Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

STUDIJŲ STRAIPSNIS NR. 37

Neleisk savo rankai ilsėtis

Neleisk savo rankai ilsėtis

„Sėk sėklą ryte, neleisk savo rankai ir vakare ilsėtis“ (MOK 11:6).

GIESMĖ NR. 68 Sėkime Karalystės sėklas

APŽVALGA *

1, 2. Ką bendra galime įžvelgti tarp žodžių, užrašytų Mokytojo 11:6, ir evangelizacijos darbo?

KAI KURIOSE šalyse žmonės gerosios naujienos apie Karalystę mielai klausosi. Jie, regis, laukte jos laukė. Kituose kraštuose Dievas ir Biblija mažai kam rūpi. O kaip yra ten, kur gyveni tu? Ar žmonės į gerąją žinią atsilieptų palankiai ar ne, Jehova tikisi, kad ją skelbsime tiek, kiek reikės.

2 Jehova jau yra nustatęs metą, kada gerosios naujienos skelbimo darbas bus atliktas ir ateis galas šiam nedoram pasauliui (Mt 24:14, 36). O iki tol turime, kaip rašoma Mokytojo 11:6 (perskaityk), neleisti savo rankai ilsėtis *.

3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

3 Ankstesniame straipsnyje kalbėjome apie tai, ką turime daryti, kad būtume geri „žmonių žvejai“ (Mt 4:19). O šiame aptarsime, ko reikia, kad ištvermingai darbuotumės visokiomis aplinkybėmis. Sužinosime, kodėl svarbu 1) į evangelizacijos darbą sutelkti visą dėmesį, 2) būti kantriems ir 3) stiprinti savo tikėjimą.

Į EVANGELIZACIJOS DARBĄ SUTELK VISĄ DĖMESĮ

4. Kodėl mums reikia didelių pastangų, kad susitelktume į evangelizacijos darbą?

4 Jėzus išpranašavo, kokie paskutinėmis dienomis bus žmonės ir kokie įvykiai žemėje klostysis. Jis žinojo, kad visa tai apsunkins jo mokiniams tarnystę, todėl juos ragino: „Budėkite“ (Mt 24:42). Jėzus sakė, kad bus panašiai kaip Nojaus dienomis. Anuomet nemažai dalykų trukdė žmonėms įsiklausyti į Nojaus skelbiamą perspėjimą. Tie patys dalykai blaško Dievo tarnus ir šiandien (Mt 24:37–39; 2 Pt 2:5). Taigi reikia didelių pastangų, kad sutelktume visą dėmesį į Jehovos mums patikėtą darbą.

5. Ką apie evangelizacijos darbo mastą suprantame iš žodžių, užrašytų Apaštalų darbų 1:6–8?

5 Skelbti gerąją žinią apie Karalystę šiandien mums turi būti svarbiausia. Dievo Sūnus nusakė, kad evangelizacijos darbas po jo mirties nenutrūks, be to, vyks dideliu mastu (Jn 14:12). Kai kurie Jėzaus mokiniai jam mirus grįžo prie žvejybos verslo. Bet Jėzus davė jiems suprasti, į kokį darbą jie turėtų susitelkti. Prisikėlęs iš mirusių, jis stebuklingai padėjo tiems mokiniams pagauti daug žuvies ir pabrėžė: jiems skirta būti žmonių žvejais ir ta užduotis daug svarbesnė už verslą ar kitą veiklą (Jn 21:15–17). Prieš grįždamas į dangų Jėzus savo sekėjams pasakė, kad jo pradėtas darbas išsiplės toli už Izraelio ribų. (Perskaityk Apaštalų darbų 1:6–8.) Praėjus keliems dešimtmečiams, regėjime apaštalui Jonui jis apreiškė, kas vyks „Viešpaties dieną“ *. Tame regėjime Jonas matė kvapą gniaužiantį reginį: „[Angelas] skrido dangaus viduriu ir turėjo paskelbti amžiną gerąją naujieną žemės gyventojams – visoms tautoms, giminėms, kalboms ir gentims“ (Apr 1:10; 14:6). Be jokios abejonės, Jehova tikisi, kad evangelizacijos darbui būsime atsidavę ir dirbsime jį tiek, kiek reikės.

6. Kas skatina mus sutelkti visą dėmesį į evangelizacijos darbą?

6 Susitelkti į evangelizacijos darbą sugebėsime, jei vis mąstysime, kiek daug Jehova daro, kad būtume dvasiškai stiprūs. Jis, pavyzdžiui, parūpina apsčiai dvasinio maisto – galime skaityti spausdintus ir elektroninius leidinius, klausytis garso įrašų, žiūrėti vaizdo medžiagą ir internetinės televizijos laidas. Tik pagalvok: mūsų interneto svetainėje įvairi informacija prieinama daugiau kaip 1000 kalbų! (Mt 24:45–47) Pasaulio žmonės susiskirstę pagal politines pažiūras, religinius įsitikinimus, materialinę padėtį, o mes – daugiau kaip aštuoni milijonai Dievo tarnų – esame vieninga pasaulinė brolija. Štai 2019 metų balandžio 19-ąją, penktadienį, visi Jehovos liudytojai žemėje žiūrėjo tai dienai skirtos Biblijos citatos aptarimo transliaciją. Tą patį vakarą milijonai žmonių – iš viso 20 919 041 – dalyvavo Jėzaus Kristaus mirties minėjime. Matydami šitokį stebuklą jaučiame stiprią paskatą sutelkti į evangelizacijos darbą visą dėmesį.

Jėzus su atsidavimu skelbė gerąją naujieną ir neleido, kad kas nors blaškytų jo dėmesį. (Žiūrėk 7 pastraipą.)

7. Kas dar mus skatina susitelkti į evangelizacijos darbą?

7 Susitelkti į evangelizacijos darbą mus skatina ir Jėzaus pavyzdys. Jis su atsidavimu skelbė gerąją naujieną ir neleido, kad kas nors jo dėmesį blaškytų (Jn 18:37). Jėzus, pavyzdžiui, atmetė Šėtono pasiūlymą valdyti visas pasaulio karalystes, taip pat pasišalino, kai žydai rengėsi padaryti jį karaliumi (Mt 4:8, 9; Jn 6:15). Jis nesiekė praturtėti ir nebijojo priešiškai nusistačiusių žmonių (Lk 9:58; Jn 8:59). Užklupus tikėjimo išmėginimams mes irgi savo tarnystės neapleisime, jei vis prisiminsime Pauliaus paraginimą sekti Jėzaus pavyzdžiu. Apaštalas rašė: „Mąstykite apie jį, kad nepailstumėte ir nepasiduotumėte“ (Hbr 12:3).

BŪK KANTRUS

8. Kokį žmogų galime pavadinti kantriu ir kodėl Dievo tarnams svarbu būti kantriems?

8 Kantrus žmogus ramiai laukia, kol nepalankios aplinkybės pasikeis arba kol išsipildys koks nors ilgai jo puoselėtas lūkestis. Štai pranašas Habakukas laukė, kad Judo krašte liautųsi smurtas (Hab 1:2). Jėzaus mokiniai vylėsi, kad Dievo Karalystė greitai apsireikš ir išvaduos juos iš romėnų jungo (Lk 19:11). O mes tikimės išvysti metą, kai toji Karalystė pašalins blogį ir įkurs naują, teisingą pasaulį (2 Pt 3:13). Kol tai įvyks, turime kantriai laukti. Kaip Dievas moko mus kantrybės?

9. Pateik pavyzdžių, liudijančių, kad Jehova yra kantrus.

9 Jehova – tobulas kantrybės pavyzdys. Štai Nojui jis davė užtektinai laiko, kad pastatytų laivą ir perspėtų žmones apie artėjantį tvaną (2 Pt 2:5; 1 Pt 3:20). Jehova taip pat kantriai klausėsi Abraomo, kai šis keliskart išreiškė susirūpinimą dėl jo sprendimo sunaikinti Sodomos ir Gomoros miestus (Pr 18:20–33). O koks kantrus ištisus šimtmečius Dievas buvo maištingai Izraelio tautai! (Neh 9:30, 31) Jehovos kantrybė akivaizdi ir šiandien – jis trokšta, kad visi, kuriuos prie savęs patraukia, atgailautų, ir duoda jiems laiko pasikeisti (2 Pt 3:9; Jn 6:44; 1 Tim 2:3, 4). Dirbdami evangelizacijos ir Kristaus mokinių ruošimo darbą mes irgi turime būti kantrūs – sekti Jehovos pavyzdžiu. Kaip dar Jehova moko mus kantrybės? Aptarkime vieną Biblijoje pateiktą iliustraciją.

Kaip ir žemdirbiui, mums reikia kantriai laukti savo darbo vaisių. (Žiūrėk 10 ir 11 pastraipas.)

10. Ko, remiantis Jokūbo 5:7, 8, galime pasimokyti iš žemdirbio?

10 Perskaityk Jokūbo 5:7, 8. Žemdirbys turi kantriai laukti derliaus. Suprantama, yra ir greitai augančių augalų, tačiau tų, kurie brandina vaisius, vegetacijos laikas ilgesnis. Senovės Izraelyje žemdirbystės sezonas truko maždaug šešis mėnesius – žemdirbys sėklą sėdavo rudenį, praėjus ankstyviesiems lietums, o derlių nuimdavo pavasarį, pasibaigus vėlyvųjų liūčių metui (Mk 4:28). Mums, kaip ir tam žemdirbiui, reikia būti kantriems. Tiesa, tai ne visada lengva.

11. Kodėl ruošiant Kristaus mokinius reikia kantrybės?

11 Netobulas žmogus paprastai nori iškart matyti savo darbo rezultatus. Tačiau tai ne visada įmanoma. Antai kad išaugintų derlių, daržininkas turi kaip reikiant plušti – purenti, sodinti, ravėti ir laistyti. Panašiai, kad studijuotojas taptų Kristaus mokiniu, turime įdėti nemažai pastangų, pavyzdžiui, rauti iš jo širdies abejingumą ir išankstinį nusistatymą. Jei evangelizacijos darbe iškyla sunkumų, būkime kantrūs ir nepasiduokime nusiminimui. Kantrybės nepristikime net ir sulaukę palankaus atsako. Biblijos studijuotojo nespauskime – jam reikia laiko išsiugdyti tikėjimą. Juk būdavo, kad ir Jėzaus mokiniai ne iškart perprasdavo jo mokymus (Jn 14:9). Nepamirškime: mes sodiname ir laistome, bet augina Dievas (1 Kor 3:6).

12. Ką svarbu prisiminti, kai liudijame tiesą namiškiams ir giminaičiams?

12 Kartais kantrybės pritrūkstame, kai apie savo įsitikinimus kalbamės su namiškiais ir giminaičiais. Čia būtų gerai įsiklausyti į pamokymą, užrašytą Mokytojo 3:1, 7. Ten sakoma: „Viskam yra metas [...], laikas tylėti ir laikas kalbėti.“ Liudyti tiesą galime ir be žodžių – savo elgesiu. Tačiau sykiu nepamirškime pasitaikius palankiai progai pasidalyti su artimaisiais viena kita mintimi iš Biblijos (1 Pt 3:1, 2). Suprantama, būti uoliems reikia, bet kantrybė irgi būtina – ypač, kai apie savo įsitikinimus kalbamės su šeimos nariais.

13, 14. Iš ko galime mokytis kantrybės?

13 Kantrybės mokytis galime tiek iš senovėje gyvenusių, tiek iš dabartinių Dievo tarnų. Štai Habakukas labai kantriai laukė, kada nedorybėms krašte ateis galas. „Savo sargybos vietoje stovėsiu [...]. Budėsiu ir žiūrėsiu“, – sakė jis (Hab 2:1). O apaštalas Paulius nenuilstamai liudijo „Dievo malonės gerąją naujieną“ ir kantriai laukė meto, kai atlikęs savo tarnystę gaus dangiškąjį apdovanojimą (Apd 20:24).

14 Vieną sutuoktinių porą, baigusią Gileado mokyklą, paskyrė į šalį, kur liudytojų buvo labai mažai, o vietiniai gyventojai išpažino nekrikščionišką religiją. Pora sulaukdavo žinučių iš Gileado mokyklos bendraklasių apie džiugią tarnybą ir daugybę pažangių studijuotojų, o štai jiedviem rasti norinčių studijuoti Bibliją buvo nelengva. Sutuoktiniai nepasidavė ir toje iš pažiūros nevaisingoje teritorijoje toliau kantriai darbavosi. Jų pastangos nenuėjo veltui – praėjus aštuoneriems metams vienas iš studijuotojų pasikrikštijo. Kaip matome, šių laikų krikščionys yra uolūs, kaip ir senovėje gyvenę ištikimi Dievo tarnai. Jie neleidžia savo rankai ilsėtis. Savo ištikimiesiems Jehova už ištvermę ir kantrybę visada dosniai atlygina. Tad imkime pavyzdį iš jo tarnų – „tų, kurie dėl tikėjimo ir kantrybės paveldi, kas pažadėta“ (Hbr 6:10–12).

STIPRINK SAVO TIKĖJIMĄ

15. Kas mus skatina dalytis gerąja žinia su kitais?

15 Mes tvirtai tikime tuo, ką skelbiame. To tikėjimo vedami gerąja žinia apie Karalystę stengiamės pasidalyti su kuo daugiau žmonių. Mes kliaujamės Dievo Žodyje užrašytais pažadais (Ps 119:42; Iz 40:8). Regime, kaip pildosi Biblijos pranašystės. Taip pat matome, kaip pasikeičia į gera žmonių gyvenimas, kai jie ima vadovautis Dievo pamokymais. Visa tai žadina mums dar didesnę paskatą kuo plačiau skleisti žinią apie Karalystę.

16. Kodėl, remiantis Psalmyno 46:1–3, gerosios naujienos skelbėjui būtinas tikėjimas Jehova? Kaip mums padeda tikėjimas Jėzumi?

16 Skelbti žinią apie Karalystę mus skatina ir tikėjimas Jehova – Dievu, iš kurio tą žinią gavome, – taip pat Jėzumi Kristumi, Dievo Karalystės Karaliumi (Jn 14:1). Neabejojame: kad ir kas nutiktų, Jehova visada bus mūsų prieglobstis ir stiprybė. (Perskaityk Psalmyno 46:1–3.) Taip pat esame įsitikinę, kad naudodamasis Jehovos suteikta valdžia ir įgaliojimais Jėzus iš dangaus vadovauja evangelizacijos darbui (Mt 28:18–20).

17. Pateik pavyzdį, rodantį, kad Jehova mūsų pastangas tarnyboje laimina.

17 Tikėjimas stiprina viltį, kad mūsų pastangos evangelizacijos darbe nenueis veltui ir Jehova jas laimins (Mok 11:6). Kasdien tūkstančiai žmonių praeina pro mūsų literatūros stendus. Ar šis evangelizacijos metodas veiksmingas? Ir dar koks veiksmingas! 2014 m. lapkričio mėn. Mūsų Karalystės tarnyboje buvo pasakojama apie vieną studentę, nusprendusią parašyti darbą apie Jehovos liudytojus. Jai nepavyko rasti Karalystės salės, tačiau studentų miestelyje pamatė mūsų stendą. Priėjusi ji gavo reikiamos informacijos ir leidinių. Ilgainiui mergina pati tapo Jehovos liudytoja ir dabar tarnauja pioniere. Panašūs atsitikimai rodo, kad dar yra žmonių, kurie turi išgirsti žinią apie Karalystę. Tai žinodami jaučiame stiprią paskatą evangelizacijos darbą dirbti uoliai.

IR TOLIAU UOLIAI SKELBK GERĄJĄ NAUJIENĄ

18. Kas mus įtikina, kad evangelizacijos darbas bus baigtas pačiu laiku?

18 Galime neabejoti, kad evangelizacijos darbas bus baigtas pačiu laiku, nes Jehova viską daro tinkamiausiu metu. Prisiminkime Nojaus dienas. Anuomet Jehova nusprendė padaryti galą blogiui žemėje ir pareiškė, kad nuosprendį įvykdys po 120 metų. Praėjus keliems dešimtmečiams nuo tada, kai tai ištarė, jis Nojui pasakė ketinantis užlieti žemę tvanu ir liepė statyti laivą. Nojus toje statyboje darbavosi kokius 4 ar 5 dešimtmečius. Taip pat jis ištvermingai skelbė žmonėms perspėjimą, nors nė vienas į jo žinią taip ir neįsiklausė. Atėjus metui Jehova liepė Nojui suvesti į laivą gyvūnus. Tada, pačiu laiku, „uždarė laivo duris“ (Pr 6:3; 7:1, 2, 16).

19. Ko sulauksime, jei neleisime savo rankai ilsėtis?

19 Jau visai netrukus evangelizacijos darbas Jehovos valia bus užbaigtas. Dievas Šėtono valdomam pasauliui, vaizdžiai sakant, užvers duris – padarys jam galą – ir tada įkurs naują, teisingą pasaulį. O kol tai įvyks, kaip Nojus, Habakukas ir kiti Dievo tarnai, neleiskime savo rankai ilsėtis. Sutelkime visą dėmesį į evangelizacijos darbą, būkime kantrūs ir stiprinkime tikėjimą Jehova ir jo pažadais.

GIESMĖ NR. 75 „Štai aš, siųsk mane!“

^ pstr. 5 Ankstesniame straipsnyje pažangūs Biblijos studijuotojai buvo raginami atsiliepti į Jėzaus kvietimą tapti žmonių žvejais. O šiame aptarsime, kas padės visiems gerosios naujienos skelbėjams – tiek naujiems, tiek patyrusiems – ištvermingai darbuotis iki pat meto, kai Jehova pasakys, kad evangelizacijos darbas atliktas.

^ pstr. 2 SĄVOKOS PAAIŠKINIMAS. Žodžiai „neleisti rankai ilsėtis“ šiame straipsnyje taikomi kalbant apie evangelizacijos darbą. Jie leidžia suprasti, kad svarbu ištvermingai skelbti gerąją naujieną ir darbuotis iki pat Jehovos nustatyto meto.

^ pstr. 5 „Viešpaties diena“ prasidėjo 1914-aisiais, Jėzui sėdus į Dievo Karalystės sostą, ir tęsis iki jo valdymo tūkstantmečio pabaigos.