1. Kokį įsakymą Jėzus davė savo mokiniams? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

PASKUTINĮ savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus savo mokiniams davė tokį įsakymą: „Kaip aš jus mylėjau, taip ir jūs vienas kitą mylėkite.“ Paskui pridūrė: „Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jn 13:34, 35).

2. Kodėl svarbu vieniems kitus mylėti?

² Pasak Jėzaus, jo mokiniai turi vieni kitus mylėti taip, kaip jis juos mylėjo, – tada žmonės matys, kad jie yra tikrieji krikščionys. Šio priesako Jėzaus mokiniai laikėsi pirmajame amžiuje, jo laikosi ir šiandien. Jie supranta: nors ir ne visada lengva, mylėti vieniems kitus labai svarbu.

3. Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

³ Dėl netobulos žmogiškos prigimties mums sunku vieniems kitus mylėti iš visos širdies. Vis dėlto stengtis reikia, nes pats Kristus parodė mums pavyzdį. Nagrinėdami šį straipsnį pamatysime, kad meilė skatina mus siekti tarpusavio taikos, elgtis nešališkai ir būti svetingus. Skaitydami pamąstykime, ko galime pasimokyti iš brolių ir sesių, kurie, susiklosčius įtemptoms aplinkybėms, vis tiek stengiasi vieni kitus mylėti.

4. Kodėl, remiantis Mato 5:23, 24, svarbu stengtis susitaikyti su bendratikiu, kuris dėl ko nors ant mūsų pyksta?

⁴ Jėzus atkreipė dėmesį į tai, kaip svarbu susitaikyti su broliu, kurį galbūt įskaudino koks nors mūsų poelgis ar žodžiai. (Perskaityk Mato 5:23, 24.) Jis pabrėžė, kad sugyventi tarpusavyje būtina – tik tada galime tikėtis Dievo palankumo. Jehovai malonu matyti, kad labai stengiamės su bendratikiais sutarti. Jei ant brolio ar sesės giežiame apmaudą ir nė nemėginame susitaikyti, mūsų tarnystė jam nebus miela (1 Jn 4:20).

5. Kodėl vienam broliui buvo sunku susitaikyti su bendratikiu?

⁵ Susitaikyti kartais nėra paprasta. Štai kaip buvo su Marku *. Vienas brolis jį sukritikavo, be to, skleidė apie jį negražias kalbas bendratikiams. Markas labai įsižeidė. Jis prisimena: „Nesusivaldžiau ir išliejau ant jo pyktį.“ Vis dėlto vėliau Markas gailėjosi. Jis mėgino brolio atsiprašyti, bet šis nesileido į kalbas. Markas galvojo: „Jeigu jis taikytis nenori, kam be reikalo stengtis?“ Tačiau rajono prižiūrėtojas paskatino jį pabandyti dar kartą. Ką daryti Markas nusprendė?

6. a) Ką darė Markas, kad susitaikytų su broliu? b) Kaip elgtis Marką paskatino žodžiai, užrašyti Kolosiečiams 3:13, 14?

⁶ Viską permąstęs, Markas suvokė, kad stokoja nuolankumo ir yra linkęs į teisuoliškumą. Jis pripažino, kad savo požiūrį turi keisti (Kol 3:8, 9, 12). Priėjęs prie brolio, jis dar kartą nuolankiai atsiprašė. Be to, parašė jam ne vieną laišką – juose labai apgailestavo dėl to, kas įvyko, ir išreiškė norą vėl būti draugais. Tikėdamasis suminkštinti brolio  širdį, Markas net keliskart padovanojo jam nedidelę dovaną, kuri, manė, jam patiktų. Nors brolis taikytis vis tiek nepanoro, Markas ir toliau laikėsi Jėzaus priesako brolį mylėti ir jam atleisti. (Perskaityk Kolosiečiams 3:13, 14.) Taigi, jei bendratikis nėra linkęs susitaikyti, krikščioniška meilė skatins mus pamiršti skriaudą ir melsti Dievą, kad viskas išeitų į gera (Mt 18:21, 22; Gal 6:9).

7. a) Kaip elgtis su kitais mokė Jėzus? b) Dėl ko viena mūsų sesė jautė įtampą bendruomenėje?

⁷ Jėzus mokė mus elgtis su kitais taip, kaip norėtume, kad jie elgtųsi su mumis. Paskui pridūrė, kad mylėti reikia ne tik tuos, kurie mus myli (Lk 6:31–33). O kaip tada, jei bendratikis ima mūsų vengti ir praeidamas nesisveikina? Deja, tokių situacijų, nors ir nedažnai, pasitaiko. Štai kaip buvo Larai. „Viena sesė nežinia kodėl ėmė manęs vengti, – sako ji. – Jaučiau įtampą, į sueigas eiti buvo nebemiela.“ Lara svarstė: „Nieko blogo aš nepadariau. Be to, ir kiti bendruomenėje mato, kad sesė elgiasi keistai.“

8. Ko ėmėsi Lara, kad pataisytų santykius su bendratike, ir ko galime iš jos pasimokyti?

⁸ Vis dėlto Lara ėmėsi iniciatyvos taisyti padėtį. Ji pasimeldė Jehovai ir nusprendė su sese pasikalbėti. Jiedvi tarpusavyje išsiaiškino, apsikabino ir susitaikė. Atrodė, viskas baigėsi gerai. „Po kurio laiko, – prisimena Lara, – sesė ėmė elgtis kaip anksčiau. Buvo labai liūdna.“ Iš pradžių Lara manė, kad ramybės neturės tol, kol sesė nepakeis nusistatymo. Tačiau ilgainiui suprato: geriausia bus, jeigu sesei atleis ir toliau elgsis su ja maloniai (Ef 4:32–5:2). Lara prisiminė, kad tikra meilė, pasak Biblijos, „nelaiko skriaudų sąskaitos“, be to, „visa pakelia, viskuo  tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13:5, 7). Lara nusiramino. Ilgainiui ta sesė tapo draugiškesnė. Jei siekiame taikos su broliais ir sesėmis, jei mylime juos, būkime tikri, kad „meilės ir ramybės Dievas“ bus su mumis (2 Kor 13:11).

9. Kodėl, remiantis Apaštalų darbų 10:34, 35, turime būti nešališki?

⁹ Jehova – nešališkas Dievas. (Perskaityk Apaštalų darbų 10:34, 35.) Mes, jo vaikai, irgi turime elgtis su kitais nešališkai. Klausydami Jehovos priesako mylėti artimą kaip save pačius, savo dvasinėje šeimoje palaikome taikingus santykius (Rom 12:9, 10; Jok 2:8, 9).

10, 11. Kaip vienai sesei pavyko nugalėti neigiamus jausmus?

¹⁰ Elgtis su kitais nešališkai pavyksta ne visiems. Štai mūsų sesė vardu Rūta paauglystėje turėjo nemalonumų su viena svetimšale. Kaip tai mūsų sesę paveikė? „Nekenčiau visko, kas susiję su jos šalimi, – sako ji. – Maniau, kad visi žmonės ten tokie kaip ji, netgi mūsų broliai ir sesės.“ Ar pavyko Rūtai atsikratyti negerų jausmų?

¹¹ Rūta suprato, kad savo nuostatą turi keisti. Ji ėmė skaityti, kas apie tą šalį rašoma mūsų „Metraštyje“. Sesė sako: „Mokiausi mąstyti apie tos šalies žmones teigiamai. Pamačiau, kaip uoliai mūsų bendratikiai ten tarnauja Jehovai. Supratau, kad jie irgi yra mano broliai ir sesės.“ Per laiką Rūta įsisąmonino, kad vien tą suvokti negana. Ji pasakoja: „Susipažinusi su kokiu broliu ar sese iš tos šalies, labai stengdavausi būti draugiška, pašnekindavau, kad geriau juos pažinčiau.“ Kokių tai davė rezultatų? „Laikui bėgant neigiamus jausmus įveikiau“, – sako Rūta.

12. Kas buvo negerai su Saros požiūriu?

¹² Kai kurie turi šališkumo, tačiau patys to nelabai suvokia. Štai Sara apie žmones nesprendė nei pagal rasę, nei pagal tai, kiek jie uždirba ar kokių pareigų bendruomenėje turi. Tačiau ji prisipažino: „Pamačiau, kad vis dėlto esu šališka.“ Ką sesė turėjo omenyje? Sara ir jos namiškiai buvo baigę aukštuosius mokslus, todėl ji mieliau bendravo su tokiais pat žmonėmis. Bičiuliui sykį netgi pasakė: „Bendrauju tik su išsilavinusiais broliais ir sesėmis. Kitų vengiu.“ Suprantama, Sarai reikėjo taisyti požiūrį. Kas jai padėjo?

13. Ko galime pasimokyti iš Saros patirties?

¹³ Susiprasti Sarai padėjo rajono prižiūrėtojas. Sesė pasakoja: „Jis pagyrė mane, kad esu uoli tarnyboje, gerai komentuoju per sueigas ir išmanau Bibliją. Paskui paaiškino, kad svarbu ne tik gilinti Biblijos žinias, bet ir ugdytis krikščioniui būtinas savybes – nuolankumą, kuklumą ir atjautą kitiems.“ Sara paėmė į širdį rajono prižiūrėtojo žodžius. „Suvokiau, kad svarbiausia yra gerumas ir meilė kitam“, – prisimena ji. Nuo tada Sara ėmė kitaip žiūrėti į bendratikius. Ji sako: „Stengiausi įžvelgti, už ką Jehova juos vertina.“ O kaip yra su mumis? Jeigu dėl savo išsilavinimo manome esą geresni  už kitus, verta susimąstyti. Mylėkime brolius ir seses iš visos širdies, tada vietos šališkumui joje nebus (1 Pt 2:17).

14. Kaip, remiantis Hebrajams 13:16, Jehova jaučiasi matydamas, kokie svetingi yra jo tarnai?

¹⁴ Jehovai malonu matyti, kad esame svetingi. (Perskaityk Hebrajams 13:16.) Juk tarnauti Dievui reiškia ir dalytis su kitais – ypač su tais, kurie stokoja (Jok 1:27; 2:14–17). Ne be reikalo Biblija mus ragina puoselėti svetingumą (Rom 12:13). Jei esame svetingi, bendratikiai supranta, kad juos mylime, jais rūpinamės ir laikome savo draugais. Pasiūlykime jiems ko nors užkąsti, atsigerti, paruoškime pietus ar tiesiog praleiskime kartu laiką, ir tai neliks Jehovos nepastebėta (1 Pt 4:8–10). O kas gali kliudyti būti svetingam?

15, 16. a) Dėl kokių priežasčių kai kas mano, kad negali priimti svečių? b) Kas padėjo sesei Edit pakeisti požiūrį?

¹⁵ Kai kuriems dėl tam tikrų aplinkybių svetingiems būti nelengva. Štai sesės vardu Edit pavyzdys. Ji yra našlė ir anksčiau, prieš tapdama Jehovos liudytoja, mažai su kuo bendraudavo. Ji manė neturinti tokių gerų sąlygų kaip kiti, kad galėtų priimti svečius.

¹⁶ Kai tapo Jehovos liudytoja, sesė ėmė mąstyti kitaip. Ji suprato, kad turi būti svetinga. Ir tam pasitaikė palanki proga. Edit pasakoja: „Per mūsų Karalystės salės statybas vyresnysis priėjęs prie manęs pasakė, kad viena pora atvyksta mums į pagalbą, ir paprašė, ar negalėčiau dviem savaitėms jų priimti. Prisiminiau, kaip Jehova palaimino našlę iš Sareptos.“ (1 Kar 17:12–16) Edit sutiko tą porą apgyvendinti. Ar Jehova ir ją palaimino? Sesė sako: „Labai  džiaugiuosi, kad jiedu pas mane pragyveno ne dvi savaites, o du mėnesius. Per tą laiką labai susidraugavome.“ Taip pat Edit surado bičiulių bendruomenėje. Dabar ji tarnauja pioniere ir džiaugiasi galėdama pasikviesti į svečius tuos, su kuriais eina drauge į tarnybą. Sesė sako: „Smagu patirti davimo džiaugsmą. Tiesą sakant, ir pati daug gavau.“ (Hbr 13:1, 2)

17. Ką Lukas su žmona suprato?

¹⁷ Jeigu esame svetingi, ar tai reiškia, kad nebėra kur stengtis? Nebūtinai. Štai Lukas su žmona mėgsta priimti svečius. Jie vis pasikviečia pas save tėvus, giminaičius, draugus, taip pat rajono prižiūrėtoją su žmona. Vis dėlto, pasak brolio, jiedu suprato, kad kviečiasi tik artimus žmones. Ką sutuoktiniai nutarė pakeisti?

18. Kas padėjo Lukui su žmona suprasti, kad reikia praplėsti svečių ratą?

¹⁸ Lukas su žmona įsigilino į šiuos Jėzaus žodžius: „Jeigu mylite tik tuos, kurie jus myli, kokį atlygį gausite?“ (Mt 5:45–47). Sutuoktiniai apmąstė, koks Jehova yra dosnus visiems, ir nusprendė imti iš jo pavyzdį. Jiedu pradėjo kviestis brolius ir seses, kurie pas juos dar nebuvo viešėję. „Tokiomis progomis visiems būna labai smagu, – sako Lukas. – Jaučiamės pakylėti ir artimesni vieni su kitais.“

19. a) Iš ko matysis, kad sekame Jėzaus pavyzdžiu? b) Kam šis straipsnis tave paskatino?

¹⁹ Šiame straipsnyje aptarėme, kaip meilė skatina mus siekti tarpusavio taikos, elgtis nešališkai ir būti svetingus. Jei mūsų požiūris ne visai geras, taisykime jį ir iš visos širdies brolius ir seses mylėkime. Tada būsime laimingesni ir seksime savo Mokytojo Jėzaus pavyzdžiu (Jn 13:17, 35).