1, 2. a) Kokių melagysčių yra prigalvojęs Šėtonas? b) Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

ŠĖTONAS, Biblijoje vadinamas „melo tėvu“, meluoja nuo pat žmonijos istorijos pradžios (Jn 8:44). Jis, pavyzdžiui, skleidžia visokius klaidingus mokymus apie mirusiuosius. Tais mokymais patikėję, žmonės prigalvojo gausybę papročių ir prietarų. Dėl to daugeliui mūsų brolių ir sesių tenka „visomis išgalėmis kovoti už tikėjimą“, kai miršta kas nors iš jų artimųjų (Jud 3).

² Jei ir tu atsidurtum panašioje situacijoje, kas tau padėtų ginti Biblijos mokymą apie mirusiuosius? (Ef 6:11) Kaip galėtum paguosti ir padrąsinti bendratikį, spaudžiamą daryti tai, kas Dievui nepatinka? Šiame straipsnyje pakalbėsime, kokias gaires šiais klausimais duoda Jehova. Visų pirma aptarkime, kas Biblijoje sakoma apie mirusiuosius.

3. Kokie buvo pirmojo melo padariniai?

³ Kurdamas pirmuosius žmones, Dievas nebuvo numatęs, kad jie mirs. Jeigu Adomas ir Ieva būtų Jehovos klausę, būtų galėję gyventi amžinai. Jehova buvo davęs žmogui paprastą įsakymą: „Nuo gero ir blogo pažinimo medžio valgyti tau neleidžiama. Jei valgysi, žinok: tą pačią dieną mirsi“ (Pr 2:16, 17). O ką ėmė tvirtinti Šėtonas? Per gyvatę jis tarė Ievai: „Visai jūs nemirsite.“ Deja, moteris šiuo melu patikėjo ir valgė uždrausto medžio vai sių. Vėliau to vaisiaus paragavo ir jos vyras (Pr 3:4, 6). Šitaip nuodėmė ir mirtis prasiskverbė į visus žmones (Rom 5:12).

4, 5. Kaip Šėtonas iki pat mūsų laikų apgaudinėja žmones?

⁴ Dievo žodžiai pasitvirtino – Adomas ir Ieva mirė. Bet Šėtonas melavo toliau. Per laiką jis prikūrė visokių naujų melagysčių. Viena iš jų – kad žmogui mirus jo siela išeina iš kūno ir lieka gyventi, galbūt kur nors dvasių pasaulyje. Iki pat mūsų laikų įvairiais šio melagingo mokymo variantais tiki daugybė žmonių (1 Tim 4:1).

⁵ Kodėl Šėtono melagystės apie mirusiuosius jiems tokios patrauklios? Todėl, kad žmonės buvo sukurti gyventi amžinai ir mirti nenori (Mok 3:11). Biblijoje mirtis pavadinta mūsų priešu (1 Kor 15:26). Piktasis gerai žino, kad mirti nenorime, ir gudriai tuo pasinaudoja.

6, 7. a) Ar Šėtonui pavyko nuslėpti tiesą apie mirusiuosius? Prašom paaiškinti. b) Kodėl galima sakyti, kad Biblijos mokymas apie mirusiuosius apsaugo mus nuo baimės ir nežinomybės?

⁶ Šėtonas daro viską, kad paslėptų Biblijos tiesą apie mirusiuosius ir apie tai, kas jų laukia ateityje. Bet kad ir kaip jis stengtųsi, šiandien tą tiesą žino ir skelbia kaip niekad daug žmonių (Mok 9:5, 10; Apd 24:15). Biblijos mokymas apie mirusiuosius mus guodžia, apsaugo nuo liguistos baimės ir nežinomybės. Pavyzdžiui, mes nesibaiminame, kad mirusieji mums pakenks ar kad su jais pačiais kas atsitiks. Žinome, kad jų sielos niekur negyvena ir niekam negali padaryti nieko blogo. Mirę žmonės, galima sakyti, kietai miega (Jn 11:11–14). Jie nesuvokia laiko tėkmės, todėl kai prisikels, prabėgęs laikas – net ištisi šimtmečiai – jiems atrodys lyg akimirksnis.

⁷ Turbūt sutiksime, kad tiesa apie mirusiuosius yra paprasta ir aiški. Kaip ji skiriasi nuo painių Šėtono melagysčių! Jomis piktasis ne vien klaidina žmones, bet ir juodina mūsų Kūrėją. Kad geriau suvoktume, kiek žalos Šėtonas pridarė, aptarkime, kodėl galima sakyti, kad skleisdamas melą apie mirusiuosius Šėtonas šmeižia Jehovą, sumenkina Kristaus išpirkos reikšmę ir sukelia žmonėms daug skausmo.

8. Kaip Jeremijo 19:5 patvirtina, kad skleisdamas melą apie mirusiuosius Šėtonas šmeižia Jehovą?

⁸ Skleisdamas melą apie mirusiuosius, Šėtonas šmeižia Jehovą. Piktasis, pavyzdžiui, nori įteigti, kad po mirties žmonės kankinami pragaro liepsnose. Kodėl tai galima pavadinti šmeižtu? Nes Jehova yra meilės Dievas, o mokymas apie pragarą sudaro įspūdį, kad jis yra toks pat žiaurus kaip ir Velnias (1 Jn 4:8). Kokius jausmus tau tai sukelia? Bet tik įsivaizduok, kaip dėl tokio šmeižto jaučiasi Jehova! Juk visokiomis žiaurybėmis jis bjaurisi. (Perskaityk Jeremijo 19:5.)

9. a) Kas, remiantis Jono 3:16 ir 15:13, aiškiausiai byloja apie Jehovos ir Jėzaus meilę žmonijai? b) Kodėl galima sakyti, kad savo melu Šėtonas sumenkina Kristaus aukos reikšmę?

⁹ Skleisdamas melą apie mirusiuosius, Šėtonas sumenkina Kristaus išpirkos reikšmę (Mt 20:28). Šėtono melas yra ir mokymas apie nemirtingą sielą. Jeigu siela iš tikrųjų nemiršta, išeitų, kad amžinai gyventi galime kiekvienas. Tokiu atveju Kristui nebūtų reikėję paaukoti savo gyvybės, kad galėtume gauti amžino gyvenimo dovaną. Nepamirškime, kad Kristaus auka aiškiausiai byloja apie tai, kokia stipri yra Jehovos ir Jėzaus meilė žmonijai. (Perskaityk Jono 3:16; 15:13.) Tik pagalvok, kaip Jehova ir jo Sūnus jaučiasi, kai Šėtonas savo melagystėmis niekina tokią brangią auką!

10. Kodėl galima sakyti, kad savo melu Šėtonas sukelia žmonėms daug skausmo?

¹⁰ Skleisdamas melą apie mirusiuosius, Šėtonas sukelia žmonėms daug skausmo. Štai dėl vaiko mirties sielvartaujantiems tėvams kas nors gali pasakyti, kad Dievas pasiėmė vaiką į dangų ir kad dabar jis yra angelas. Ar girdint tokį Šėtono melą tėvams skauda mažiau, ar priešingai – daugiau? Mokymas apie pragarą irgi padarė daug žalos. Senovėje juo buvo mėginama pateisinti kankinimus, pavyzdžiui, Katalikų bažnyčios kritikų deginimą ant laužo. Pasak vienos knygos apie ispanų inkviziciją, kai kurie šių žiaurumų iniciatoriai tikriausiai manė šitaip leidžiantys eretikams „paragauti“ amžinos pragaro ugnies, kad tie prieš mirtį turėtų galimybę atgailauti ir pragaro išvengti. Kai kuriose šalyse žmonės jaučia pareigą pagerbti savo mirusius protėvius, bando pelnyti jų palaiminimą arba protėvių dvasias numaldyti, kad išvengtų jų bausmės. Akivaizdu, įsitikinimai, pagrįsti Šėtono melagystėmis, žmonių nepaguodžia. Atvirkščiai – tik kelia nerimą ir baimę.

11. Kaip artimieji ar draugai gali bandyti įkalbėti mus laikytis papročių, nesiderinančių su Biblija?

¹¹ Jei mylime Dievą ir branginame jo Žodį, turime stiprybės paklusti Dievui net tada, kai artimieji ar draugai iš gerų paskatų įkalbinėja laikytis papročių, nesiderinančių su Biblija. Jie gal mėgina mus sugėdyti sakydami, kad mirusio žmogaus nemylime ir negerbiame. Arba gal sako, kad tokiu savo elgesiu mirusįjį pykdome ir jis gali imti kenkti gyviesiems. Kaip tokiu atveju ginti Biblijos tiesą? Štai keletas naudingų principų.

12. Kokių yra įsitikinimų ir papročių, susijusių su mirusiaisiais?

¹² Būkime pasiryžę neturėti nieko bendra su Dievui nepatinkančiais papročiais ir mokymais (2 Kor 6:17). Vienoje  Karibų regiono tautoje daugelis tiki, kad po žmogaus mirties jo dvasia gali kurį laiką pasilikti tarp gyvųjų ir keršyti už anksčiau jam padarytas skriaudas. Ta dvasia net gali užtraukti bėdų visai bendruomenei. Kai kuriose Afrikos vietovėse gyvuoja paprotys mirusiojo namuose uždengti veidrodžius ir nusukti jo nuotraukas į sieną. Kodėl žmonės taip daro? Sakoma, kad mirusiesiems nevalia savęs matyti. Mes, Jehovos tarnai, tokiais pramanais netikime ir papročių, kurie grįsti Šėtono melu, nesilaikome (1 Kor 10:21, 22).

13. Ką, pasak Jokūbo 1:5, galime daryti, jei nesame tikri, ar koks nors paprotys neprieštarauja Biblijos mokymams?

¹³ Jeigu nesame tikri, ar koks nors paprotys neprieštarauja Biblijos mokymams, prašykime Jehovos duoti mums išminties. (Perskaityk Jokūbo 1:5.) Taip pat paieškokime informacijos mūsų leidiniuose. Galime pasitarti ir su bendruomenės vyresniaisiais. Žinoma, jie nenurodinės, ką daryti, bet galbūt atkreips mūsų dėmesį į tam tikrus Biblijos principus, pavyzdžiui, tuos, kurie aptariami šiame straipsnyje. Minėti žingsniai padės mums lavinti savo įžvalgą ir „atskirti gera nuo bloga“ (Hbr 5:14).

14. Ką galime daryti, kad kitų nepapiktintume?

¹⁴ „Visa darykite Dievo garbei. Neduokite pagrindo piktintis“ (1 Kor 10:31, 32). Spręsdami, ar dalyvausime kokiose nors apeigose, turėtume pagalvoti ir apie tai, kaip į mūsų sprendimą žiūrės kiti, ypač bendratikiai. Juk nenorime, kad per mus kuris nors sukluptų (Mk 9:42). Ir nenorime be reikalo piktinti tų, kurių įsitikinimai kitokie nei mūsų. Meilė žmonėms skatins mus kalbėti su jais pagarbiai, kad būtų šlovė Jehovai. Į ginčus nesivelsime ir jų tradicijų nepašiepsime. Nepamirškime, meilė turi didelę galią. Jeigu jos nestokojame ir elgiamės supratingai, pagarbiai, galime suminkštinti žmonių širdį.

15, 16. a) Kodėl verta aplinkiniams pasakyti, kad esame Jehovos liudytojai? Prašom pateikti pavyzdį. b) Ką svarbaus suprantame iš Romiečiams 1:16?

¹⁵ Tegu aplinkiniai žino, kad esame Jehovos liudytojai (Iz 43:10). Jeigu  giminaičiams ir pažįstamiems iš anksto pasakysime, kokie mūsų įsitikinimai, iškilus kebliai situacijai jie veikiausiai nereaguos į mus pernelyg jautriai. Fransiškas iš Mozambiko rašo: „Kai su žmona Karolina sužinojome tiesą, šeimai pasakėme, kad mirusiųjų nebegarbinsime. Mūsų ryžtas buvo išbandytas, kai mirė Karolinos sesė. Pagal vietinius papročius mirusiojo kūną reikia apiplauti vandeniu, ir tada artimiausias jo giminaitis turi tris naktis miegoti vietoje, kur tas vanduo buvo išpiltas. Šitaip tikimasi numaldyti mirusiojo dvasią. Karolinos šeima tikėjosi, kad ji atliks savo priedermę mirusiai sesei.“

¹⁶ Kaip Fransiškas ir Karolina elgėsi? Brolis sako: „Kadangi mylime Jehovą ir norime daryti, kas jam patinka, laikytis papročio atsisakėme. Karolinos šeima labai supyko. Jie apkaltino mus nepagarba mirusiajai ir pasakė, kad daugiau mūsų nebelankys ir mums nebepadės. Apie savo įsitikinimus su jais jau buvome kalbėję, tad kol jų pyktis neatlėgo, tos temos nelietėme. Kai kurie giminaičiai mus net užstojo sakydami, kad savo požiūrį juk buvome paaiškinę iš anksto. Laikui bėgant Karolinos giminaičiai nurimo ir mums pavyko su jais susitaikyti. Kai kurie atėję pas mus net paprašė Biblija pagrįstų leidinių.“ Tad niekada nesigėdykime dėl to, kas esame, ir ginkime Biblijos mokymą apie mirusiuosius. (Perskaityk Romiečiams 1:16.)

17. Kas padės paguosti netekties prislėgtą bendratikį?

¹⁷ Kai bendratikis netenka artimojo, stenkimės būti tikri draugai. Biblijoje rašoma: „Tikras draugas [...] – tarsi brolis, gimęs padėti nelaimėje“ (Pat 17:17). Iš ko matysis, kad gedinčiam bendratikiui esame draugai, ypač kai jis yra spaudžiamas pasielgti prieš Dievo valią? Aptarkime du Biblijos principus, kurie padės mums netekties prislėgtą žmogų paguosti.

18. a) Kodėl Jėzus pravirko? b) Ko iš Jėzaus pasimokome?

 ¹⁸ „Verkite su verkiančiais“ (Rom 12:15). Rasti tinkamų žodžių, kurie nuramintų sielvarto kamuojamą žmogų, gali būti sunkoka. Bet kartais mūsų ašaros iškalbingesnės už žodžius. Biblijoje skaitome, kad mirus Lozoriui jo seserys Morta ir Marija, taip pat draugai iš širdgėlos verkė. Po keturių dienų atkeliavęs Jėzus, matydamas juos verkiančius, irgi pravirko, nors ir žinojo, kad netrukus Lozorių prikels (Jn 11:17, 33–35). Jėzaus ašaros bylojo, kaip tuo metu jautėsi pats Jehova. Taip pat jos atskleidė, kaip stipriai Jėzus savo draugus myli, ir tai, be abejo, Mariją su Morta labai paguodė. Jeigu bendratikiai jaus mūsų meilę ir palaikymą, jie supras, kad turi tikrų, rūpestingų draugų ir nėra vieni.

19. Kaip, guosdami gedintį bendratikį, galime pritaikyti principą iš Mokytojo 3:7?

¹⁹ „Laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Mok 3:7). Paguosti gedintį bendratikį galime ir tiesiog jį išklausydami. Leiskime jam išlieti širdį ir neįsižeiskime, jeigu pasakytų ką neapgalvoto (Job 6:2, 3). Gali būti, kad įtampą jis patiria ne tik dėl netekties, bet ir dėl giminaičių spaudimo. Tad kartu su bendratikiu pasimelskime ir paprašykime „maldos klausytoją“, kad suteiktų jam stiprybės ir padėtų neprarasti aiškaus proto (Ps 65:2). Jei leidžia aplinkybės, drauge paskaitykime Bibliją arba kokį straipsnį iš mūsų leidinių, pavyzdžiui, įkvepiančią gyvenimo istoriją.

20. Apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

²⁰ Kaip džiaugiamės žinodami tiesą apie mirusiuosius ir apie tai, ką nuostabaus Dievas yra dėl jų pažadėjęs! (Jn 5:28, 29) Žodžiais ir elgesiu drąsiai ginkime Biblijos tiesą ir kiekviena tinkama proga dalykimės ja su kitais. Kitame straipsnyje pakalbėsime apie dar vienas Šėtono pinkles – okultizmą. Aptarsime, kodėl būtina saugotis su juo susijusios veiklos ir pramogų.