Veikiausiai ne. Šėtonas Ievai nesakė, kad jei paragaus uždrausto vaisiaus, mirs tik jos kūnas, o siela liks kažkur gyventi. Kalbėdamas per gyvatę, piktasis tvirtino, kad suvalgiusi to vaisiaus ji apskritai nemirs. Taip jis norėjo Ievą įtikinti, kad nieko jai nenutiks, kad ji taps nuo Dievo nepriklausoma ir gyvens žemėje geriau negu iki tol (Pr 2:17; 3:3–5).

Jei mintis apie sielos nemirtingumą nebuvo išsakyta Edene, kada ta klaidinga samprata atsirado? Tiksliai nežinome. Tačiau žinome tai, kad per tvaną Nojaus dienomis visa klaidatikystė pražuvo. Jokie klaidingi įsitikinimai neišliko, nes tvaną pergyvenęs Nojus su savo šeima garbino tikrąjį Dievą.

Vadinasi, tikėjimas sielos nemirtingumu – toks, koks atitinka šiuolaikinę sampratą, – atsirado kažkuriuo metu po tvano. Kai per Babelio bokšto statybas Dievas sumaišė kalbas, žmonės išsisklaidė „po visą žemę“, taigi kartu paplito ir įsitikinimas, kad žmogus turi nemirtingą sielą (Pr 11:8, 9). Nors negalime tiksliai nustatyti, kada ši klaidinga idėja užgimė, suprantame, kad Šėtonui, „melo tėvui“, ji buvo paranki ir jis nuo pat pradžių ją palaikė (Jn 8:44).