1, 2. a) Ką Jehova mato kasmet per Viešpaties vakarienę? (Žiūrėk nuotrauką žurnalo viršelyje.) b) Ką šiame straipsnyje aptarsime?

VISAME pasaulyje į Viešpaties vakarienę kasmet susirenka milijonai. Ką Jehova tą vakarą mato? Ar tik didžiules mases žmonių? Ne, jis pastebi kiekvieną asmeniškai. Pavyzdžiui, jis žino, kas į Jėzaus mirties minėjimą ateina jau daug metų iš eilės. Kai kurie iš jų gal yra nuožmiai persekiojami. Kiti, nors ir retai pasirodo savaitinėse sueigose, Minėjimą laiko ypatingu sambūriu ir jame visada dalyvauja. Jehova nepraleidžia pro akis ir tų, kurie paminėti Kristaus mirties ateina pirmą kartą, galbūt iš smalsumo.

² Dievui, be abejonės, gera matyti tiek daug susirinkusiųjų (Lk 22:19). Bet labiausiai jam rūpi ne Minėjimo dalyvių skaičius, o iš kokių paskatų žmonės ateina. Šiame straipsnyje aptarsime svarbų klausimą: ką apie mus atskleidžia tai, kad dalyvaujame tiek Minėjime, tiek ir kiekvieną savaitę rengiamose bendruomenės sueigose?

3, 4. a) Kodėl lankome sueigas? b) Kokia mūsų savybė akivaizdi iš to, kad ateiname į sueigas? c) Kodėl, remiantis 1 Korintiečiams 11:23–26, neturėtume praleisti Minėjimo?

³ Bendruomenės sueigas visų pirma lankome todėl, kad jas laikome svarbia Jehovos garbinimo dalimi. Bet sueigų nepraleidžiame ir dėl kitos priežasties –  jose esame Jehovos mokomi. Išdidiems žmonėms sunku pripažinti, kad kas nors turėtų juos mokyti (3 Jn 9). O mes su džiaugsmu laukiame kiekvienos progos klausytis Jehovos ir jo organizacijos pamokymų (Iz 30:20; Jn 6:45).

⁴ Tai, kad ateiname į sueigas, rodo, jog esame nuolankūs ir pasiruošę mokytis. Dalyvauti Jėzaus mirties minėjime mus skatina ne vien pareigos jausmas, bet ir noras nuolankiai paklusti Jėzaus priesakui: „Darykite tai mano atminimui.“ (Perskaityk 1 Korintiečiams 11:23–26.) Tasai sambūris sustiprina mūsų viltį ir primena, kaip Jehova mus myli. Vis dėlto Dievas gerai žino, kad tokio padrąsinimo ir sustiprinimo mums reikia dažniau nei sykį per metus. Todėl jis pasirūpino, kad bendruomenėse sueigos būtų rengiamos kiekvieną savaitę, ir ragina mus visus jas lankyti. Nuolankumo skatinami mes paklūstame. Per savaitę skiriame ne vieną valandą sueigoms ruoštis ir jose dalyvauti.

5. Kodėl nuolankūs žmonės atsiliepia į Jehovos kvietimą mokytis?

⁵ Kasmet į Jehovos kvietimą mokytis atsiliepia daugybė nuolankių žmonių (Iz 50:4). Ne vienas visų pirma ateina į Minėjimą, o vėliau pradeda lankyti ir kitas sueigas (Zch 8:20–23). Tiek mums, tiek naujiems mūsų sueigų lankytojams gera būti Jehovos mokomiems ir vedamiems. Psalmininko žodžiais tariant, jis yra mūsų „pagalba ir išgelbėjimas“ (Ps 40:18 [40:17, Brb]). Kas gali būti maloniau ir svarbiau nei mokytis pas Jehovą ir jo mylimąjį Sūnų Jėzų? (Mt 17:5; 18:20; 28:20)

6. Ką daryti vieną vyrą paskatino nuolankumas?

⁶ Į Jėzaus mirties minėjimą kasmet stengiamės pakviesti kuo daugiau žmonių. Daugelio tų, kas nuolankiai priima mūsų kvietimą, gyvenimas labai pasikeičia. Štai pavyzdys. Prieš keletą metų vienas vyras gavo iš mūsų brolio kvietimą į Minėjimą, bet pasakė, kad jame apsilankyti negalės. Vis dėlto, brolio nuostabai, Minėjimo vakarą vyras pasirodė Karalystės salėje. Šiltas mūsų bendratikių priėmimas jį taip sužavėjo, kad jis panoro lankyti ir kitas bendruomenės sueigas. Per tolesnius metus sueigose jo nebuvo tik tris kartus. Kodėl jis ryžosi imtis tokių pokyčių? Jį pakvietęs brolis sakė: „Tai labai nuolankus žmogus.“ Be abejonės, pats Jehova patraukė jį prie savęs (2 Sam 22:28; Jn 6:44). Dabar tas vyras yra krikštytas mūsų brolis.

7. Kas padeda mums ugdytis nuolankumą?

⁷ Tai, ką girdime per sueigas ir skaitome Biblijoje, padeda mums ugdytis nuolankumą. Iki Minėjimo likus keletui savaičių, per sueigas aptarinėjame Jėzaus pavyzdį – kaip nuolankiai jis paaukojo už mus savo gyvybę. Minėjimo laikotarpiu taip pat esame raginami perskaityti Biblijos skyrius, kuriuose aprašomos paskutinės Jėzaus gyvenimo žemėje dienos ir įvykiai po jo prikėlimo. Visa tai žadina mūsų dėkingumą už Jėzaus auką, skatina sekti jo pavyzdžiu ir nuolankiai vykdyti Jehovos valią net kai sunku (Lk 22:41, 42).

8. Kaip Jėzus parodė drąsą?

⁸ Iš Jėzaus galime pasimokyti ir drąsos. Pagalvokime, koks drąsus jis turėjo būti prieš savo mirtį. Jėzus gerai žinojo, kad priešai jį žemins, muš ir galiausiai nužudys (Mt 20:17–19). Bet mirties jis nepabūgo. Atėjus lemtingai akimirkai, savo ištikimiems apaštalams, esantiems su juo Getsemanės sode, jis tarė: „Kelkitės, eime! Antai mano išdavėjas jau čia pat“ (Mt 26:36, 46). Kai ginkluotas būrys atėjo jo suimti, Jėzus žengė priekin, pasakė esąs tas, kurio jie ieško, ir paprašė kareivių leisti apaštalams pasišalinti (Jn 18:3–8). Kokia didžiulė drąsa! Šiandien krikščionys – tiek dvasia patepti, tiek iš „kitų avių“ – stengiasi sekti tokiu Jėzaus pavyzdžiu. Iš ko tai matyti?

9. a) Kodėl reguliariai lankyti sueigas gali reikėti drąsos ir ryžto? b) Kokį poveikį mūsų pavyzdys gali daryti įkalintiems bendratikiams?

⁹ Dėl įvairių priežasčių gali būti labai nelengva lankyti visas sueigas. Vienus slegia sielvartas, nusivylimas, vargina sveikatos problemos. Kitiems aršiai priešinasi šeimos nariai ar šalies valdžia. Bet ryžtas ir drąsa padeda jiems sueigų nepraleisti. Pamąstykime, kaip mūsų pavyzdys gali paveikti brolius, įkalintus už tikėjimą (Hbr 13:3). Girdėdami, kad per išbandymus nepaliaujame tarnauti Jehovai, jie įgauna jėgų išlaikyti tikėjimą tvirtą, likti ištikimi Dievui ir drąsūs. Tai patyrė ir apaštalas Paulius. Kai kalėjo Romoje, jis labai džiaugdavosi išgirdęs, kad jo broliai su atsidavimu tarnauja Jehovai (Fil 1:3–5, 12–14). Prieš pat atgaudamas laisvę arba iškart po to jis parašė laišką krikščionims hebrajams. Jame apaštalas ragino bendratikius neapleisti savųjų susirinkimų ir vėliau pridūrė: „Teišsilaiko broliška meilė“ (Hbr 10:24, 25; 13:1).

10, 11. a) Ką turėtume pakviesti į Minėjimą? b) Kodėl, remiantis Efeziečiams 1:7, norime tai daryti?

¹⁰ Drąsos turime nepristigti ir kai kviečiame į Minėjimą savo giminaičius, bendradarbius, kaimynus. Kodėl mes juos kviečiame? Nes esame labai dėkingi Jehovai ir Jėzui, kad padarė mums tiek daug gera, ir negalime nekalbėti apie tai kitiems. Norime, kad jie ateitų į Minėjimą ir sužinotų, kokių nuostabių dalykų Jehova, parūpinęs išpirką, gali jiems suteikti iš savo didžios malonės. (Perskaityk Efeziečiams 1:7; Apr 22:17.)

¹¹ Į krikščionių sueigas mus veda ne tik drąsa, bet ir dar viena svarbi savybė. Tai savybė, kuria ypač pasižymi Dievas ir jo Sūnus.

12. a) Kaip per sueigas mes stipriname savo meilę Jehovai ir Jėzui? b) Ką daryti mus skatina žodžiai iš 2 Korintiečiams 5:14, 15?

¹² Lankyti sueigas mus skatina meilė Jehovai ir Jėzui. Visa, ką per sueigas sužinome, tą meilę dar sustiprina. Bendruomenės sambūriuose nuolat prisimename, ką jiedu dėl mūsų padarė (Rom 5:8). Minėjimas mums ypač primena apie jų meilę – meilę, rodomą net ir tiems, kas išpirkos vertės dar nesuvokia. Kupini dėkingumo Jėzui už paaukotą gyvybę, mes stengiamės kasdien sekti jo pėdomis. (Perskaityk 2 Korintiečiams 5:14, 15.) Ir norime visa esybe šlovinti Jehovą už tai, kad siuntė savo Sūnų išpirkti mūsų. Viena, kaip galime Dievą šlovinti, – nuoširdžiai pasisakyti per sueigas.

13. Iš ko pasimato, kad mes labai mylime Jehovą ir Jėzų? Prašom paaiškinti.

¹³ Kokia stipri yra mūsų meilė Jehovai ir jo Sūnui Jėzui, pasimato iš to, kad mielai dėl jų aukojamės. Juk kad ateitume į sueigas, paprastai tenka ko nors atsisakyti. Daugelis bendruomenių vieną sueigą rengia šiokiadienio vakare, po visų dienos darbų. O kita sueiga vyksta savaitgalį, kai žmonės ilsisi. Ar Jehova mato, kad stengiamės ateiti į sueigą, nors ir jaučiamės pavargę? Žinoma, mato. Kuo daugiau mums reikia aukotis, tuo labiau Jehova vertina mūsų meilę (Mk 12:41–44).

14. Kaip Jėzus rodė pasiaukojamą meilę?

¹⁴ Puikų pasiaukojamos meilės pavyzdį paliko Jėzus. Už savo sekėjus jis noriai atidavė gyvybę. Meilę jiems rodė ir kitaip – kasdien jų reikmėmis rūpinosi labiau nei savo. Jėzus skirdavo mokiniams laiko net kai būdavo išvargęs. Nepaliko jų ir sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis, kai jį slėgė didžiulė įtampa (Lk 22:39–46). Jis visada galvodavo, ką galėtų duoti, o ne gauti (Mt 20:28). Jeigu mūsų meilė Jehovai ir bendratikiams bus tokia stipri, visomis išgalėmis stengsimės dalyvauti Viešpaties vakarienėje ir kituose bendruomenės sambūriuose.

15. Kam norime parodyti ypatingą dėmesį?

 ¹⁵ Mes negailėdami laiko kviečiame kitus prisidėti prie tikrųjų krikščionių brolijos. Bet ypatingą dėmesį norime parodyti tiems, kas jau yra mūsų „tikėjimo namiškiai“, tik nuo bendruomenės atitolo (Gal 6:10). Savo meilę jiems išreiškiame skatindami ateiti į sueigas, ypač į Minėjimą. Kai neveiklus krikščionis grįžta prie savo dangiškojo Tėvo ir Ganytojo, džiaugiasi ne tik Jehova su Jėzumi – džiaugiamės ir mes (Mt 18:14).

16. a) Kaip galime vieni kitiems pakelti dvasią? b) Ko svarbaus per sueigas mokomės? c) Kodėl šiuo metų laiku ypač reikia turėti omenyje Jėzaus žodžius iš Jono 3:16?

¹⁶ Minėjimas 2019-aisiais vyks balandžio 19 dieną, penktadienį. Pasistenk iki tol pakviesti į šį renginį kuo daugiau žmonių. (Skaityk rėmelį „ Ar pakviesi juos?“) Bendruomenės sueigos yra Jehovos dovana, tad pasiryžkime lankyti jas visas ir šitaip pakelti dvasią savo broliams ir sesėms. Per sueigas mokomės būti nuolankūs ir drąsūs, puoselėti meilę. Artėjant šios santvarkos galui, visa tai kaip niekad svarbu (1 Tes 5:8–11). Jehova ir jo Sūnus mus taip myli! Atsakykime jiems tuo pačiu. (Perskaityk Jono 3:16.)