1. Ko reikia, kad krikščionys savo lenktynėse pasiektų finišą?

VISI krikščionys, vaizdžiai sakant, bėga lenktynėse, kurių apdovanojimas – amžinasis gyvenimas. Ar į jas būtume stoję dar visai neseniai, ar bėgtume jau daugelį metų, turime aiškų tikslą – žūtbūt pasiekti finišą. Suteikti ryžto mums gali apaštalo Pauliaus žodžiai, skirti Filipų krikščionių bendruomenei. Kai kurie tos bendruomenės nariai jau ne vienerius metus ištikimai tarnavo Jehovai. Vis dėlto apaštalas priminė jiems, kaip svarbu ir toliau ištvermingai bėgti link tikslo. Jis norėjo, kad bendratikiai sektų jo pavyzdžiu (Fil 3:14).

2. Kodėl Filipų krikščionims Pauliaus laiškas buvo labai reikalingas?

² Filipų krikščionims Pauliaus laiškas buvo labai reikalingas. Nuo pat bendruomenės įkūrimo jiems teko kęsti aršų priešiškumą. Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo. Dvasios paraginti persikelti į Makedoniją, Paulius ir Silas į Filipus atvyko maždaug 50 mūsų eros metais (Apd 16:9). Ten jie sutiko moterį vardu Lidija. „Jehova atvėrė jos širdį“, ir ji įsiklausė į gerąją naujieną (Apd 16:14). Netrukus Lidija su visa šeimyna buvo pakrikštyti. Piktasis, aišku, viską matė ir nedelsdamas ėmėsi veikti. Miesto gyventojai nutempė Paulių ir Silą pas magistratus ir apkaltino juos neramumų kurstymu. Paulius ir Silas buvo nuplakdinti ir įkalinti. Vėliau magistratai prašė jų palikti miestą (Apd 16:16–40). Ar visa tai juodu įbaugino? Tikrai ne! Savo pavyzdžiu  jie, be to, labai sustiprino jaunos Filipų bendruomenės brolius ir seses – šie ir toliau ištvermingai tarnavo Jehovai.

3. a) Ką daryti Paulius buvo pasiryžęs? b) Kokius klausimus aptarsime?

³ Apaštalas Paulius buvo pasiryžęs jokiu būdu nepasiduoti – neišleisti iš akių pažadėto apdovanojimo ir, taip sakant, atbėgti iki pat finišo (2 Kor 4:16). Dabar aptarkime tris klausimus: ko iš Pauliaus galime pasimokyti? kokie šių laikų pavyzdžiai rodo, kad įmanoma pakelti visus tikėjimo išbandymus? kodėl, kad ištvertume iki galo, svarbu nuolat mąstyti apie būsimą atlygį?

4. Ką Paulius darė, kad nelengvomis aplinkybėmis išliktų uolus?

⁴ Prisiminkime, kokiomis aplinkybėmis Paulius rašė Laišką filipiečiams. Tuo metu jis gyveno Romoje saugomas kareivių. Nors negalėjo išeiti iš namų ir laisvai skelbti gerosios naujienos, Paulius naudojosi proga liudyti apie Jėzų visiems, kas pas jį užeidavo, be to, rašė bendruomenėms laiškus. Ir šiandien nemažai krikščionių, kurie dėl įvairių priežasčių negali išeiti iš namų, stengiasi dalytis gerąja naujiena su tais, kas juos aplanko. Taip pat jie rašo padrąsinančius laiškus žmonėms, su kuriais skelbėjams nėra galimybės pakalbėti.

5. Kokia nuostata, pasak Filipiečiams 3:12–14, padėjo Pauliui siekti savo tikslo?

⁵ Ko reikėjo, kad Paulius lenktynes užbaigtų? Jis sakė: „Nebežiūrėdamas į visa, kas liko už nugaros, veržiuosi link to, kas prieš akis.“ (Perskaityk Filipiečiams 3:12–14.) Paulius neleido, kad jo dėmesį nuo tarnybos Jehovai atitrauktų praeities pasiekimai ar klaidos. Iš kur tai žinome? Štai keli pavyzdžiai. Nors buvo žymus judaizmo veikėjas, savo laimėjimus laikė „atliekomis“ (Fil 3:3–8). Be to, nors anksčiau persekiojo krikščionis, jis nepasidavė kaltės jausmui ir liko uolus gerosios naujienos skelbėjas. Paminėtina ir dar kai kas: dėl Jehovos apaštalas daug aukojosi ir tarnyboje patyrė visokiausių sunkumų – kalėjo, buvo nuplaktas, apmėtytas akmenimis, išgyveno laivo sudužimą, stokojo maisto ir drabužių (2 Kor 11:23–27). Vis dėlto jis nemanė, kad nuveikė jau pakankamai ir kad stengtis nebereikia.

6. Ką mums, kaip ir Pauliui, gali reikėti palikti už nugaros?

⁶ Kaip galime sekti Pauliaus pavyzdžiu? Galbūt mus kamuoja kaltės jausmas dėl praeityje padarytų nuodėmių. Jei taip, kodėl asmeniškai nepastudijavus apie tai, kokia vertinga yra Kristaus išperkamoji auka? Prašykime Jehovą padėti mums suvokti, kad mūsų nuodėmes jis atleido. Tada, tikėtina, nustosime save kaltinę ir pasijausime geriau. O jeigu dėl tarnystės Jehovai atsisakėme pelningo darbo? Kaip ir Paulius, pasiryžkime nesižvalgyti atgal ir negalvoti, kiek daug būtume galėję uždirbti ir kaip patogiai gyventi (Sk 11:4–6; Mok 7:10). Tam tikra prasme už nugaros reikėtų palikti ir visa, ką jau esame nuveikę dėl Jehovos, taip pat praeityje patirtus tikėjimo išmėginimus. Aišku, mąstyti apie tai, kaip Jehova bėgant metams mus laimino ir palaikė, nėra nieko bloga – tai gali mus dar labiau su juo suartinti. Vis dėlto nederėtų būti savimi  patenkintiems ir manyti, kad padarėme jau užtektinai (1 Kor 15:58).

7. Ko, remiantis 1 Korintiečiams 9:24–27, reikia, kad laimėtume amžinąjį gyvenimą? Prašom pailiustruoti.

⁷ Jėzus savo mokinius ragino: „Iš visų jėgų stenkitės įeiti pro siaurąsias duris“ (Lk 13:23, 24). Paulius šiuos žodžius gerai suprato – sekdamas Jėzumi, visomis jėgomis stengėsi likti ištikimas Dievui iki pat galo. Todėl krikščionio gyvenimą ir prilygino lenktynėms. (Perskaityk 1 Korintiečiams 9:24–27.) Lenktynių bėgikas susitelkia į tai, kaip pasiekti finišą, ir neleidžia, kad kas nors jį išblaškytų. Kartais lenktynių dalyviai bėga gatvėmis, kur yra nemažai parduotuvių ir kitų objektų, galinčių atitraukti dėmesį. Bet argi koks nors bėgikas sustotų ir imtų apžiūrinėti vitrinas? Aišku, ne, jeigu nori laimėti. Blaškytis nederėtų ir mums. Jeigu tikslas nuolat bus prieš akis ir, kaip Paulius, stengsimės iš visų jėgų, gausime apdovanojimą.

8. Apie kokius tris tarnybą apsunkinančius dalykus pakalbėsime?

⁸ Dabar pakalbėkime apie tris dalykus, kurie gali apsunkinti mūsų tarnybą Jehovai. Tai ilgai nesipildantys lūkesčiai, prastėjanti sveikata ir ilgamečiai išmėginimai. Daug galime pasimokyti iš to, kaip šiuos sunkumus pakėlė mūsų bendratikiai (Fil 3:17).

9. Kokie jausmai gali apimti, kai lūkesčiai ilgai neišsipildo?

⁹ Ilgai nesipildantys lūkesčiai. Mes, be abejonės, labai laukiame visų Biblijos pranašysčių išsipildymo. Laukti mus ragina pats Jehova. Štai kadaise pranašas Habakukas maldavo, kad nedorybėms Judo krašte ateitų galas, ir Jehova jam pasakė: „Kantriai lauk“ (Hab 2:3). Vis dėlto kai lūkesčiai neišsipildo taip greit, kaip norėtume, galime prarasti uolumą tarnyboje, pasidaryti apatiški (Pat 13:12). Šitaip nutiko XX amžiaus pradžioje. Nemažai dvasia pateptų krikščionių  tikėjosi, kad 1914-aisiais bus paimti į dangų. Kai to neįvyko, daug kas nusivylė. Kas mūsų bendratikiams padėjo nusivylimą įveikti?

10. Ką darė viena sutuoktinių pora, kai 1914 metais jų lūkesčiai neišsipildė?

¹⁰ Aptarkime dviejų Jehovai atsidavusių krikščionių – sutuoktinių Rojalio ir Perlos Spacų – pavyzdį. Brolis Rojalis pasikrikštijo 1908 metais, būdamas dvidešimties. Jis neabejojo, kad netrukus eis į dangų. 1911-aisiais, piršdamasis Perlai, jis pasakė: „Juk žinai, kas bus 1914 metais. Jei norim susituokti, verčiau paskubėkim!“ Ar dangiškojo apdovanojimo tais metais negavę sutuoktiniai, taip sakant, pasitraukė iš lenktynių? Ne. Svarbiausia jiedviem buvo ištikimai vykdyti Dievo valią, o ne gauti apdovanojimą, todėl jie ištvermingai bėgo toliau. Rojalis ir Perla uoliai tarnavo Jehovai dar ne vieną dešimtmetį – iki pat savo gyvenimo žemėje pabaigos. Mes, be abejonės, labai laukiame, kada Jehova pašlovins savo vardą, apgins savo teisę valdyti visatą ir įgyvendins, ką yra mums pažadėjęs. Būkime tikri, kad visa tai įvyks jo nustatytu metu. O iki tol uoliai dirbkime jo pavestą darbą ir žiūrėkime, kad mūsų uolumas neprigestų.

11, 12. Kodėl galima sakyti, kad net ir tiems, kurių sveikata silpsta, įmanoma uoliai tarnauti Jehovai? Prašom pateikti pavyzdį.

¹¹ Prastėjanti sveikata. Kad galėtų dalyvauti lenktynėse, bėgikas turi būti fiziškai stiprus ir sveikas. Tačiau mums, krikščionims, nereikia būti kokiems stipruoliams, kad ugdytumės tvirtesnį tikėjimą Jehova ir uoliai jam tarnautume. Nemažai mūsų bendratikių, kurių sveikata silpsta, tebedega noru duoti Jehovai geriausia, ką turi (2 Kor 4:16). Puikus brolio Artūro Sekordo * pavyzdys. Būdamas 88-erių, jis jau 55 metus buvo ištarnavęs Betelyje. Kadangi jėgų turėjo nedaug, jį reikėjo slaugyti. Sykį, priėjusi prie brolio lovos, viena jį slauganti sesė šiltai pasakė: „Broli Sekordai, tavo kojos nužingsniavo daug mylių dėl Jehovos.“ Jis pažvelgė į sesę, nusišypsojo ir tarė: „Tiesa. Bet juk svarbiausia ne tai, ką nuveikėme, o tai, ką darome dabar ir ką dar esame pasiruošę nuveikti.“ Akivaizdu, Artūras negyveno praeitimi ir buvo susitelkęs į tarnybą Jehovai.

 ¹² Jeigu jau daugelį metų tarnauji Jehovai ir jauti, kad sveikata tau nebeleidžia nuveikti tiek, kiek anksčiau, nenusimink. Neabejok, Dievas brangina visa, ką esi dėl jo padaręs (Hbr 6:10). Ir nepamiršk: nors ir nebegali darbuotis kiek kadaise, tai nereiškia, kad mažiau Jehovą myli. Savo atsidavimą jam parodysi su džiaugsmu darydamas tai, kas tavo jėgoms (Kol 3:23). Jehova gerai žino kiekvieno galimybes ir nereikalauja daugiau, nei pajėgiame (Mk 12:43, 44).

13. Ko pasimokome iš Anatolijaus ir Lidijos Melnikų?

¹³ Ilgamečiai išmėginimai. Kai kuriems Dievo tarnams teko daugybę metų kęsti persekiojimą ir kitus išmėginimus. Mūsų brolis Anatolijus Melnikas * buvo vos dvylikos, kai jo tėtį suėmė, įkalino ir paskui ištrėmė į Sibirą už daugiau kaip 7000 kilometrų nuo šeimos Moldovoje. Po metų į Sibirą buvo ištremtas ir pats Anatolijus, jo mama ir seneliai. Praėjus kuriam laikui, jiems atsirado galimybė lankyti sueigas, bet iki kaimo, kur jos buvo rengiamos, reikėdavo keliauti apie 30 kilometrų – neretai bristi per sniegą spaudžiant šalčiui. Vėliau broliui Melnikui teko palikti savo žmoną Lidiją su vienerių metukų dukrele ir trejus metus kalėti. Nors gana ilgai turėjo kęsti sunkumus, Anatolijus su šeima nenustojo ištikimai tarnauti Jehovai. Dabar jam 82-eji ir jis tarnauja filialo komitete vienoje Vidurinės Azijos šalyje. Mes irgi, kaip Anatolijus su Lidija, būkime pasiryžę ištverti visus išmėginimus, kad ir kiek ilgai jie truktų, ir tarnauti Jehovai iš visų jėgų (Gal 6:9).

14. Ką Paulius suvokė turįs daryti, kad laimėtų apdovanojimą?

¹⁴ Paulius neabejojo, kad pasieks savo tikslą – atbėgs iki lenktynių finišo. Kadangi buvo pateptas šventąja dvasia, jis vylėsi laimėti „dangiškojo pašaukimo apdovanojimą“. Vis dėlto jis suvokė, kad bus apdovanotas tik jei nenustos iš visų jėgų stengtis (Fil 3:14). Norėdamas paskatinti filipiečius neišleisti iš akių būsimo atlygio, Paulius pateikė įdomų palyginimą.

15. Kokį palyginimą Paulius pateikė filipiečiams, kad paskatintų juos siekti būsimo atlygio?

 ¹⁵ Paulius filipiečiams sakė, kad jie, pateptieji krikščionys, turi dangaus pilietybę (Fil 3:20). Kodėl jis apie tai prakalbo? Tomis dienomis buvo labai vertinama Romos pilietybė – ją turintys galėjo naudotis išskirtinėmis teisėmis ir privilegijomis. * Tačiau ši pilietybė nė iš tolo neprilygo dangaus pilietybei, kuri buvo suteikta krikščionims. Todėl Paulius ragino filipiečius: „Būkite piliečiai, verti gerosios naujienos apie Kristų“ (Fil 1:27, išnaša). Šiandien dvasia patepti krikščionys rodo mums pavyzdį – visomis išgalėmis siekia apdovanojimo, amžino gyvenimo danguje.

16. Ką esame raginami daryti Filipiečiams 4:6, 7?

¹⁶ Ar viltumės amžinai gyventi danguje ar rojumi paverstoje žemėje, turime stengtis, kiek tik galime, kad apdovanojimą gautume. Kad ir ką tektų patirti, nesižvalgykime į tai, kas liko už nugaros, ir neleiskime niekam prigesinti mūsų uolumo Jehovos darbe (Fil 3:16). Galbūt tikėjomės, kad Dievo pažadai išsipildys jau anksčiau, gal jaučiame, kad silpsta sveikata, nyksta jėgos. O gal ne vienus metus tenka kęsti persekiojimą ar kitus išmėginimus. Kad ir kas mus slėgtų, nebūkime, pasak Pauliaus, dėl nieko susirūpinę. Viską išsakykime Jehovai, ir jis suteiks mums tokią ramybę, kokios nė negalime įsivaizduoti. (Perskaityk Filipiečiams 4:6, 7.)

17. Apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Tarsi bėgikas finišo tiesiojoje, iš paskutiniųjų veržkimės pirmyn, kad savo lenktynes užbaigtume. Nuolat mąstykime apie tai, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia. Kas dar būtina, kad sėkmingai finišuotume? Kitame straipsnyje pakalbėsime, į ką turėtume sutelkti dėmesį, – mokysimės „įžvelgti, kas svarbiau“ (Fil 1:9, 10).