1, 2. a) Ką įprasta minėti daugelyje šalių ir kokie metai buvo švenčiami senovės Izraelyje? (Žiūrėk rėmelį „ Ką žinome apie jubiliejaus metus“.) b) Apie ką, remiantis Luko 4:16–18, kalbėjo Jėzus?

DAUGELYJE šalių yra įprasta minėti svarbių įvykių sukaktis, arba jubiliejus. Iškilmės gali trukti dieną, savaitę ar net ilgiau, bet joms pasibaigus šventinės nuotaikos greitai pasimiršta.

² Ypatingą jubiliejų, trunkantį ištisus metus, švęsdavo ir senovės Izraelyje. Ta šventė – kas penkiasdešimti metai – izraelitams reiškė laisvę. Kodėl tai turėtų mus dominti? Todėl, kad jubiliejaus metai turi kai ką bendra su amžina laisve, kurią mums suteikia Jehova ir apie kurią kalbėjo Jėzus. (Perskaityk Luko 4:16–18.)

3. Ką gera, remiantis Kunigų 25:8–12, izraelitams duodavo jubiliejaus metai?

³ Kad geriau suprastume, kokią laisvę Jėzus turėjo omenyje, pakalbėkime daugiau apie jubiliejaus metus. Jehova izraelitams buvo įsakęs: „Tuos penkiasdešimtuosius metus paskelbsite šventais ir suteiksite laisvę visiems krašto gyventojams. Jie bus jubiliejaus metai ir kiekvienas iš jūsų atgausite savo nuosavybę, kiekvienas grįšite pas savo šeimą.“ (Perskaityk Kunigų 25:8–12.) Ankstesniame straipsnyje aptarėme, kuo naudinga izraelitams buvo kas savaitę švęsti šabo dieną. O ką gera jiems duodavo jubiliejaus metai? Tarkim, jei izraelitas įklimpdavo į skolas ir neturėdavo  iš ko jų grąžinti, jam nelikdavo nieko kito, kaip tik parduoti žemes. Bet jubiliejaus metais savo nuosavybę jis atgaudavo, taigi jo vaikai turėjo ką paveldėti. Arba, tarkim, jei žmogus prasiskolindavo tiek, kad turėdavo į vergiją parduoti vaiką arba parsiduoti pats, jubiliejaus metais vergas atgaudavo laisvę ir galėdavo grįžti pas savo šeimą. Nė vienam negrėsė vergystė iki gyvos galvos. Akivaizdu, Jehova yra labai maloningas.

4, 5. Kodėl mums verta pasigilinti į nuostatus dėl jubiliejaus metų?

⁴ Ką dar gera duodavo žmonėms jubiliejaus metai? Įstatyme buvo pasakyta: „Tarp jūsų neturi būti vargšų. Jehova tave laiminte laimins krašte, kurį jis pats, tavo Dievas Jehova, atiduoda tau nuosavybėn“ (Įst 15:4). Deja, šiais laikais padėtis pasaulyje visai kitokia – turtuoliai ir toliau lobsta, o vargšai vis labiau skursta.

⁵ Kadangi mes nesame pavaldūs Mozės Įstatymui, nuostatai dėl jubiliejaus metų – vergų paleidimo laisvėn, skolų dovanojimo ir paveldo grąžinimo – mums negalioja (Rom 7:4; 10:4; Ef 2:15). Vis dėlto į juos verta pasigilinti. Kodėl? Todėl, kad laisvė, kuri izraelitams buvo suteikiama jubiliejaus metais, turi daug bendra su Dievo tarnų laisve šiandien.

6. Iš ko žmonija turi būti išvaduota?

⁶ Visiems mums reikia laisvės, nes visi esame vergai – savo gniaužtuose mus laiko nuodėmė. Dėl to mes sergame, senstame ir mirštame. Daugelis tą supranta, kai pažvelgia į save veidrodyje ar kai sveikatai sušlubavus turi kreiptis į gydytoją. Tai, kad esame nuodėmingi, mus slegia. Apaštalas Paulius pripažino, kad „kūne veikiantis nuodėmės įstatymas“ daro jį savo  belaisviu, ir pridūrė: „Vargšas aš žmogus! Kas išvaduos mane iš šitai mirčiai pasmerkto kūno?“ (Rom 7:23, 24).

7. Ką apie laisvę pranašavo Izaijas?

⁷ Laimei, Dievas pasirūpino, kad iš nuodėmės gniaužtų būtume išvaduoti. Tam tikslui jis siuntė į žemę savo Sūnų. Aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą Izaijas pranašavo apie ypatingą laisvę – daug reikšmingesnę už laisvę, kurios izraelitai sulaukdavo jubiliejaus metais. Pranašas rašė: „Visavaldžio Jehovos dvasia ant manęs – Jehova patepė mane skelbti gerą naujieną romiesiems, siuntė gydyti prislėgtaširdžių, skelbti belaisviams laisvės“ (Iz 61:1). Apie kokį asmenį čia kalbama?

8. Apie kokį asmenį kalbama Izaijo pranašystėje?

⁸ Ta reikšminga pranašystė apie laisvę ėmė pildytis, kai Jėzus pradėjo savo tarnystę žemėje. Sykį atėjęs į savo gimtojo miesto Nazareto sinagogą, Jėzus iš pranašo Izaijo knygos susirinkusiems žydams paskaitė: „Jehovos dvasia ant manęs – jis patepė mane skelbti gerą naujieną vargšams, siuntė skelbti belaisviams laisvės, akliesiems praregėjimo, išlaisvinti prislėgtųjų ir pranešti apie Jehovos palankumo metus.“ Tada Jėzus davė suprasti, kad pranašystėje kalbama apie jį (Lk 4:16–19, 21). Kaip jis tą pranašystę išpildė?

9. Kokios laisvės daugelis žmonių tikėjosi Jėzaus dienomis?

⁹ Paskaitęs sinagogoje iš Izaijo knygos, Jėzus tarė: „Raštų žodžiai, kuriuos ką tik girdėjote, šiandien yra išsipildę“ (Lk 4:21). Iš to suprantame, kad minėta Izaijo pranašystė ėmė pildytis pirmajame amžiuje. Daugelis tų, kurie girdėjo Jėzaus žodžius, tikriausiai laukė politinių permainų, laisvės nuo Romos valdžios. Panašių lūkesčių galėjo turėti ir Jėzaus mokiniai, nes kiek vėliau du iš jų sakė: „Mes vylėmės, kad jis yra tas, kuris išvaduos Izraelį“ (Lk 24:13, 21). Tačiau Jėzus neskatino savo sekėjų vaduotis iš slegiančio romėnų jungo. Priešingai, sakė: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui“ (Mt 22:21). Tad kokia prasme Jėzus anuomet išlaisvino žmones?

10. Iš ko išsivaduoti Jėzus atvėrė galimybę?

 ¹⁰ Dievo Sūnus atėjo į žemę, kad žmonės galėtų išsilaisvinti dvejopa prasme. Pirma, Jėzus atvėrė galimybę išsivaduoti iš klaidingų mokymų ir įvairių prigalvotų tradicijų. Tais mokymais religiniai vadovai buvo suvaržę daugelį žydų (Mt 5:31–37; 15:1–11). Vyrai, save laikantys tautos dvasiniais vedliais, buvo, taip sakant, akli. Kadangi nepripažino Mesijo ir tiesos, kurią jis skleidė, jie taip ir nepraregėjo ir jų nuodėmės nebuvo atleistos (Jn 9:1, 14–16, 35–41). Mokydamas tiesos ir rodydamas gerą pavyzdį, Jėzus leido nuolankiesiems patirti, ką reiškia gyventi klaidingų mokymų nesuvaržytiems (Mk 1:22; 2:23–3:5).

11. Kokią dar galimybę Jėzus žmonėms atvėrė?

¹¹ Antra, Jėzus atvėrė žmonėms galimybę išsilaisvinti iš paveldėtos nuodėmės. Jis paaukojo savo gyvybę, todėl Dievas gali atleisti nuodėmes tiems, kurie savo gyvenimu parodo, kad tą auką vertina (Hbr 10:12–18). Jėzus sakė: „Jei Sūnus jus išlaisvins, būsite iš tikro laisvi“ (Jn 8:36). Toji laisvė yra kur kas svarbesnė už tą, kurios izraelitai sulaukdavo jubiliejaus metais. Juk būdavo, kad žmogus, tais metais laisvę atgavęs, paskui vėl tapdavo vergu. Be to, išlaisvintasis anksčiau ar vėliau mirdavo. O štai laisvė, kuri suteikiama per Jėzų, truks amžinai.

12. Kas pirmieji gavo laisvę, kurią skelbė Jėzus?

¹² Jehova 33-iais mūsų eros metais per Penkiasdešimtinių šventę apaštalus ir kitus ištikimus savo tarnus patepė šventąja dvasia. Taip jis įsūnijo juos, kad atėjus metui būtų prikelti gyventi danguje ir karaliautų kartu su Jėzumi (Rom 8:2, 15–17). Tie žmonės pirmieji gavo laisvę, kurią Jėzus skelbė Nazareto sinagogoje. Jų nebevaržė klaidingi religinių vadovų mokymai ir įvestos tradicijos. Be to, Dievo požiūriu, jie tapo laisvi nuo mirtį užtraukiančios nuodėmės. „Jubiliejaus“ laikotarpis, prasidėjęs 33-iais mūsų eros metais, kai Dievas patepė pirmuosius Jėzaus sekėjus šventąja dvasia, tęsiasi iki šiol ir dar tęsis visą Jėzaus valdymo tūkstantmetį. Kas iki to laikotarpio pabaigos bus padaryta žmonijos labui?

13, 14. Kas dar, be dvasia pateptų krikščionių, gali naudotis laisve, kurią skelbė Jėzus?

¹³ Šiandien milijonai nuoširdžių žmonių iš visų tautų priklauso grupei, kurią Jėzus pavadino „kitomis avimis“ (Jn 10:16). Šie Dievo tarnai nėra pašaukti valdyti danguje su Jėzumi, bet Biblijoje sakoma, kad jie galės amžinai gyventi žemėje.

¹⁴ Jei ir tu esi tarp tų žmonių, iš dalies gali naudotis laisve, kurią turi dvasia patepti krikščionys. Kadangi vertini Jėzaus auką, gali prašyti Jehovą atleisti nuodėmes ir tikėtis, kad jis bus tau palankus – tave išklausys ir apvalys sąžinę (Ef 1:7; Apr 7:14, 15). Taip pat pagalvok, kokia palaima būti išlaisvintam iš klaidatikystės. „Jūs suprasite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“, – pasakė Jėzus (Jn 8:32). Kaip mes džiaugiamės Dievo suteikta laisve!

15. Kokia laisvė žmonijos laukia ateityje?

¹⁵ Ateityje žmonijos laukia didesnė laisvė. Netrukus Jėzus imsis ryžtingų veiksmų – padarys galą klaidingoms religijoms ir žmonių valdymui. Dievas apsaugos „milžinišką minią“ savo tarnų ir jie galės gyventi žemėje rojaus sąlygomis (Apr 7:9, 14). Tuomet daugybė  žmonių bus prikelti iš mirties ir turės galimybę išsivaduoti iš pragaištingos Adomo nuodėmės įtakos (Apd 24:15).

16. Kaip žmonija galiausiai bus išvaduota?

¹⁶ Tūkstantį metų karaliaudamas, Jėzus kartu su savo bendravaldžiais padarys viską, kad žmonija būtų sveika tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tas tūkstantmetis, kaip ir jubiliejaus metai Izraelyje, bus tikros laisvės laikotarpis. Per jį visi ištikimi Dievo tarnai žemėje atgaus tobulybę, nuodėmės neliks nė pėdsako.

17. Kas apie Dievo tarnus išpranašauta Izaijo 65:21–23? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

¹⁷ Viena pranašystė apie tai, koks gyvenimas bus žemėje, užrašyta Izaijo 65:21–23. (Perskaityk.) Gal kas ir mano, kad rojuje nieko nedirbsime – tik ilsėsimės. Tačiau Biblija mus patikina, kad tuomet darbo turėsime apsčiai, kad jis bus naudingas ir prasmingas. Neabejojame, Jėzaus valdymo tūkstantmečiui pasibaigus, kūrinija jau „bus išlaisvinta iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:21).

18. Kodėl galime neabejoti, kad mūsų laukia nuostabi ateitis?

¹⁸ Senovėje Jehova liepė izraelitams laikytis šabo, kad šie pailsėtų nuo kasdienių darbų ir užsiimtų dvasine veikla. Kristaus valdymo tūkstantmetį dvasinės veiklos, be abejo, irgi bus daug. Žmogus šiandien yra laimingas tik jeigu puoselėja ryšį su Dievu. Taip bus ir naujajame pasaulyje. Per visą Kristaus valdymo tūkstantmetį žmonės užsiims prasmingais darbais ir šlovins Dievą.