šeimai gal bus įdomu per dvasinio ugdymo vakarą aptarti, kaip jums į naudą išėjo naujausi pakeitimai sueigų programoje ir evangelizacijos tarnyboje.

 ¹⁸ Jeigu atminsime, kaip naudinga laikytis Jehovos organizacijos nurodymų, tikėtina, dar mieliau jiems paklusime. Pavyzdžiui, kadangi naudojamės naujomis technologijomis, nebereikia spausdinti tiek daug literatūros kaip anksčiau. Taip sutaupome nemažai lėšų ir jas galime skirti Karalystės darbo plėtrai. Gal ir mes galėtume dažniau naudotis ne spausdintiniais, o elektroniniais ir internete publikuojamais mūsų leidiniais? Šitaip parodysime, jog turime tokį kaip Kristaus požiūrį, o jis nori, kad organizacijos ištekliai būtų panaudojami racionaliai.

19. Kodėl turime paklusti Kristaus vadovavimui?

¹⁹ Jei iš širdies paklūstame Kristaus valdžiai, padedame broliams ir sesėms stiprinti savo tikėjimą ir prisidedame prie tarpusavio vienybės. Anksčiau minėtas Andrė apie pasaulinės Betelio šeimos mažinimą sako: „Tie, kam teko palikti Betelį, parodė puikią dvasią ir prisitaikė prie permainų. Jų pavyzdys įkvepia mane labiau pasitikėti Kristaus vadovavimu. Šiems bendratikiams jaučiu dar didesnę pagarbą. Jie neatsilieka nuo pirmyn judančios Jehovos organizacijos ir džiaugiasi kiekviena nauja užduotimi.“

20, 21. a) Kodėl galime pasitikėti savo Vadu Kristumi? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²⁰ Greitai mūsų Vadas Jėzus Kristus pasieks „galutinę pergalę“ ir nuveiks didžių darbų (Apr 6:2; Ps 45:4, NW). Jis jau dabar mus ruošia gyvenimui ateityje, kada kiekvienas turėsime apsčiai veiklos – mokyti prikeltuosius apie Jehovą ir paversti žemę gražiu rojumi.

²¹ Jeigu keičiantis gyvenimo aplinkybėms visiškai kliaujamės savo Vadu ir Karaliumi, jis padės mums įžengti į žadėtą naująjį pasaulį. (Perskaityk Psalmyno 46:2–4 [46:1–3, Brb].) Suprantama, kai netikėti pokyčiai paliečia mus asmeniškai, prisitaikyti prie jų gali būti sunku. Jeigu taip nutiktų, kas padėtų išlaikyti vidinę ramybę ir tvirtą tikėjimą Jehova? Tai aptarsime kitame straipsnyje.