1. Ko nori visi Jehovos tarnai ir kodėl? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

KRISTUS JĖZUS savo sekėjams prisakė: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28:19). Visi Jehovos tarnai nori mokytis evangelizacijos darbą atlikti iki galo (2 Tim 4:5). Juk šis darbas gyvenime yra pats svarbiausias, prasmingiausias ir skubiausias. Vis dėlto tarnybai skirti tiek laiko, kiek norėtųsi, gali būti nelengva.

2. Kodėl gali būti nelengva atlikti savo tarnystę iki galo?

² Visokie svarbūs reikalai gali atimti nemažai mūsų laiko ir jėgų. Daugeliui kasdien tenka ne vieną valandą dirbti, kad aprūpintų save ar namiškius tuo, kas būtina. Galbūt turime kokių nors šeiminių įsipareigojimų, gal vargina fizinės negalios, depresija, senatvė. Kaip mums net ir tokiomis aplinkybėmis iki galo atlikti savo tarnystę?

3. Ką galime suprasti iš Jėzaus žodžių, užrašytų Mato 13:23?

³ Jeigu dėl savo aplinkybių negalime Dievui tarnauti tiek, kiek norėtume, nenusiminkime. Jėzus žinojo, kad ne visiems mums pavyks duoti tokį pat gausų Karalystės vaisių, tai yra ne visiems išeis evangelizacijai skirti tiek pat laiko ir jėgų. (Perskaityk Mato 13:23.) Jeigu darome geriausia, ką galime, Jehova mūsų triūsą labai vertina (Hbr 6:10–12). Vis dėlto galbūt matome, kad esamomis aplinkybėmis galėtume nuveikti daugiau. Šiame straipsnyje pakalbėsime, ką daryti,  kad tarnystė Dievui mums būtų svarbiausia gyvenime, kaip gyventi paprastai ir kaip būti geresniais skelbėjais ir Dievo Žodžio mokytojais. Bet visų pirma pasiaiškinkime, ką reiškia atlikti savo tarnystę iki galo.

4. Ką reiškia atlikti savo tarnystę iki galo?

⁴ Paprastai sakant, atlikti savo tarnystę iki galo reiškia prisidėti prie evangelizacijos visomis išgalėmis. * Bet Jehovai svarbiausia ne tai, kiek laiko šiam darbui skiriame, o iš kokių paskatų jį dirbame. Tarnauti Jehovai visa siela – daryti dėl jo, ką galime, – mus turėtų skatinti meilė jam ir žmonėms (Mk 12:30, 31; Kol 3:23). Jeigu suvokiame, kokia garbė yra skelbti gerąją naujieną, stengsimės dalytis ja su kuo daugiau žmonių.

5, 6. Kodėl galima sakyti, kad net ir neturint daug laiko įmanoma tarnybą laikyti svarbiausia gyvenime? Prašom pailiustruoti.

⁵ Štai pavyzdys. Jaunuoliui labai patinka groti gitara. Kai tik atsiranda proga, jis ima instrumentą į rankas. Vaikinas net įsidarbina vienoje kavinėje ir savaitgaliais groja lankytojams. Tačiau uždarbio jam nepakanka pragyventi, todėl šiokiadieniais eina dirbti kasininku prekybos centre. Nors jaunuolis čia praleidžia didžiąją laiko dalį, jo širdis prisirišusi prie muzikos. Jis nori išmokti groti dar geriau ir tikisi, kad vieną dieną galės iš muzikos gyventi. O kol kas jis džiaugiasi net ir menkiausia galimybe pamuzikuoti.

⁶ Galbūt panašiai yra ir su tavimi: evangelizacijos darbas tau patinka, bet aplinkybės neleidžia jam skirti tiek laiko, kiek norėtum. Vis dėlto tu stengiesi išmokti dar geriau skelbti gerąją naujieną ir pasiekti žmonių širdį. Nors didžiąją laiko dalį atima kiti dalykai,  tavo galvoje vis sukasi mintys, kaip galėtum dar daugiau jo skirti tarnybai.

7. Kaip Jėzus žiūrėjo į tarnybą?

⁷ Koks turėtų būti mūsų požiūris į tarnybą, galime mokytis iš Jėzaus. Svarbiausia gyvenime jam buvo skelbti kitiems apie Dievo Karalystę (Jn 4:34, 35). Kad su gerąja naujiena pasiektų kuo daugiau žmonių, Jėzus nuėjo šimtus kilometrų. Jis išnaudojo kiekvieną progą – mokė žmones jų namuose ir viešose vietose. Jėzui už tarnybą nebuvo nieko svarbiau.

8. Kaip galime sekti Jėzaus pavyzdžiu?

⁸ Mes sekame Kristaus pavyzdžiu, jei visokiomis aplinkybėmis ieškome progų paliudyti žmonėms gerąją naujieną ir dėl to esame pasirengę aukotis (Mk 6:31–34; 1 Pt 2:21). Kai kurie broliai ir sesės tarnauja pagalbiniais pionieriais ar yra visalaikiai tarnai, kiti išmoko svetimą kalbą arba persikėlė į vietoves, kur evangelizuotojų trūksta. Nors daug skelbėjų tokių galimybių neturi, prie evangelizacijos darbo prisideda kiek galėdami ir nuveikia išties nemažai. Kad ir koks būtų kiekvieno iš mūsų indėlis, svarbu atminti: Jehova neprašo daryti to, ko nepajėgiame. Jis yra laimingas Dievas ir nori, kad skelbti šlovingą gerąją naujieną mums būtų džiugu (Įst 30:11; 1 Tim 1:11).

9. a) Nors Pauliui reikėjo pelnytis duoną, iš ko matyti, kad svarbiausia jam buvo tarnystė? b) Ką apie Pauliaus požiūrį į tarnystę suprantame iš Apaštalų darbų 28:16, 30, 31?

⁹ Geras pavyzdys žmogaus, kuriam tarnystė Dievui buvo svarbiausia gyvenime, yra ir apaštalas Paulius. Prisiminkime jo antrąją misionierišką kelionę. Korinte apaštalui kurį laiką teko siūti palapines, nes trūko pinigų. Vis dėlto šis darbas nebuvo pagrindinis jo užsiėmimas – jis dirbo tam, kad galėtų išsilaikyti ir dovanai skelbti korintiečiams gerąją naujieną (2 Kor 11:7). Nors reikėjo pelnytis duoną, svarbiausia Pauliui tebebuvo tarnystė, ir jis kiekvieną šabą mokydavo žmones apie Jėzų. Vėliau, situacijai pasikeitus, apaštalas galėjo daugiau laiko skirti evangelizacijai. Biblijoje sakoma: „Paulius atsidėjo skelbti žodį. Jis liudijo ir įrodinėjo žydams, kad Jėzus yra Kristus“ (Apd 18:3–5; 2 Kor 11:9). Paskui, kai buvo įkalintas savo namuose Romoje, apaštalas liudijo gerąją naujieną lankytojams ir rašė laiškus. (Perskaityk Apaštalų darbų 28:16, 30, 31.) Paulius neleido, kad kas nors atitrauktų jį nuo tarnybos. Jis rašė: „Šią tarnystę gavome iš gailestingumo, todėl nepasiduodame“ (2 Kor 4:1). Nors mums, kaip apaštalui Pauliui, darbas atimtų daug laiko, vis tiek galime stengtis, kad svarbiausia gyvenime mums būtų evangelizacija.

10, 11. Ką galime daryti, kad atliktume savo tarnystę iki galo net ir būdami silpnos sveikatos?

¹⁰ Jei dėl amžiaus ar sveikatos bėdų skelbti gerąją naujieną po namus nelengva, galime išbandyti ir kitokius evangelizacijos būdus. Kad su žinia apie Karalystę pasiektų kuo daugiau žmonių, pirmieji krikščionys liudijo tiesą tiek po namus, tiek viešose vietose,  tiek neoficialiai (Apd 17:17; 20:20). Jei sunkiai vaikštome, galime atsisėsti kur nors judresnėje vietoje ir kalbinti praeivius. Liudyti tiesą galime ir tvarkydami kasdienius reikalus, rašydami laiškus, skambindami telefonu. Ne vienam sveikatos sutrikimų varginamam skelbėjui tokie evangelizacijos būdai labai patinka.

¹¹ Net jei esame silpnos sveikatos, vis tiek galime atlikti savo tarnystę iki galo. Dar kartą prisiminkime apaštalą Paulių. Jis sakė: „Aš visa pajėgiu dėka to, kuris mane stiprina“ (Fil 4:13). Jehovos pastiprinimą apaštalas pajautė, kai vienoje misionieriškoje kelionėje susirgo. Apie tai jis galatams rašė: „Užkluptas kūno negalavimo turėjau progą pirmąkart skelbti jums gerąją naujieną“ (Gal 4:13). Jei sergame ar turime kokią negalią, mums irgi gali atsirasti progų paskelbti gerąją naujieną – paliudyti gydytojams, slaugytojams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams. Juk daugelį tų dirbančių žmonių skelbėjams gali būti sunku rasti namuose.

12. Iš ko matysis, kad mūsų „akies žvilgsnis sutelktas“?

¹² Jėzus sakė: „Kūno žiburys yra akis. Jeigu tavo akies žvilgsnis sutelktas [išnašoje „akis paprasta“], visas tavo kūnas bus šviesus“ (Mt 6:22). Ką Jėzus turėjo omenyje? Kad turime gyventi  paprastai, kitaip tariant, susitelkti į vieną tikslą ir nesileisti nuo jo atitraukiami. Jėzus pats visas jėgas skyrė evangelizacijos darbui, jam atsidėti mokė ir savo sekėjus. Imdami pavyzdį iš Jėzaus, mes irgi stengsimės neišleisti iš akių savo tarnystės – gyvenime pirmiausia ieškosime Dievo Karalystės ir jo teisumo (Mt 6:33).

13. Ko galime imtis, kad turėtume daugiau laiko tarnybai?

¹³ O kaip galėtume gyvenimą supaprastinti, kad turėtume daugiau laiko padėti kitiems pažinti ir pamilti Jehovą? * Gal būtų įmanoma dirbti mažiau valandų, kad išeitume į tarnybą ir šiokiadieniais. Arba galbūt pastebime, kad daug laiko atima kokios nors pramogos ir galėtume jas šiek tiek apriboti.

14. Ko ėmėsi viena pora, kad atsirastų daugiau laiko tarnybai?

¹⁴ Tokių pokyčių ėmėsi vyresnysis, vardu Elijas, su žmona. Brolis sako: „Iškart būti pionieriais negalėjome, bet supratome, kad turime ką nors daryti. Taigi mažais žingsneliais ėjome pirmyn, kad tarnybai atsirastų daugiau laiko. Pavyzdžiui, sumažinome išlaidas, apribojome pramogas – matome, kad jų tikrai buvo per daug, – ir pasiprašėme darbdavių lankstesnio darbo grafiko. Dėl to galėjome į tarnybą eiti vakarais, vesti daugiau Biblijos studijų, taip pat dukart per mėnesį skelbti šiokiadieniais dienos metu. Kokie buvome laimingi!“

15, 16. a) Kas dar, pasak 1 Timotiejui 4:13, 15, padės mums atlikti savo tarnystę iki galo? b) Kaip galime lavinti tarnybos įgūdžius? (Taip pat žiūrėk rėmelį „ Kokių tikslų galėčiau siekti, kad iki galo atlikčiau savo tarnystę“.)

¹⁵ Kad atliktume savo tarnystę iki galo, svarbu ir mokytis būti geresniais evangelizuotojais. Kai kurių profesijų atstovams privalu nuolat mokytis ir kelti savo kvalifikaciją. Taip yra ir su gerosios naujienos skelbėjais: turime vis lavinti tarnybos įgūdžius (Pat 1:5; perskaityk 1 Timotiejui 4:13, 15).

¹⁶ Kas padėtų mums šioje srityje daryti pažangą? Atidžiai klausykimės šiokiadienio sueigos programos. Tai, ką per ją sužinome, padės mums tarnyboje tobulėti. Kai programos vedėjas duoda patarimų atliekantiems demonstracijas, pamąstykime, kas būtų aktualu mums, ir kitąkart skelbdami gerąją naujieną stenkimės tai pritaikyti. Galėtume paprašyti mūsų lauko tarnybos grupės prižiūrėtojo patarimo ar išeiti su juo į tarnybą. Ieškokime progų pasidarbuoti ir su kitais patyrusiais skelbėjais, pionieriais ar rajono prižiūrėtoju. Daugiau džiaugsmo tarnyboje taip pat patirsime, jei išmoksime gerai naudotis viskuo, kas įdėta į skelbėjo įrankinę.

17. Ką patirsime, jei stengsimės iki galo atlikti savo tarnystę?

¹⁷ Kokia mums garbė, kad Dievas leidžia būti jo bendradarbiais! (1 Kor 3:9) Jeigu gebėsime įžvelgti, kas gyvenime svarbiau, ir susitelksime į tarnystę Dievui, ji teiks mums daug džiaugsmo (Ps 100:2; Fil 1:10). Kad ir kokie sunkumai slėgtų, kad ir kokie ribotumai varžytų, neabejokime, kad Jehova suteiks mums jėgų iki galo atlikti savo tarnystę (2 Kor 4:1, 7; 6:4). Ar tarnybai galėtume skirti mažai laiko ar kiek daugiau, turėsime kuo džiaugtis, jei darbuosimės visa širdimi (Gal 6:4). Iki galo atlikdami savo tarnystę, parodysime, kad mylime Jehovą ir artimą. Tada, Biblijos žodžiais tariant, išgelbėsime ir save, ir savo klausytojus (1 Tim 4:16).