1918-ųjų sausio 1-osios Sargybos bokštas prasidėjo klausimu: „Ko sulauksime 1918 metais?“ Nors Europoje siautė Pirmasis pasaulinis karas, kai kurie 1918-ųjų pradžios įvykiai bylojo, kad tiek Biblijos tyrinėtojų, tiek viso pasaulio žmonių laukia šviesi ateitis.

1918 metų sausio 8 dieną kalbėdamas Jungtinių Valstijų Kongrese, prezidentas Vudras Vilsonas pristatė keturiolikos punktų programą, kuri, jo manymu, turėjo tapti „tikros ir tvirtos taikos“ pamatu. Jis siūlė santykius tarp tautų sureguliuoti atvira diplomatija, sumažinti ginkluotę ir įsteigti „visuotinę tautų bendriją“, naudingą „tiek didžiosioms, tiek mažosioms valstybėms“. Šiais „Keturiolika punktų“ vėliau buvo remtasi įkuriant Tautų Sąjungą ir sudarant Versalio taikos sutartį, užbaigusią Pirmąjį pasaulinį karą.

1918-ųjų pradžia buvo daug žadanti ir Biblijos tyrinėtojams. Atrodė, kad po praėjusiais metais Jehovos garbintojų tarpe kilusių neramumų galiausiai įsivyraus ramybė. * Tokių vilčių taip pat teikė ir „Sargybos bokšto“ Biblijos ir traktatų draugijos metinis susirinkimas.

Šiame susirinkime, surengtame 1918-ųjų sausio 5-ąją, keletas gerai žinomų, bet anksčiau iš Betelio pašalintų vyrų mėgino perimti organizacijos kontrolę. Sambūrį malda pradėjo Ričardas Barberis, atsidavęs keliaujantysis prižiūrėtojas. Po pranešimo apie praėjusių metų veiklą buvo pereita prie metinių Draugijos valdybos narių rinkimų. Barberis iškėlė Džozefo Rezerfordo ir dar šešių brolių kandidatūras. Tada vienas teisininkas, palaikantis opozicionierius, pasiūlė septynetą kitų, įskaitant tuos, kurie buvo pašalinti iš Betelio. Tačiau jie pralaimėjo. Rezerfordas ir kiti šeši patikimi broliai į valdybą buvo išrinkti didžiąja Draugijos narių balsų dauguma.

Šį susirinkimą daugelis jame dalyvavusių brolių pavadino „pačiu džiugiausiu iš visų kada nors surengtų sambūrių“. Bet džiaugsmas truko trumpai.

Biblijos tyrinėtojai jau keletą mėnesių platino knygą „Baigta paslaptis“. Doros širdies skaitytojams patiko joje atskleistos Biblijos tiesos.

Edvardas Kristas, keliaujantysis prižiūrėtojas iš Kanados, pranešė, kad viena pora, perskaičiusi šią knygą, mažiau nei po pusantro mėnesio jau stojo tiesos pusėn. Brolis sakė: „Tiek vyras, tiek žmona yra visiškai atsidavę ir daro puikią pažangą.“

Vienas knygą gavęs vyras iškart ėmė pasakoti draugams, ką perskaitęs. Leidinys jam nukrito lyg iš dangaus. Žmogus pasakoja: „Einu Trečiąja aveniu, [...] staiga kažkas bambt man į petį, pamaniau, plyta, žiūriu – tai „Baigta paslaptis“. Parsinešiau namo ir visą ją perskaičiau [...]. Paskui sužinojau, kad vienas dvasininkas [...] iš pykčio sviedė ją pro langą. [...] Esu tikras, kad vienu tokiu mostu jis padėjo įgyti gyvą viltį kur kas didesniam skaičiui žmonių nei viso savo gyvenimo  pastangomis. [...] Dėl šio dvasininko rūstybės dabar mes šloviname Dievą.“

Panašiai reagavo ne tik anas dvasininkas. 1918-ųjų vasario 12 dieną knygą uždraudė Kanados valdžia, tvirtindama, kad joje yra antikarinių bei maištą kurstančių teiginių. Netrukus šiuo pavyzdžiu ėmė sekti ir Jungtinių Valstijų pareigūnai. Saugumo agentai krėtė Betelį bei kitus mūsų biurus Niujorko, Pensilvanijos ir Kalifornijos valstijose – ieškojo įkalčių prieš atsakingus organizacijos narius. 1918 metų kovo 14-ąją Jungtinių Valstijų Teisingumo departamentas uždraudė „Baigtą paslaptį“. Buvo pareikšta, neva knygos spausdinimas ir platinimas trukdo šalies piliečiams remti karą ir šitaip pažeidžia įstatymą dėl šnipinėjimo.

1918-ųjų gegužės 7 dieną Teisingumo departamentas išdavė orderį suimti Viljamą van Ambergą, Džovanį Deičeką, Džordžą Fišerį, Aleksandrą Makmilaną, Robertą Martiną, Džozefą Rezerfordą, Frederiką Robisoną ir Kleitoną Vudvertą. Juos kaltino „neteisėtu, tyčiniu, savavališku neklusnumo, nelojalumo ir atsisakymo tarnauti Jungtinių Valstijų armijos ir karinio jūrų laivyno pajėgose kurstymu“. Byla pradėta svarstyti 1918-ųjų birželio 3-iąją. Vis dėlto beveik nebuvo abejonių, kad brolius pripažins kaltais. Kodėl?

Įstatymą dėl šnipinėjimo, kurį pažeidus brolius kaltino, Jungtinių Valstijų generalinis prokuroras pavadino „veiksminga priemone prieš propagandą“. 1918-ųjų gegužės 16-ąją šalies Kongresas atmetė siūlymą įvesti minėto įstatymo pataisą, galinčią apsaugoti tuos, kurie publikuoja „tiesą iš gerų paskatų ir dėl pateisinamos priežasties“. Knyga „Baigta paslaptis“ buvo bene svarbiausias debatų Kongrese objektas. Apie ją JAV Kongreso oficialiame dokumente parašyta: „Vienas pavojingiausių tokios propagandos pavyzdžių yra knyga pavadinimu „Baigta paslaptis“ [...]. Vienintelis jos tikslas yra diskredituoti kareivių akyse mūsų karinę kampaniją ir nuteikti kitus [...] prieš šaukimą į kariuomenę.“

1918-ųjų birželio 20-ąją prisiekusiųjų teismas pripažino aštuonis minėtus brolius kaltais dėl visų jiems metamų kaltinimų. Kitą dieną teisėjas perskaitė nuosprendį: „Religinė propaganda, kuria šie teisiamieji energingai užsiėmė ir kurią skleidė [...], yra pavojingesnė už vokiečių kareivių diviziją. [...] Jiems turi būti paskirta griežta bausmė.“ Po dviejų savaičių visi aštuoni broliai, nuteisti laisvės atėmimu nuo 10 iki 20 metų, buvo uždaryti į Atlantos (Džordžijos valstija) federalinį kalėjimą.

Tuo laikotarpiu Biblijos tyrinėtojai kentė aršų priešiškumą. Tyrimų biuras (vėliau pervadintas  Federaliniu tyrimų biuru) kruopščiai tikrino jų veiklą ir apie tai parengė krūvą dokumentų. Iš to akivaizdu, kad mūsų bendratikiai buvo pasiryžę liudyti ir toliau.

Štai Orlando (Floridos valstija) pašto viršininkas Tyrimų biurui adresuotame laiške rašė: „[Biblijos tyrinėtojai] mūsų mieste vaikšto per namus ir daugiausia tai daro vakarais. [...] Savo nesiliaujančiomis pastangomis jie kvaršina žmonėms galvą.“

Vienas Karo departamento pulkininkas siuntė Tyrimų biurui pranešimą apie Frederiko Frenco, vėliau tarnavusio Vadovaujančiojoje taryboje, veiklą. Jis rašė: „F. Frencas [...] aktyviai prisidėjo parduodant kelis tūkstančius „Baigtos paslapties“ egzempliorių.“

Čarlzas Fekelis, vėliau irgi tarnavęs Vadovaujančiojoje taryboje, patyrė smarkų persekiojimą. Už tai, kad platino „Baigtą paslaptį“, brolį suėmė, jo asmeninė korespondencija buvo tikrinama. Valdžia vadino jį „priešu iš Austrijos“ ir visą mėnesį laikė Baltimorės (Merilando valstija) kalėjime. Drąsiai liudydamas tardytojams, jis prisiminė Pauliaus žodžius iš 1 Korintiečiams 9:16: „Vargas man, jei gerosios naujienos neskelbčiau!“ *

Biblijos tyrinėtojai ne tik uoliai skelbė Karalystės žinią, bet ir energingai rinko parašus po peticija, reikalaujančia paleisti Atlantoje įkalintus mūsų brolius. Apie tai savo prisiminimais dalijosi Ana Gardner: „Mes visada turėjome ką veikti. Tiems broliams esant kalėjime, dar viena mūsų užduotis buvo rinkti parašus. Ėjome nuo durų prie durų. Parašų surinkome tūkstančius! Žmonėms sakėme, kad šie vyrai yra tikri krikščionys ir jie įkalinti neteisėtai.“

Tuo sunkiu laikotarpiu brolijai dvasiškai stiprinti labai dažnai būdavo rengiami kongresai bei suvažiavimai. „Sargybos bokštas“ rašė: „Šiais metais surengta daugiau kaip keturiasdešimt [...] kongresų. [...] Iš visų jų gavome džiugių pranešimų. Anksčiau visi kongresai vykdavo vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje, bet šiais metais rengiami kas mėnesį.“

Nuolankūs žmonės ir toliau palankiai atsiliepdavo į gerąją naujieną. Į vieną kongresą Klivlande (Ohajo valstija) susirinko apie 1200 dalyvių, pasikrikštijo 42, tarp jų ir berniukas, „kurio dėkingumas ir pasiaukojimas Dievui galėtų sugėdinti daugelį suaugusiųjų“.

1918-iesiems artėjant į pabaigą Biblijos tyrinėtojai nežinojo, ko laukti toliau. Dalis organizacijos pastatų Brukline buvo parduota, pagrindinis biuras persikėlė į Pitsbergą (Pensilvanijos valstija). Atsakingi broliai dar kalėjo, o jau buvo paskirta Draugijos narių metinio susirinkimo data – 1919 metų sausio 4-oji. Kaip susiklostys reikalai?

Mūsų broliai ir sesės atkakliai tęsė savo veiklą. Jie tikėjosi geros išeities, todėl metinė Biblijos citata 1919-iesiems buvo parinkta tokia: „Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės“ (Iz 54:17). Biblijos tyrinėtojų laukė įspūdingos permainos, turėsiančios sustiprinti tikėjimą ir mobilizuoti visus dideliam darbui.