BIBLIJOS puslapiuose daug vietos skirta nuoširdiems Dievo tarnų jausmams. Kadangi jie buvo tokie pat žmonės kaip mes, gerai suprantame, ką jie jautė (Jok 5:17). Pavyzdžiui, apaštalas Paulius Romos krikščionims rašė: „Kai noriu daryti gera, prie manęs pristoja bloga. [...] Vargšas aš žmogus!“ (Rom 7:21–24). Skaityti tokį atvirą apaštalo prisipažinimą mums tikra paguoda, nes grumdamiesi su savo pačių ydomis neretai jaučiamės panašiai.

Tai ne vienintelis atvejis, kai Paulius nuoširdžiai išreiškė savo jausmus. Štai Galatams 2:20 jis su įsitikinimu pasakė: „[Kristus] pamilo mane ir atidavė save už mane.“ Ar ir šiuo klausimu mes jaučiamės panašiai kaip apaštalas? Galbūt ne visada.

Kartais dėl praeities nuodėmių imame save smerkti. Tokiais momentais gali būti sunku tikėti, kad Jehova mus myli ir mums atleido – juo labiau sunku tikėti, kad savo Sūnų jis paaukojo už mus asmeniškai. O ką apie tai pasakytų Jėzus? Ar jis nori, kad išpirką kiekvienas priimtume kaip asmeninę dovaną? Jeigu taip, kas padėtų mums turėti tokį kaip jo požiūrį? Apie tai ir pakalbėkime.

Jėzus tikrai nori, kad išpirką kiekvienas laikytume asmenine dovana. Iš ko tai suprantame? Prisiminkime situaciją, aprašytą Luko 23:39–43. Greta Jėzaus ant kančių stulpo pakabinamas piktadarys. Jo padarytas nusikaltimas, matyt, labai sunkus, nes tokia žiauri mirties bausmė būdavo skiriama tik patiems didžiausiems nusikaltėliams. Vyras savo kaltę pripažįsta ir sielodamasis prašo Jėzų: „Prisimink mane, kai nueisi į savo Karalystę.“

Kaip Jėzus į jo prašymą reaguoja? Įsivaizduok: skausmų varstomas jis atsigręžia į tą žmogų, pažvelgia jam į akis, tada sukaupęs paskutines jėgas nusišypso ir taria: „Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje.“ Jėzus galėjo tiesiog pasakyti, kad yra atėjęs „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20:28). Tačiau ką suprantame iš jo žodžių „tau“ ir „būsi“? Jėzus tą žmogų patikino, kad savo gyvybę aukoja už jį asmeniškai ir kad dėl to jam atsiveria galimybė gyventi rojuje.

Akivaizdu, Jėzus norėjo, kad jo auką tas vyras priimtų kaip jam asmeniškai skirtą dovaną. Jeigu Jėzus parodė tokį dėmesį nusikaltėliui, kuris Dievui netarnavo, argi jam nėra brangus pasikrikštijęs jo sekėjas, kuris Dievui tarnauja? Vis dėlto kai prislegia kaltė dėl praeities klaidų, gali būti sunku tuo patikėti. Kas mums tokiu atveju padėtų?

Paulius suprato, kad Jėzus paaukojo už jį savo gyvybę, ir tą auką labai vertino. Iš kur  tai žinome? Apaštalas rašė: „Esu dėkingas mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris padarė mane stiprų, esu dėkingas, kad palaikė mane ištikimu ir pavedė eiti tarnystę, nors anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša“ (1 Tim 1:12–14). Gavęs pavedimą skelbti gerąją naujieną Paulius suvokė, kiek daug Jėzus jam atleido, kokią meilę ir pasitikėjimą parodė. Savo sekėjais Jėzus pasitiki ir šiandien – kiekvienam krikščioniui pavedė evangelizuotojo tarnystę (Mt 28:19, 20). Ar ir mes galime jaustis kaip apaštalas Paulius?

Štai Albertas beveik 34 metus buvo atskirtas nuo bendruomenės ir visai neseniai grįžo pas Jehovą. Jis sako: „Nuodėmės, kurias padariau, man visada prieš akis. Bet kai skelbiu gerąją naujieną, jaučiuosi taip, lyg šią užduotį būčiau gavęs iš paties Jėzaus, panašiai kaip apaštalas Paulius. Tarnyba padeda man jaustis geriau, teigiamai žiūrėti į save, savo gyvenimą ir ateitį“ (Ps 51:3).

Alanas prieš tapdamas Jehovos liudytoju buvo smurtautojas ir nusikaltėlis. „Iki šiol tebegalvoju apie tai, kiek bloga žmonėms esu padaręs, – prisipažįsta jis. – Tos mintys kartais labai prislegia. Bet dėkoju Jehovai už tai, kad tokiam nusidėjėliui kaip aš leidžia skelbti gerąją žinią kitiems. Matydamas, kaip žmonės į tą žinią įsiklauso, pagalvoju, koks Jehova geras ir kaip mus myli. Suprantu, kad jis pasitelkia mane padėti žmonėms, kurie gyvena taip, kaip anksčiau gyvenau aš.“

Tarnaudami evangelizuotojais, visas savo jėgas galime sutelkti į prasmingą veiklą ir pripildyti protą teigiamų minčių. Tai, kad Jėzus mums šią tarnystę pavedė, liudija apie jo gailestingumą, meilę ir pasitikėjimą.

Kol dar gyvename Šėtono valdomame pasaulyje, širdis gali vis smerkti mus dėl praeities klaidų. Kaip su tokiu jausmu kovoti?

Sesė vardu Džin dažnai graužiasi dėl to, kad jaunystėje gyveno dvilypį gyvenimą. „Mane labai guodžia žodžiai, kad Dievas didesnis už mūsų širdį“, – sako ji (1 Jn 3:19, 20). Mes irgi galime guostis mintimi, kad Jehova ir Jėzus mūsų nuodėmingą prigimtį supranta kur kas geriau nei mes patys. Atminkime, išpirka buvo sumokėta ne už tobulus žmones, o už atgailaujančius nusidėjėlius (1 Tim 1:15).

Jeigu apmąstysime, kaip Jėzus elgėsi su netobulais žmonėmis, ir visomis išgalėmis stengsimės atlikti jo pavestą tarnystę, įtikinsime save, kad išpirka yra dovana, skirta asmeniškai mums. Tada, kaip ir apaštalas Paulius, galėsime sakyti: „[Kristus] pamilo mane ir atidavė save už mane.“