Haikanuš, nekrikštyta skelbėja, gyvenanti Armėnijoje, netoli savo namų rado pasą. Jame buvo keletas banko kortelių ir didelė suma pinigų. Apie radinį papasakojo savo vyrui. Jis irgi buvo nekrikštytas skelbėjas.

Pora turėjo finansinių problemų ir skolų, bet radinį nutarė grąžinti. Kai jiedu atnešė pinigus pase nurodytu adresu, juos pametęs vyriškis ir visa jo šeima labai nustebo. Sutuoktiniai paaiškino, kad sąžiningai elgtis juos moko Biblija. Pasinaudodami proga, jie papasakojo apie Jehovos liudytojus ir paliko šeimai mūsų organizacijos leidinių.

Tie žmonės buvo labai dėkingi Haikanuš ir norėjo atsilyginti pinigais, bet ji atsisakė. Kitą dieną ano vyriškio žmona atėjo pas sutuoktinius ir paprašė mūsų sesės priimti dovaną – briliantinį žiedą.

Haikanuš ir jos vyro sąžiningumas tikriausiai nustebintų daugelį žmonių. O ar nustebintų Jehovą? Kaip jis žiūri į tos poros sąžiningumą? Ar sutuoktiniams vertėjo taip pasielgti?

Atsakyti į tuos klausimus nesunku. Dievo požiūris į vertybes kitoks nei daugumos žmonių (Iz 55:8, 9). Jehovos tarnai neabejoja: rodyti tokias kaip jo savybes yra kur kas vertingesnis dalykas jo akyse nei deimantai, auksas ar kitos brangenybės. Krikščioniui visomis ypatybėmis būti kuo panašesniam į savo Kūrėją yra didelė vertybė.

Tai patvirtina Biblija, pavyzdžiui, jos žodžiai apie išmintį ir supratimą. Patarlių 3:13–15 sakoma: „Laimingas žmogus, kuris išmintį randa, kuris supratimo įgyja! Juk jos nauda didesnė už naudą sidabro, ir jos atlygis didesnis už atlygį auksu. Ji brangesnė už brangakmenius, visi tavo turtai negali jai prilygti.“ Akivaizdu, kad tokias ypatybes Jehova vertina labiau už visokias materialines gėrybes.

O kaip dėl sąžiningumo?

Žinome, kad Jehova yra sąžiningas, „negalintis meluoti Dievas“ (Tit 1:2). Jis įkvėpė apaštalą Paulių parašyti pirmojo amžiaus krikščionims žydams tokius žodžius: „Melskitės už mus, nes mes esame įsitikinę turį dorą sąžinę, – mat norime visais atžvilgiais dorai elgtis“ (Hbr 13:18).

Puikų sąžiningumo pavyzdį paliko Jėzus Kristus. Štai tada, kai vyriausiasis kunigas Kajafas pareikalavo: „Saikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus!“, Jėzus atvirai patvirtino esąs Mesijas, nors žinojo, jog toks prisipažinimas bus sinedrionui pretekstas apšaukti jį piktžodžiautoju ir nubausti mirtimi (Mt 26:63–67).

Ką pasakytume apie save? Ar liksime sąžiningi tokiose situacijose, kai nutylėjus keletą žodžių arba juos truputį iškreipus galima turėti materialinės naudos?

Šiomis paskutinėmis dienomis, kai daugelis yra „savimylos, pinigų mylėtojai“, būti sąžiningam nelengva (2 Tim 3:2). Finansinės krizės, baimė netekti  darbo atsiliepia žmogaus sąžiningumui. Nemažai tų, kas vagia, sukčiauja ar kitaip pažeidžia sąžiningumo principą, randa argumentų savo elgesiui pateisinti. Tokia galvosena taip paplitusi, jog, daugelio manymu, siekiant naudos sąžiningumui vietos nebėra. Net kai kurie krikščionys susiviliojo „negarbingai pasipelnyti“ ir tokiu neišmintingu elgesiu sugadino savo reputaciją bendruomenėje (1 Tim 3:8; Tit 1:7).

Džiugu, kad dauguma krikščionių seka Jėzumi. Jie įsitikinę, jog dorovinės vertybės yra svarbesnės už visokį turtą ar laimėjimus. Todėl ir mūsų jaunuoliai yra sąžiningi. Mokykloje gerų pažymių jie siekia nesukčiaudami (Pat 20:23). Aišku, ne kiekvienas už sąžiningumą sulaukia atlygio kaip Haikanuš. Bet Dievo požiūriu elgtis dorai yra teisinga. Šitaip išsaugome švarią sąžinę, o tai tikra vertybė.

Štai Gagiko, vieno mūsų brolio, pavyzdys. Jis pasakoja: „Prieš tapdamas krikščioniu, dirbau didelėje įmonėje. Savininkas vengė mokesčių, todėl deklaruodavo tik mažą dalį gaunamų pajamų. Buvau vykdomasis direktorius ir turėjau, taip sakant, tartis su mokesčių inspektoriumi – jį papirkinėti, kad jam neužkliūtų sukčiavimas įmonėje. Visi žinojo mane esant nesąžiningą. Sužinojęs tiesą, tokios praktikos atsisakiau, nors dėl to reikėjo palikti gerai apmokamą darbą. Ėmiausi savo verslo. Nuo pat pirmos dienos mano įmonė buvo įregistruota, mokėdavau visus mokesčius“ (2 Kor 8:21).

Gagikas tęsia: „Uždarbis sumažėjo perpus, todėl buvo nelengva išlaikyti šeimą. Tačiau dabar jaučiuosi laimingesnis. Mano sąžinė Jehovos akimis tyra. Esu geras pavyzdys dviem savo sūnums, turiu atsakingų pareigų bendruomenėje. Mano reputacija tarp mokesčių kontrolierių ir verslo partnerių yra nepriekaištinga.“

Jehova myli visus, kurie, Biblijos žodžiais tariant, puošia jo mokymą – rodo tokias gražias kaip jo savybes, tarp jų ir sąžiningumą (Tit 2:10). Karalius Dovydas, šventosios dvasios įkvėptas, tikino: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos“ (Ps 37:25).

Tai patvirtina ištikimos moters Rūtos istorija. Ji nepaliko savo senos anytos Noomės ir persikėlė su ja į Izraelį, kur galėjo garbinti tikrąjį Dievą (Rūt 1:16, 17). Šioje šalyje Rūta pelnė sąžiningos ir darbščios moters reputaciją. Pasinaudodama Įstatyme numatyta teise, ji stropiai rinko paskui pjovėjus nukritusias varpas. Minėti Dovydo žodžiai, nors užrašyti vėlesniais laikais, tinka ir Rūtai su Noome – Jehova varge jų neapleido (Rūt 2:2–18). Įsidėmėtina, kad Dievas ne tik pasirūpino materialiniais Rūtos poreikiais, bet ir suteikė jai garbę būti karaliaus Dovydo ir netgi pažadėtojo Mesijo pramote (Rūt 4:13–17; Mt 1:5, 16).

Kai kuriems Jehovos tarnams uždirbti tiek, kad padengtų būtiniausias pragyvenimo išlaidas, yra sunkoka. Vis dėlto  jie neieško lengvo, bet nesąžiningo būdo padėčiai pagerinti, tiesiog toliau stropiai darbuojasi. Taip parodo, jog sąžiningumą bei kitas Dievui mielas savybes brangina labiau už materialinius dalykus (Pat 12:24; Ef 4:28).

Kaip anuomet Rūta, taip ir šiandien mūsų bendratikiai plačiajame pasaulyje neabejoja Jehovos galia padėti savo garbintojams. Jie visiškai pasitiki Tuo, kuris per savo Žodį yra pažadėjęs: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu“ (Hbr 13:5). Jehova ne kartą parodė galįs padėti savo stokojantiems tarnams, kurie visada elgiasi sąžiningai. Jis ištikimai laikosi duoto žodžio pasirūpinti mūsų kasdieniais poreikiais (Mt 6:33).

Daugelis žmonių labai vertina deimantus ir kitas medžiagines gėrybes. Bet mes esame tikri, jog dangiškasis Tėvas kur kas labiau nei brangakmenius vertina mūsų sąžiningumą ir visas kitas savybes, kurias iš jo perimame.