1, 2. a) Kodėl protinga manyti, kad Jėzaus mirties minėjimas turi būti paprastas? b) Apie kokias Jėzaus savybes dabar pakalbėsime?

TIKRIAUSIAI tau nebūtų sunku apibūdinti, kaip vyksta kasmetinis Kristaus mirties minėjimas. Daugelis iš mūsų lengvai galėtume nupasakoti, kokia tai ceremonija. Minėjimui suruošiamos kuklios vaišės, bet pats įvykis yra labai svarbus. Tad kyla klausimas: kodėl tos vaišės tokios kuklios?

² Jėzus, atėjęs į žemę, mokė žmones didžių tiesų ir perteikė jas paprastai, aiškiai, suprantamai. Visiems, kas jo klausėsi, tai darė įspūdį (Mt 7:28, 29). Nieko nuostabaus, kad ir savo mirčiai paminėti * jis įsteigė paprastą, tačiau prasmingą ceremoniją. Dabar apie tas Minėjimo vaišes ir pakalbėsime. Prisiminsime, ką paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus sakė ir ką darė. Šitaip dar geriau suprasime, koks Jėzus nuolankus, drąsus, kokia stipri jo meilė, ir mokysimės jo pavyzdžiu sekti.

3. Kokias vaišes Jėzus, kaip rašoma Mato 26:26–28, patiekė įsteigdamas Minėjimą ir ką jos simbolizavo?

³ Tą valandą, kai Jėzus įsteigė savo mirties minėjimą, kartu su juo buvo vienuolika ištikimų apaštalų. Jis paėmė tai, kas buvo ant Paschos stalo, ir atliko paprastą  ceremoniją: davė apaštalams valgyti neraugintos duonos ir gerti vyno. (Perskaityk Mato 26:26–28.) Apaštalams Jėzus pasakė, kad toji duona ir vynas simbolizuoja jo tobulą kūną ir kraują, kuriuos netrukus už juos paaukos. Naujoji šventė buvo išties paprasta, bet apaštalų tai, ko gero, nestebino. Pažiūrėkime kodėl.

4. Kaip ankstesnis Jėzaus pokalbis su Morta padeda suprasti, kodėl jo patiektos Minėjimo vaišės buvo kuklios?

⁴ Prieš keletą mėnesių, einant tretiems tarnybos metams, Jėzus lankėsi pas savo bičiulius – Lozorių, Mortą ir Mariją. Čia, šiltoje draugijoje, Jėzus nepraleido progos mokyti. Morta, nors buvo šalia, stengėsi suruošti savo garbingam svečiui dideles vaišes, tad negalėjo susikaupti ir jo klausytis. Tai matydamas Jėzus maloniai paaiškino Mortai, kad ištaigingų vaišių ne visada reikia (Lk 10:40–42). Paskui, iki jo pasiaukojamos mirties likus vos kelioms valandoms, Jėzus pats pritaikė tai, ką buvo Mortai sakęs. Minėjimui jis patiekė kuklias vaišes. Ką tai byloja apie Jėzų?

5. Ką apie Jėzų byloja Minėjimo vaišių paprastumas ir kaip tai dera su žodžiais iš Filipiečiams 2:5–8?

⁵ Kad ir ką sakytų ar darytų, Jėzus visada buvo nuolankus. Nenuostabu, kad ir paskutinį gyvenimo žemėje vakarą jis parodė didį nuolankumą (Mt 11:29). Jėzus žinojo, kad tuoj paaukos didžiausią auką žmonijos istorijoje ir kad Jehova jį prikels ir duos jam danguje karaliaus sostą. Vis dėlto jis nereikalavo ypatingo dėmesio sau ir nenorėjo, kad jo mirčiai paminėti būtų atliekama įmantri ceremonija. Savo mokiniams jis tik prisakė kartą metuose rengti jo atminimui kuklias vaišes (Jn 13:15; 1 Kor 11:23–25). Tos paprastos, bet sykiu ir kilnios vaišės byloja, kad Jėzus nebuvo išdidus. Kaip gera žinoti, kad viena iš daugelio gražių savybių, kuriomis pasižymi mūsų dangiškasis Karalius, yra nuolankumas! (Perskaityk Filipiečiams 2:5–8.)

6. Kaip galėtume sekti Jėzaus nuolankumo pavyzdžiu tada, kai mums patiems yra sunku?

⁶ Kaip galėtume sekti Jėzaus nuolankumo pavyzdžiu? Pirmiau žiūrėdami ne savo, o kitų gerovės (Fil 2:3, 4). Grįžkime mintimis į paskutinį Jėzaus žemiškojo  gyvenimo vakarą. Nors jis žinojo netrukus turėsiąs kentėti ir mirti, jam labai rūpėjo ištikimieji apaštalai – greitai jie visi gedės netekę savo Mokytojo. Todėl jis skyrė tą paskutinį vakarą jiems pamokyti, padrąsinti, nuraminti (Jn 14:25–31). Jėzus buvo nuolankus ir labiau rūpinosi kitais, ne savimi. Kokį gražų pavyzdį jis mums paliko!

7. Kaip Jėzus, jau įsteigęs Viešpaties vakarienę, parodė didžiulę drąsą?

⁷ Jau įsteigęs Viešpaties vakarienę, Jėzus parodė nepaprastą drąsą. Jis sutiko, kad viskas įvyktų pagal Tėvo valią, nors tai reiškė, kad teks iškęsti didelę gėdą: jis bus apkaltintas – neva piktžodžiavo prieš Dievą – ir nubaustas mirtimi (Mt 26:65, 66; Lk 22:41, 42). Jėzus liko ištikimas Tėvui iki galo. Taip jis pašlovino Jehovos vardą, apgynė Dievo teisę viešpatauti ir atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą kiekvienam atgailaujančiam žmogui. Sykiu Jėzus paruošė savo sekėjus būsimiems įvykiams.

8. a) Apie ką Jėzus savo ištikimiesiems apaštalams kalbėjo? b) Kaip apaštalai sekė Jėzaus drąsos pavyzdžiu net ir daugeliui metų praėjus po jo mirties?

⁸ Drąsą Jėzus parodė ir nesusitelkdamas į savo nerimastingas mintis. Daugiausia dėmesio jis skyrė ištikimiesiems apaštalams. Tos kuklios vaišės, patiektos tada, kai išėjo Judas, dvasia pateptiems sekėjams turės priminti, ką jiems reiškia pralietas Jėzaus kraujas ir kokia jiems garbė būti naujosios sandoros dalininkais (1 Kor 10:16, 17). Norėdamas padėti savo sekėjams elgtis, kaip pridera gavusiems dangiškąjį pašaukimą, Jėzus paaiškino, ko jis ir  Tėvas iš jų tikisi (Jn 15:12–15). Be to, pasakė, kokie išbandymai apaštalų laukia ateityje. Paskui, nurodydamas savo paties pavyzdį, paskatino juos būti drąsius (Jn 16:1–4a, 33). Jėzaus mokiniai net ir daugeliui metų praėjus sekė juo: mielai aukojosi ir liko drąsūs. Per visokius išbandymus jie palaikė vienas kitą, nors patiems tai daug kainavo (Hbr 10:33, 34).

9. Kaip galėtume sekti Jėzaus drąsos pavyzdžiu?

⁹ Jėzumi – drąsiu žmogumi – stengiamės sekti ir mes. Drąsos reikia, pavyzdžiui, kad padėtume bendratikiams, persekiojamiems dėl tikėjimo. Mūsų broliai kartais būna nepelnytai kalinami. Tada visomis išgalėmis jiems padedame: už juos meldžiamės, kreipiamės į valdžios atstovus, giname jų interesus teismuose (Fil 1:14; Hbr 13:19). Be to, nenustojame drąsiai liudyti (Apd 14:3). Net ir patirdami aplinkinių priešiškumą, net ir persekiojami, žinią apie Karalystę skelbiame ryžtingai – taip, kaip Jėzus. Tiesa, kartais drąsos pritrūkstame. Ką daryti tuomet?

10. Ką turėtume daryti artėjant Minėjimui ir kodėl?

¹⁰ Drąsos įgausime mąstydami, kiek daug mums duoda Kristaus išpirka – mes turime nuostabią ateities viltį (Jn 3:16; Ef 1:7). Artėjant Minėjimui, stengiamės dar aiškiau įsisąmoninti, kokia ta išpirka vertinga. Tuo laikotarpiu skaitome mums nurodytas evangelijų eilutes ir su malda apmąstome, kas vyko paskutinėmis Jėzaus gyvenimo žemėje dienomis ir kokie įvykiai klostėsi po jo mirties. Tada per Viešpaties vakarienę dar geriau suvokiame, kokie prasmingi yra Minėjimo simboliai  ir kokia neįkainojama pati auka, kurią jie vaizduoja. Gilindamiesi, ką Jėzus ir Jehova dėl mūsų padarė ir ką tai reiškia mums ir mūsų artimiesiems, vis stipriname savo viltį ir ryžtą ištverti iki galo (Hbr 12:3).

11, 12. Apie kokias Jėzaus savybes jau kalbėjome?

¹¹ Jau kalbėjome, kad Viešpaties vakarienė byloja ne vien apie tai, kokia brangi yra Jėzaus sumokėta išpirka, bet ir apie jo nuolankumą ir drąsą. Kaip džiaugiamės, kad Jėzus, dabar jau Vyriausiasis Kunigas danguje, mūsų užtarėjas, yra toks nuolankus ir drąsus! (Hbr 7:24, 25) Dėkingumą kiekvienas parodysime, jei kasmet paminėsime Jėzaus mirtį, kaip jo prisakyta (Lk 22:19, 20). Minėjimas rengiamas dieną, kuri pagal žydų kalendorių yra nisano 14-oji – pati svarbiausia metų diena.

¹² Kuklios Minėjimo vaišės primena mums apie dar vieną Jėzaus savybę, kuri skatino jį už mus pasiaukoti. Tarnaudamas žemėje Jėzus ja ypač pasižymėjo. Kokia tai savybė?

13. a) Kas sakoma apie Jehovos ir Jėzaus meilę Jono 15:9 ir 1 Jono 4:8–10? b) Už ką Jehova ir Jėzus atidavė auką?

¹³ Jėzus, kaip ir jo dangiškasis Tėvas, viską darė iš meilės. (Perskaityk Jono 15:9; 1 Jono 4:8–10.) Savo gyvybę Jėzus paaukojo todėl, kad mus labai mylėjo. Tą auką Jehova ir jo Sūnus iš meilės atidavė už mus visus – ir už pateptuosius, ir už „kitas avis“ (Jn 10:16; 1 Jn 2:2). Jau patys Minėjimo simboliai rodo, kaip Jėzus savo sekėjus myli ir jais rūpinasi. Kodėl galime taip tvirtinti?

14. Kaip Jėzus parodė meilę savo sekėjams?

¹⁴ Savo pateptiesiems sekėjams Jėzus meilę parodė prisakydamas kaskart atlikti paprastą ceremoniją jo mirčiai paminėti – nereikalavo jokių įmantrių ritualų. Pateptieji Minėjimą turėjo rengti kasmet, o aplinkybės metams bėgant keitėsi; kai kurie net buvo įmesti į kalėjimą (Apr 2:10). Ar jiems pavyko laikytis Jėzaus priesako? Taip, pavyko!

15, 16. Kaip mūsų bendratikiams pavykdavo švęsti Viešpaties vakarienę net sunkiomis aplinkybėmis?

¹⁵ Tikrieji krikščionys visais laikais stengėsi nepraleisti nepaminėję Jėzaus mirties. Nors aplinkybės kartais būdavo ne iš lengvųjų, jie kiek galėdami laikėsi Jėzaus nurodymų dėl Minėjimo ceremonijos. Štai pora pavyzdžių. Broliui Haroldui Kingui, kalinamam vieno Kinijos kalėjimo vienutėje, reikėjo išradingumo. Simbolius Minėjimui jis slapta paruošdavo iš to, ką turėjo, ir labai rūpestingai apskaičiuodavo, kurį vakarą Minėjimas vyks. Atėjus lauktajam vakarui, jis pats vienas savo kameroje pagiedodavo, pasimelsdavo ir pasakydavo tai progai tinkamą kalbą.

¹⁶ Arba štai kitas pavyzdys. Grupė seserų, Antrojo pasaulinio karo metais uždarytų vienoje koncentracijos stovykloje, Viešpaties vakarienę šventė net rizikuodamos savo gyvybe. Kadangi Minėjimo ceremonija tokia paprasta, joms pavyko ją slapta surengti neatkreipiant į save dėmesio. „Mes glaudžiai sustojome ratu aplink balta skepeta užtiestą  suolelį su Minėjimo simboliais, – pasakojo sesės. – Vietoj lempos, kad neišsiduotume, buvome užsidegusios žvakę. [...] Dar sykį nuoširdžiai prisiekėme savo Tėvui, kad visas savo jėgas skirsime jo šventam vardui ginti.“ Koks tvirtas buvo jų tikėjimas! Ir kokią meilę Jėzus parodė įsteigdamas tokią Minėjimo ceremoniją, kurią galima atlikti net sunkiausiomis aplinkybėmis!

17. Apie ką mums vertėtų pamąstyti?

¹⁷ Artėjant Minėjimui, kiekvienas pamąstykime: kaip, sekdamas Jėzumi, galėčiau parodyti dar daugiau meilės bendratikiams? ar man labiau rūpi jų ar mano paties gerovė? gal iš savo brolių ir sesių per daug tikiuosi? ar atsižvelgiu į jų ribotumus? Visada sekime Jėzumi ir stenkimės įsijausti į kito žmogaus padėtį (1 Pt 3:8).

18, 19. a) Kaip ateityje bus su Minėjimo vaišėmis? b) Ką esi pasiryžęs daryti?

¹⁸ Mums jau nebeilgai reikės minėti Kristaus mirtį. Atėjęs per didįjį suspaudimą Jėzus paims žemėje tebegyvenančius savo išrinktuosius į dangų, ir daugiau Minėjimas nebebus rengiamas (1 Kor 11:26; Mt 24:31).

¹⁹ Net tada, kai Minėjimo rengti nebereikės, šias kuklias vaišes Jehovos garbintojai mielai prisimins kaip didžiausio nuolankumo, drąsos ir meilės apraišką. Tie, kurie Kristaus mirtį bus minėję, be abejo, pasakos apie tą ypatingą renginį visiems, kas tuo laiku gyvens. O kad Minėjimo vaišės būtų prasmingos mums šiandien, nuoširdžiai sekime Jėzaus nuolankumo, drąsos ir meilės pavyzdžiu. Tada tikrai gausime atlygį nuo Jehovos (2 Pt 1:10, 11).