1, 2. Dėl ko Jėzus jautė didžiulę įtampą?

PASKUTINĖ Jėzaus gyvenimo žemėje diena. Jėzus jaučia didžiulę įtampą – netrukus jis turės būti atiduotas piktadariams į rankas ir žiauriai nužudytas. Tačiau Jėzus susirūpinęs ne tik dėl to. Jis myli savo Tėvą ir nenori jo nuvilti. Dievo Sūnus žino, kad jei būsimą išmėginimą atlaikys, paneigs visą apie Jehovą skleidžiamą melą ir pašlovins jo vardą. Ir dar Jėzus labai myli žmones ir supranta, kad nuo jo priklauso, ar ateityje jie galės gyventi amžinai.

² Nors situacija buvo labai įtempta, Jėzus išliko ramus. Apaštalams jis pasakė: „Duodu jums savo ramybę“ (Jn 14:27). Pats jis turėjo „Dievo ramybę“ – tokią, kokia gali džiaugtis tik puoselėjantys artimą ryšį su Jehova. Dievo teikiama ramybė saugojo Jėzaus protą ir širdį (Fil 4:6, 7).

3. Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

³ Nė vienam iš mūsų nereikės patirti to, ką teko ištverti Jėzui. Tačiau visi jo sekėjai bus vienaip ar kitaip išbandyti (Mt 16:24, 25; Jn 15:20). Mus visus, kaip kadaise Jėzų, kartais prislėgs įtampa. Ką daryti, kad nerimas mūsų neužvaldytų? Pakalbėkime, kokie trys dalykai padėjo Jėzui sunkiomis akimirkomis neprarasti ramybės, ir pažiūrėkime, ko galime iš jo pasimokyti.

4. a) Kokį paraginimą randame 1 Tesalonikiečiams 5:17? b) Iš ko matyti, kad paskutinę Jėzaus gyvenimo žemėje dieną jį lydėjo malda?

⁴ Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:17. Paskutinę savo gyvenimo žemėje dieną Jėzus meldėsi ne sykį. Štai kai mokė apaštalus, kaip minėti jo mirtį, jis sukalbėjo maldą ir prieš lauždamas duoną, ir prieš siųsdamas per rankas taurę vyno (1 Kor 11:23–25). Išeidamas iš namų, kur su mokiniais šventė Paschą, Jėzus darsyk pasimeldė (Jn 17:1–26). Kai tą naktį visi drauge atėjo į Getsemanės sodą, Jėzus ir ten meldėsi ne vieną kartą (Mt 26:36–39, 42, 44). Net patys paskutiniai žodžiai, kuriuos jis ištarė mirdamas ant stulpo, buvo skirti jo Tėvui (Lk 23:46). Akivaizdu, tą dramatiškų įvykių kupiną dieną Jėzų nuolat lydėjo malda.

5. Kodėl apaštalai pristigo drąsos?

⁵ Malda tądien Jėzui labai padėjo ištverti visus išmėginimus. Jis tikėjo, kad Tėvas suteiks jam pagalbą, ir ne sykį jos prašė. O apaštalai tą naktį melstis paliovė, todėl išbandymui atėjus jų drąsa išgaravo (Mt 26:40, 41, 43, 45, 56). Taigi išmėginimus atlaikysime tik tada, jei, kaip ir Jėzus, nuolatos melsimės. Ko galime Jehovą melsti?

6. Kodėl galime sakyti, kad tikėjimas padeda neprarasti ramybės?

⁶ Galime prašyti Jehovą, kad suteiktų mums daugiau tikėjimo (Lk 17:5; Jn 14:1). Žinome, kad Šėtonas anksčiau ar vėliau išbandys visus Jėzaus sekėjus (Lk 22:31). Kartais gal net atrodys,  kad vargai tiesiog nesibaigia. Tokiais momentais tikėjimas padės mums neprarasti ramybės. Tvirtai tikėdami, kad Jehova geriau už mus žino, kaip viską išspręsti, ir kad mums padės, padarysime, kas nuo mūsų priklauso, ir savo bėdas paliksime jo rankose. Jeigu Dievu pasitikėsime, mūsų protas ir širdis liks ramūs (1 Pt 5:6, 7).

7. Ko tave pamoko Roberto patirtis?

⁷ Malda padeda išsaugoti vidinę ramybę, kad ir kokius išbandymus patirtume. Į devintą dešimtį įkopęs Robertas, tarnaujantis bendruomenės vyresniuoju, sako: „Pamokymas, užrašytas Filipiečiams 4:6, 7, padėjo man grumtis su daugybe sunkumų. Turėjau finansinių problemų, be to, kurį laiką negalėjau tarnauti vyresniuoju.“ Kas Robertui padeda gyvenime neprarasti vidinės ramybės? „Kilus nerimui, iškart pradedu melstis, – sako jis. – Kuo dažniau ir karščiau meldžiuosi, tuo ramesnis jaučiuosi.“

8. Kas dar, pasak Jono 8:29, padėjo Jėzui neprarasti ramybės?

⁸ Perskaityk Jono 8:29. Dėl ko dar Jėzus, net ir persekiojamas, neprarado vidinės ramybės? Jis žinojo, kad daro tai, kas patinka Tėvui. Jėzus jį labai mylėjo, todėl pakluso jam visada – ir tuomet, kai paklusti nebuvo lengva.  Vykdyti Jehovos valią Jėzui buvo visų svarbiausia. Kaip įgudęs meistras jis darbavosi su savo Tėvu dar prieš ateidamas į žemę (Pat 8:30). O kai tapo žmogumi, uoliai mokė kitus apie savo Tėvą (Mt 6:9; Jn 5:17). Šis darbas buvo labai mielas Jėzaus širdžiai (Jn 4:34–36).

9. Kodėl galima sakyti, kad evangelizacijos darbas padeda išsaugoti vidinę ramybę?

⁹ Jėzaus pavyzdžiu sekame, jei klausome Jehovos ir esame „visada pertekę Viešpaties darbo“ (1 Kor 15:58). Kai visas jėgas skiriame evangelizacijai, į savo problemas imame žiūrėti kiek kitaip (Apd 18:5). Žmonės, su kuriais kalbamės apie Dievą, kartais turi rimtesnių bėdų nei mes. Bet jeigu leidžiasi Jehovos mokomi ir jį pamilsta, jų gyvenimas pasikeičia į gera ir jie tampa laimingesni. Matydami, kaip Jehova tokiais žmonėmis rūpinasi, suprantame, kad jis pasirūpins ir mumis, ir tas suvokimas padeda mums išsaugoti vidinę ramybę. Tuo įsitikino viena sesuo, visą gyvenimą kovojanti su depresija ir menkavertiškumu. „Kai daugiau laiko praleidžiu tarnyboje, – sako ji, – mano savijauta būna stabilesnė ir jaučiuosi linksmesnė. Manau, taip yra dėl to, kad būtent tarnyboje jaučiu stipriausią ryšį su Jehova.“

10. Ko tave pamoko Brendos patirtis?

¹⁰ Kitas pavyzdys – sesė vardu Brenda. Ji ir jos dukra serga išsėtine skleroze. Brenda prikaustyta prie vežimėlio ir jėgų turi nedaug. Kai gali, ji skelbia gerąją naujieną po namus, bet dažniausiai žmonėms apie Dievą liudija rašydama laiškus. Sesė sako: „Kai suvokiau ir širdyje pripažinau, kad mano būklė šitame pasaulyje nepasitaisys, galėjau visą dėmesį skirti tarnybai. Kai liudiju apie Dievą, savo rūpesčius pamirštu. Mintis sutelkiu į tai, kaip galiu padėti bendruomenės teritorijoje gyvenantiems žmonėms. Tarnyba man nuolat primena, kokią nuostabią ateities viltį turiu.“

11–13. a) Kaip apaštalai ir kiti pasirodė esą tikri Jėzaus draugai? b) Ką gera Jėzui davė jų draugystė?

¹¹ Per visą nelengvą Jėzaus tarnystę žemėje apaštalai pasirodė esą tikri jo draugai. Apie tokius kaip jie gražiai byloja Biblijos patarlė: „Būna ir draugų, artimesnių už brolį“ (Pat 18:24). Savo draugus Jėzus labai brangino. Iki jo mirties nė vienas jo brolis netikėjo, kad jis yra Mesijas (Jn 7:3–5). Artimieji vienu metu net manė, kad jis neteko proto (Mk 3:21). O štai apaštalams, ištikimiems savo draugams, Jėzus vakarą prieš mirtį pasakė: „Jūs nepalikote manęs per mano išbandymus“ (Lk 22:28).

¹² Kartais apaštalai Jėzų nuvildavo, bet jų klaidų jis nesureikšmindavo. Jėzus matė, kad jie yra jį įtikėję (Mt 26:40; Mk 10:13, 14; Jn 6:66–69). Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą tiems vyrams jis pasakė: „Pavadinau jus draugais, nes paskelbiau jums visa, ką girdėjau iš savo Tėvo“ (Jn 15:15). Be abejonės, draugystė su jais Jėzų labai stiprino. Apaštalai padėjo jam skelbti  gerąją naujieną, ir dėl to jo širdis džiaugėsi (Lk 10:17, 21).

¹³ Jėzus turėjo ir daugiau draugų. Tarnybos metais tie vyrai ir moterys jam teikdavo įvairiopą praktinę pagalbą. Vieni kviesdavo Jėzų pasivaišinti, kiti lydėjo jį kelionėse ir rėmė savo turtu (Lk 8:3; 10:38–42; Jn 12:1, 2). Draugų Jėzus turėjo dėl to, kad pats buvo tikras draugas – darė gera ir nesitikėjo iš kitų per daug. Nors buvo tobulas, vertino netobulų draugų paramą. Turėdamas tokių bičiulių Jėzus galėjo jausti vidinę ramybę.

14, 15. a) Ko reikia, kad turėtume gerų draugų? b) Kaip draugai gali mums padėti?

¹⁴ Geri draugai padės mums būti ištikimiems Jehovai. O kad tokių draugų turėtume, patys turime būti geri draugai (Mt 7:12). Pavyzdžiui, Biblija ragina mus aukotis dėl kitų, ypač dėl tų, kurie stokoja (Ef 4:28). Pagalvok, kam bendruomenėje reikėtų tavo pagalbos. Jei kuriam bendratikiui sunku išeiti iš namų, gal galėtum pasisiūlyti parnešti jam maisto? Gal sunkiai besiverčiančią šeimą galėtum pakviesti pietų? O gal kokį brolį ar sesę galėtum pamokyti, kaip naudotis svetaine jw.org^® ir programa JW Library^®? Jeigu mūsų galvoje nuolat suksis mintis, kaip galėtume kitiems padėti, būsime laimingesni (Apd 20:35).

¹⁵ Užklupus išmėginimams draugai mus palaiko ir padeda neprarasti vidinės ramybės. Kaip Elihuvas išklausė  Jobą, taip mūsų draugai kantriai klausosi, kai liejame širdį (Job 32:4). Aišku, nesitikėsime, kad jie pasakys mums, ką daryti, bet į Biblija pagrįstus jų patarimus įsiklausysime (Pat 15:22). O jei ko stokojame ir draugai siūlosi padėti, nebūsime išdidūs ir jų paramą priimsime – taip, kaip karalius Dovydas kadaise nuolankiai priėmė paramą iš savo bičiulių (2 Sam 17:27–29). Išties, geri draugai yra Jehovos dovana (Jok 1:17).

16. Per ką, pasak Filipiečiams 4:6, 7, gauname ramybę? Prašom paaiškinti.

¹⁶ Perskaityk Filipiečiams 4:6, 7. Kaip suprasti, kad Dievo ramybę gauname per Kristų Jėzų? Mūsų protą ir širdį ramybė saugos tik tada, jei suvoksime, kokį svarbų vaidmenį Jehova yra Jėzui skyręs. Tikra paguoda žinoti, kad dėl Jėzaus išpirkos Jehova gali mums atleisti visas nuodėmes (1 Jn 2:12). Turime tvirtą viltį, kad, būdamas Dievo Karalystės Karalius, Jėzus atitaisys visas skriaudas, kurias mums padarė Šėtonas ir jo valdomas pasaulis (Iz 65:17; 1 Jn 3:8; Apr 21:3, 4). Nors Jėzus pavedė mums nelengvą darbą, jaučiamės drąsūs, nes jis yra pažadėjęs būti su mumis „per visas dienas iki šio pasaulio pabaigos“ (Mt 28:19, 20). Argi tokia paguoda, viltis ir drąsa nėra svarus pagrindas jaustis ramiems?

17. a) Kas padės mums neprarasti ramybės? b) Ką pajėgsime padaryti, kaip rašoma Jono 16:33?

¹⁷ Kaip tad neprarasti ramybės, kai krečia dideli išbandymai? Imkime pavyzdį iš Jėzaus. Pirma, nuolatos melskimės. Antra, pakluskime Jehovai ir uoliai skelbkime gerąją naujieną, net kai tai daryti sunku. Trečia, per išbandymus kliaukimės draugų pagalba. Tada Dievo ramybė saugos mūsų protą ir širdį, ir kaip Jėzus pajėgsime ištverti bet kokius išmėginimus. (Perskaityk Jono 16:33.)