1, 2. a) Kodėl Nojaus, Danieliaus ir Jobo pavyzdys mums gali suteikti stiprybės? b) Kokiomis aplinkybėmis buvo užrašyti žodžiai, kuriuos randame Ezechielio 14:14?

GAL tave vargina prasta sveikata, finansinės problemos, persekiojimas ar kitokie sunkumai? Gal kartais jauti, kad tarnyba Jehovai tau neteikia džiaugsmo? Jei taip, stiprybės gali semtis iš Nojaus, Danieliaus ir Jobo. Tie vyrai, kaip ir mes, buvo netobuli ir patyrė visokių išmėginimų, netgi tokių, kai grėsė mirtis. Tačiau jie liko Jehovai ištikimi ir jo akyse buvo puikus tikėjimo ir klusnumo pavyzdys. (Perskaityk Ezechielio 14:12–14.)

² Žodžius, parinktus straipsnio temine citata, Ezechielis užrašė 612 metais p. m. e. Babilonijoje (Ez 1:1; 8:1). * Po penkerių metų,  607-aisiais p. m. e., nuo Dievo atsimetusios tautos sostinei Jeruzalei atėjo išpranašautas nuniokojimas. Tame mieste gyveno labai nedaug žmonių, kurie tarnavo Jehovai taip ištikimai kaip Nojus, Danielius ir Jobas ir kuriuos Dievas laikė vertais išgelbėjimo (Ez 9:1–5). Tarp jų, pavyzdžiui, buvo Jeremijas, Baruchas, Ebed Melechas ir rechabai.

3. Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

³ Šiais laikais pasaulio santvarkos pabaigą irgi galės pergyventi tik tie, ką Jehova palaikys vertais, – teisūs žmonės kaip Nojus, Danielius ir Jobas (Apr 7:9, 14). Pažiūrėkime, kodėl kaip pavyzdį Dievas paminėjo būtent tuos vyrus. Kalbėdami apie kiekvieną iš jų, atsakysime į du klausimus: 1) kokių išmėginimų jis patyrė? 2) kaip galime sekti jo tikėjimo ir klusnumo pavyzdžiu?

4, 5. Kokių išmėginimų patyrė Nojus ir kodėl jo tikėjimas mus taip žavi?

⁴ Kokių išmėginimų Nojus patyrė? Dar Nojaus prosenelio Henocho dienomis žmonės buvo labai sugedę. Prieš Jehovą jie kalbėjo visokius „baisius dalykus“ (Jud 14, 15). Vis labiau įsigalėjo prievarta. Biblijoje pasakyta, kad Nojaus laikais žemė jau buvo „pilna smurto“. Iš dangaus nusileidę piktieji angelai pasivertė vyrais ir ėmė žmonių dukteris sau į žmonas. Iš tokių nenatūralių santykių gimė agresyvūs mišrūnai (Pr 6:2–4, 11, 12). Nojus iš tuometės visuomenės aiškiai skyrėsi. Jis „rado malonę Dievo akyse. [...] Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu“ (Pr 6:8, 9).

⁵ Tik pagalvokime, ką šie žodžiai reiškia. Turėkime omenyje, kad tame nedorame prieštvaniniame pasaulyje Nojus su Dievu ėjo ne kokius 70 ar 80 metų, o kur kas ilgiau – ištisus šešis šimtmečius! (Pr 7:11) Be to, priešingai nei šiandien, anuomet nebuvo tikrųjų Dievo garbintojų bendruomenės, kur jis būtų galėjęs sulaukti dvasinės pagalbos. Atrodo, kad Jehovai netarnavo nė jo broliai, nė seserys. *

6. Kaip Nojus parodė drąsą?

⁶ Nojus nemanė, kad gana tik būti geru žmogumi. Biblijoje jis pavadintas „teisumo skelbėju“, vadinasi, jis drąsiai kalbėjo kitiems apie savo tikėjimą Jehova (2 Pt 2:5). Apaštalas Paulius rašė, kad „tikėjimu [Nojus] pasmerkė pasaulį“ (Hbr 11:7). Galime numanyti, kad aplinkiniai jį pašiepdavo, bandydavo nutildyti, gal net grasindavo su juo susidoroti. Bet Nojus nesileido žmonių baimės sukaustomas (Pat 29:25). Jam, kaip ir kitiems savo tarnams, Jehova įkvėpė drąsos.

7. Su kokiais sunkumais Nojus susidūrė statydamas laivą?

⁷ Nojus buvo ištikimas Dievui jau penkis šimtus metų, kai gavo paliepimą pastatyti didžiulį laivą, kuriame per tvaną būtų išsaugoti tiek žmonės, tiek gyvūnai (Pr 5:32; 6:14). Šis darbas Nojui tikriausiai atrodė labai nelengvas. Ir ne vien dėl to, kad reikės imtis milžiniško masto statybos. Vyras gerai žinojo, kaip aplinkiniai reaguos: tik dar labiau iš jo tyčiosis ir visaip trukdys. Bet tvirtas tikėjimas skatino jį klusniai daryti, kas prisakyta. Biblijoje rašoma: „Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pr 6:22).

8. Iš ko buvo matyti Nojaus tikėjimas, kad Jehova juo pasirūpins?

⁸ Nelengva Nojui buvo ir aprūpinti savo žmoną bei vaikus. Jam, kaip ir visiems gyvenusiems prieš tvaną, teko ypač daug plušėti, kad užsiaugintų maisto (Pr 5:28, 29). Tačiau  Nojus niekad neleido, kad pragyvenimo reikalai jam taptų svarbesni už dievatarnystę. Net per visą laivo statybą, trukusią kokius 40 ar 50 metų, jo žvilgsnis buvo sutelktas į dvasinius dalykus. Nojaus ryšys su Jehova liko tvirtas ir tolesnius 350 metų po tvano (Pr 9:28). Koks puikus tikėjimo ir klusnumo Dievui pavyzdys!

9, 10. a) Kaip galime sekti Nojaus tikėjimo ir klusnumo pavyzdžiu? b) Kuo gali būti tikras, jei laikysiesi Jehovos nustatytų normų?

⁹ Kaip galime sekti Nojaus tikėjimo ir klusnumo pavyzdžiu? Nojaus pavyzdžiu seksime, jei laikysimės Jehovos požiūrio, kas yra teisu, jei nepriklausysime Šėtono valdomam pasauliui ir jei svarbiau už viską mums bus Dievo Karalystė (Mt 6:33; Jn 15:19). Aišku, šitaip gyvendami tikrai nepelnysime pasaulio palankumo. Kadangi esame tvirtai pasiryžę laikytis Dievo nustatytų normų dėl, pavyzdžiui, santuokos ir lytinio gyvenimo, kai kuriose šalyse sulaukiame neigiamų žiniasklaidos atsiliepimų. (Perskaityk Malachijo 3:17, 18.) Tačiau kaip ir Nojus mes labiau bijome Jehovos, o ne žmonių. Žinome, kad tik Dievas gali suteikti mums amžiną gyvenimą (Lk 12:4, 5).

¹⁰ Pamąstyk: ar nepaliausi eiti su Jehova, net jei kiti iš tavęs juoksis ar tave smerks? Ar neabejosi, kad Dievas tavimi pasirūpins užgriuvus finansiniams sunkumams? Jeigu seksi Nojaus tikėjimo ir klusnumo pavyzdžiu, gali būti tikras, kad Jehova tavęs neapleis (Fil 4:6, 7).

11. Kokių išmėginimų Danielius ir trys jo draugai patyrė Babilone? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹¹ Kokių išmėginimų Danielius patyrė? Danielius buvo išvestas į Babiloną – miestą, persmelktą stabmeldystės ir okultizmo. Babiloniečiai nemėgo žydų, tyčiojosi iš jų ir jų Dievo Jehovos (Ps 137:1, 3). Kaip tai skaudino Danielių ir kitus ištikimus Jehovos tarnus! Be to, Danielius ir trys jo draugai – Hananija, Mišaelis ir Azarija – buvo visų dėmesio centre, nes juos ruošė tarnauti karaliaus pareigūnais. Jiems net paskyrė specialų maitinimosi režimą. Bet tie jauni hebrajai „apsisprendė nesiteršti karaliaus stalo valgiais“ ir neėmė į burną to, ką Jehova buvo uždraudęs (Dan 1:5–8, 14–17).

12. a) Kokiomis savybėmis Danielius pasižymėjo? b) Kaip į Danielių žiūrėjo Jehova?

¹² Danieliui teko ir dar vienas, ne toks akivaizdus išbandymas. Dėl išskirtinių gabumų jam buvo suteikta ypatinga padėtis (Dan 1:19, 20). Nors galėjo imti didžiuotis ir manyti, kad jo nuomonė visada teisinga, Danielius liko nuolankus ir kuklus, visus nuopelnus už sėkmingai nuveiktą darbą priskirdavo Jehovai (Dan 2:30). Tik pagalvokime: tuo metu, kai Dievas paminėjo Nojų, Jobą ir Danielių kaip sektinus pavyzdžius, pirmieji du, visą gyvenimą ištarnavę Jehovai, jau buvo seniai mirę. O Danielius buvo dar tik jaunuolis. Gal Dievas juo pernelyg pasitikėjo? Tikrai ne. Vyras liko tvirto tikėjimo ir klusnus Jehovai iki pat savo dienų pabaigos. Į jį, beveik šimtametį, Dievo angelas kreipėsi: „Danieliau, brangusis žmogau“ (Dan 10:11).

13. Tikriausiai dėl ko Jehova padėjo Danieliui tapti aukštu valdžios pareigūnu?

¹³ Dievo valia Danielius tapo aukštu valdžios pareigūnu, pirmiausia Babilonijoje, o vėliau Medijos ir Persijos imperijoje (Dan 1:21; 6:2, 3 [6:1, 2, Brb]). Galbūt Jehova šitaip pakreipė įvykius tam, kad Danielius galėtų labai pagelbėti saviškiams, panašiai kaip Juozapas padėjo savo šeimai Egipte ir Mordechajas su Estera savo tautiečiams Persijoje (Dan 2:48). *  Kokia paguoda Ezechieliui ir kitiems ištremtiems žydams buvo matyti, kad viskam vadovauja Jehova!

14, 15. a) Kuo mūsų aplinkybės panašios į Danieliaus? b) Ko krikščionys tėvai gali pasimokyti iš Danieliaus tėvų?

¹⁴ Kaip galime sekti Danieliaus tikėjimo ir klusnumo pavyzdžiu? Pasaulis šiandieną kupinas amoralumo ir užkrėstas klaidingomis religinėmis idėjomis. Stiprią įtaką žmonėms daro „didžioji Babelė“ – tarsi imperija visą žemę užvaldžiusi neteisinga religija. Biblijoje ji pavadinta „demonų buveine“ (Apr 18:2). Mes atsimename, kad šioje pasaulio santvarkoje esame tik svečiai, ir savo elgesiu aiškiai išsiskiriame iš kitų. Todėl neretai tampame patyčių taikiniu (Mk 13:13). Kaip kadaise Danielius, artinkimės prie Jehovos. Jei nuolankiai Dievui paklusime ir juo pasitikėsime, jo akyse irgi būsime labai brangūs žmonės (Ag 2:7).

¹⁵ Krikščionys, turintys vaikų, gali daug pasimokyti iš Danieliaus tėvų. Nors augo nedorybių apimtame Judo krašte, berniukas pamilo Jehovą. Aišku, ta meilė jo širdyje gimė ne savaime. Sūnų puikiai išauklėjo tėvai (Pat 22:6). Tai, kad jie buvo išties dievobaimingi, byloja net ir Danieliaus vardo reikšmė – „mano teisėjas yra Dievas“. Tėvai, kantriai mokykite savo vaikus ir nepraraskite vilties, kad galiausiai jie nuspręs tarnauti Jehovai (Ef 6:4). Drauge su jais melskitės. Minėkite juos ir savo asmeninėse maldose. Jeigu stengsitės įskiepyti jų širdyje Biblijos tiesas, Jehova jus dosniai palaimins (Ps 37:5).

16, 17. Kokių dramatiškų permainų buvo Jobo gyvenime?

¹⁶ Kokių išmėginimų Jobas patyrė? Jobo gyvenime būta didelių kontrastų. Prieš užgriūvant visoms nelaimėms, jis buvo „žymiausias iš visų rytiečių“: garsus, turtingas, labai gerbiamas (Job 1:3, NW; 29:7–16). Vis dėlto jis nekėlė savęs aukščiau kitų ir nemanė, kad jam nereikia Dievo. Jehova net pavadino Jobą savo tarnu ir pridūrė: „Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (Job 1:8).

¹⁷ Bet staiga jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Jobas neteko visko, ką turėjo,  prarado net norą gyventi. Šiandien mes žinome, kad vargus jam užtraukė piktasis. Jis apšmeižė Jobą, neva šis tarnauja Dievui vien iš savanaudiškų paskatų. (Perskaityk Jobo 1:9, 10.) Dievas negalėjo tiesiog nuleisti visko negirdomis. Todėl suteikė Jobui galimybę įrodyti, kad yra ištikimas ir tarnauja jam nesavanaudiškai, iš tyros širdies.

18. a) Kuo tau įsimintinas Jobo pavyzdys? b) Ką Jobo istorija atskleidžia apie Jehovą?

¹⁸ Šėtonas vieną po kitos siuntė Jobui baisias nelaimes ir siekė sudaryti įspūdį, kad jos nuo Dievo (Job 1:13–21). Tada Jobo paguosti atėjo trys jo bičiuliai. Užuot pakėlę jam dvasią, negailestingai jį užsipuolė ir iš esmės tvirtino, kad jis yra nusidėjęs ir dabar Jehova jį baudžia (Job 2:11; 22:1, 5–10). Nors ir visaip mėginamas, Jobas liko Dievui ištikimas. Tiesa, kartais jis kalbėdavo neapgalvotai, bet Jehova gerai suprato kodėl. Žmogų kamavo didžiulis skausmas ir liūdesys (Job 6:1–3). Dievas matė, kad Jobas niekad nuo jo nenusigręžia, net ir tuomet, kai Šėtonas parbloškė jį ant žemės ir talžė užgauliais žodžiais. Išmėginimams pasibaigus Jehova davė Jobui dvigubai daugiau gėrybių, nei šis turėjo anksčiau, ir jo gyvenimą prailgino dar 140 metų (Jok 5:11). Visą savo amžių Jobas liko atsidavęs Dievui. Iš kur tai žinome? Jis paminėtas mūsų straipsnio teminėje citatoje, Ezechielio 14:14, o ši eilutė juk buvo parašyta praėjus šimtmečiams po Jobo mirties.

19, 20. a) Kaip galime sekti Jobo pavyzdžiu? b) Kaip, sekdami Dievu, turime elgtis su kenčiančiais bendratikiais?

¹⁹ Kaip galime sekti Jobo tikėjimo ir klusnumo pavyzdžiu? Kad ir kokios aplinkybės susiklostytų, Jehova nuolat tebūna svarbiausias mūsų gyvenime. Besąlygiškai juo pasitikėkime ir iš visos širdies jam pakluskime. Juk šiandien žinome nepalyginti daugiau nei kadaise Jobas. Pavyzdžiui, mums ne paslaptis, koks asmuo yra Šėtonas ir kokie jo kėslai (2 Kor 2:11). Iš Biblijos, ypač iš Jobo knygos, žinome, kodėl Dievas leidžia mums kentėti. Danieliaus pranašystė atskleidžia, kad Jehova yra įkūręs Karalystę – realią valdžią – ir kad ją atidavė į rankas Jėzui Kristui (Dan 7:13, 14). Žinome ir tai, kad toji Karalystė jau greitai užvaldys visą žemę ir amžiams pašalins žmonių vargus.

²⁰ Jobo istorija byloja ir tai, kaip svarbu atjausti kenčiančius bendratikius. Kaip Jobas, jie kartais gal irgi pasako neapgalvotų žodžių (Mok 7:7). Bet jokiu būdu jų nenuteiskime. Verčiau būkime supratingi ir atjautūs. Šitaip seksime savo gailestingo dangiškojo Tėvo Jehovos pavyzdžiu (Ps 103:8).

21. Kodėl, kalbant apie Nojų, Danielių ir Jobą, tinka prisiminti žodžius iš 1 Petro 5:10?

²¹ Nojus, Danielius ir Jobas gyveno skirtingu metu, labai skyrėsi ir jų aplinkybės. Bet viena tarp jų bendra: jie ištvėrė visus mėginimus. Apmąstant tų vyrų gyvenimą, į galvą ateina apaštalo Petro žodžiai: „Visokios malonės Dievas [...] pats jus, trumpai pakentėjusius, išlavins, sutvirtins ir sustiprins“ (1 Pt 5:10).

22. Apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

²² Šiais apaštalo Petro žodžiais Jehova mus patikina, kad suteiks jėgų, kai būna sunku. Argi nenorime, kad Dievas mus sustiprintų ir padėtų likti jam ištikimiems? Žinoma, norime. Tad ir toliau sekime Nojaus, Danieliaus ir Jobo tikėjimo ir klusnumo pavyzdžiu. Kaip pamatysime kitame straipsnyje, atsidavę Dievui jie liko todėl, kad gerai jį pažinojo ir suprato viską, ko Jehova iš jų reikalauja (Pat 28:5). Tai tikrai įmanoma ir mums.