PAGALIAU po vėjuotų ir lietingų dienų išaušo šiltas saulėtas pirmadienis – 1919 metų rugsėjo pirmoji. Popiet čionai, Kedrų kyšulyje (Ohajo valstija, JAV), prasidėjo kongresas. Iš pradžių į 2500 vietų salę susirinko koks tūkstantis delegatų, o iki vakaro atvyko – kas laivais, kas automobiliais ar specialiai užsakytais traukiniais – dar du tūkstančiai. Antradienį sambūris jau buvo toks gausus, kad programą teko tęsti lauke, didingų medžių pavėsyje.

Saulės spinduliai, prasiskverbę pro lapiją, dabino vyrų drabužius nėrinių raštais. Švelnus vėjelis nuo Erio ežero lingavo damų skrybėlių plunksnas. „Malonioje, į parką panašioje aplinkoje, toli nuo senojo pasaulio triukšmo jautėmės tarsi rojuje“, – tokie liko vieno brolio prisiminimai.

Bet dar didesnis pasigėrėjimas nei graži aplinka buvo džiaugsmu švytintys susirinkusiųjų veidai. Vietinis laikraštis rašė: „Visi atrodo labai dievoti, bet sykiu tai itin linksmi, laimingi žmonės.“ Jausti glaudžią krikščionišką bendrystę Biblijos tyrinėtojams buvo ypač malonu po sunkių mėginimų, patirtų per keletą pastarųjų metų. Karo laikotarpiu juos persekiojo, bendruomenėse kilo didelių nesutarimų, reikėjo uždaryti Bruklino Betelį, daug kam už teokratinę veiklą teko sėdėti kalėjime, aštuonis atsakingus organizacijos brolius valdžia buvo nuteisusi laisvės atėmimu iki dvidešimt metų. *

Tuo nelengvu tarpsniu kai kurie Biblijos tyrinėtojai neteko drąsos ir tiek suglumo, jog nustojo liudyti. Tačiau dauguma kitų, nors ir buvo valdžios spaudžiami, tvirtai atsilaikė. Pavyzdžiui, pasak vieno pareigūno, jo tardyti Biblijos tyrinėtojai, nepaisydami griežto įspėjimo, tvirtino, jog „nepaliaus skelbti Dievo žodžių iki pat galo“.

Visą išmėginimų laikotarpį tie atsidavę Biblijos tyrinėtojai „stebėjo, kaip Viešpats veda, [...] nuolat meldė Tėvą vadovavimo“. Dabar Kedrų kyšulyje jie vėl sugužėjo draugėn į džiugų sambūrį. Tačiau daugeliui galvoje sukosi klausimas, kurį viena sesė išreiškė tokiais žodžiais: ką reikės daryti, kad „aktyvios veiklos ratas pradėtų su ūžesiu suktis iš naujo“? Labiau už viską jie troško kuo greičiau imtis darbo.

Delegatai visą savaitę spėliojo, ką reiškia dvi didžiosios raidės G ir A ant kongreso programėlių, sveikinimo atvirukų delegatams, taip pat ant iškabų aplink kongreso vietą. Penktadienį, sakydamas kalbą „Kreipimasis į bendradarbius“, Džozefas Rezerfordas šešiems tūkstančiams klausytojų galiausiai atvėrė paslaptį: „GA“ yra naujo, tarnybai skirto žurnalo The Golden Age (Aukso amžius) pavadinimo santrumpa. *

Brolis Rezerfordas kalboje savo draugams pateptiesiems krikščionims pasakė: „Tikėjimo akimis jie už vargo laikmečio ribų jau mato aukso amžių – šlovingą Mesijo karaliavimą. [...] Skelbti pasauliui apie būsimą aukso amžių jiems yra pagrindinė pareiga ir didelė garbė. Tai dalis Dievo jiems pavestos užduoties.“

„Aukso amžius“, „faktų, vilties ir įsitikinimo žurnalas“, buvo skirtas tiesai skleisti nauju metodu – eiti nuo durų prie durų ir siūlyti žmonėms jo prenumeratą. Kalbėtojui paklausus, kas norėtų prisidėti prie šio darbo, susirinkusieji visi kaip vienas pašoko ant kojų. Paskui „su entuziazmu ir užsidegimu, būdingu tik tiems, kurie seka Jėzaus pėdomis“, jie ėmė giedoti: „Siųsk savo šviesą ir tiesą, Viešpatie.“ Brolis Džadžas Norisas sakė niekad nepamiršiąs, kaip, visiems skardžiai giedant, medžiai kone drebėjo.

Po programos delegatai išsirikiavo eilėje norėdami būti pirmieji naujojo žurnalo prenumeratoriai. Daugelis jautėsi kaip sesė Meibl Filbrik, sakiusi: „Kaip džiugu buvo žinoti, kad vėl turime darbo!“

Apie 7000 Biblijos tyrinėtojų ruošėsi kibti į darbą. Kaip jis bus organizuojamas, paaiškinta leidinyje „Organizacinis metodas“ ir brošiūrėlėje „Kam darbas patikėtas“. Darbą turės koordinuoti pagrindiniame biure įkurtas naujas padalinys – tarnybos skyrius. Bendruomenėse bus sudarytas tarnybos komitetas ir paskirtas tarnystės direktorius, kuris perduos nurodymus. Reikės sudaryti teritorijas, susidedančias iš 150–200 namų. Kiekvieną ketvirtadienio vakarą vyks tarnybos sueiga. Joje broliai ir sesės papasakos atsitikimų iš tarnybos, užpildys ataskaitas.

„Grįžę namo, visi įsitraukėme į prenumeratos kampaniją“, – pasakojo Hermanas Filbrikas. Žmonių, norinčių skaityti žurnalą, jie rasdavo visur. Bijula Kouvi sakė: „Atrodo, kad po karo ir patirto sielvarto jau pati mintis apie aukso amžių patiko kiekvienam.“ Artūras Klausas rašė: „Visa bendruomenė negalėjo atsistebėti, kad buvo tiek daug prenumeratorių.“ Per du mėnesius nuo tada, kai išėjo pirmas žurnalo numeris, buvo išplatinta apie milijoną egzempliorių, ir jį užsisakė apie 50 000 žmonių.

1920 metų liepos 1 dienos (lietuvių kalba 1921 01 01) Sargybos bokšto straipsnį „Evangelija apie Karalystę“ brolis Aleksanderis Makmilanas vėliau pavadino „pirmuoju oficialiu pareiškimu imtis pasaulinio liudijimo darbo, kuris dabar ir vyksta“. Straipsnyje visi pateptieji krikščionys buvo raginami „išduoti liudyjimą svietui kad karalystė Dievo prisiartino“. Šiandieną prie Kristaus brolių – tų, „kam darbas patikėtas“, – prisideda milijonai. Visi jie uoliai skelbia pasauliui žinią laukdami aukso amžiaus, kai karaliaus Mesijas.