1. Kas nuo pat kūrinijos pradžios matyti iš Jehovos ir jo tarnų santykių, taip pat iš jo garbintojų tarpusavio santykių?

NUO pat kūrinijos pradžios Jehovą ir jo tarnus siejo vienybė. Pirmasis dvasinis Dievo sūnus, Biblijoje sykį pavaizduotas kaip suasmeninta išmintis, pasakė: „Aš buvau jo [Jehovos] talkininkė, kasdienis jo džiaugsmas“ (Pat 8:30). Tėvas ir Sūnus sutartinai darbavosi ir sukūrė gausybę įvairių gyvybės formų. Žemėje Dievo tarnai irgi glaudžiai bendradarbiaudavo: Nojus su šeima statė arką; izraelitams keliaujant per dykumą, būdavo surenkama, išardoma ir gabenama padangtė; Jeruzalės šventykloje buvo grojama visokiais instrumentais ir darniai giedama Dievo šlovei. Visų šių darbų sėkmė priklausė nuo to, ar Jehovos garbintojai gebės veikti išvien (Pr 6:14–16, 22; Sk 4:4–32; 1 Met 25:1–8).

2. a) Kuo pasižymėjo pirmųjų krikščionių bendruomenė? b) Kokius klausimus aptarsime?

² Bendradarbiavimas buvo akivaizdus ir pirmųjų krikščionių bendruomenėje, vadovaujamoje Kristaus. Apaštalas Paulius paaiškino, kad nors pateptieji krikščionys turi  įvairių dovanų, eina įvairias tarnystes, užsiima įvairiais darbais, jie visi yra „vieno kūno“ nariai. (Perskaityk 1 Korintiečiams 12:4–6, 12.) O kas pasakytina apie šiandieną? Iš ko matysis, kad sutartinai skelbiame gerąją naujieną? Kaip galime prisidėti prie bendruomenės vienybės ir išlaikyti vienybę šeimoje?

3. Kokį regėjimą matė apaštalas Jonas?

³ Baigiantis pirmam amžiui apaštalas Jonas regėjime matė paeiliui trimituojančius septynis angelus. Sutrimitavus penktajam, Jonas išvydo žvaigždę, krentančią iš dangaus į žemę. Žvaigždė turėjo raktą nuo bedugnės šulinio. Kai tasai šulinys buvo atrakintas, iš jo pliūptelėjo tiršti dūmai, o iš dūmų pasipylė skėriai. Šie padarai puolė ne augalus, o „žmones, neturinčius kaktose Dievo antspaudo“ (Apr 9:1–4). Jonas žinojo, kad skėrių spiečius gali pridaryti gausybę žalos. Štai viena iš rykščių, kadaise nuniokojusių Egiptą, buvo skėriai (Iš 10:12–15). Apaštalo regėti skėriai puikiai vaizduoja pateptuosius krikščionis, skelbiančius griežtą Jehovos nuosprendį. Šiandien jiems talkina jau milijonai krikščionių, puoselėjančių žemiškąją viltį. Darnus mūsų evangelizacijos darbas duoda puikių rezultatų: daugybė žmonių išsivaduoja iš klaidingos religijos ir nebesileidžia kontroliuojami šio pasaulio valdovo Šėtono.

4. Koks darbas pavestas Jehovos garbintojams ir kas būtina, kad tame darbe mums sektųsi?

⁴ Jehovos garbintojams pavesta didžiulė užduotis – iki ateis šitos santvarkos galas, paskelbti gerąją naujieną visame pasaulyje (Mt 24:14; 28:19, 20). Turime kviesti visus, kas trokšta, ateiti ir semtis gyvybės vandens dovanai (Apr 22:17). Šiame darbe mums seksis tik tada, jei su savo brolijos nariais būsime, Biblijos žodžiais tariant, sujungti „į darnią visumą“ (Ef 4:16).

5, 6. Iš ko matyti mūsų vienybė evangelizacijos darbe?

⁵ Kad gerąją žinią apie Karalystę išgirstų kuo daugiau žmonių, turime ją skelbti organizuotai. Mums labai padeda nurodymai, kuriuos gauna kiekviena Jehovos liudytojų bendruomenė pasaulyje. Kai tų nurodymų laikomės, tampame dar vieningesni. Pavyzdžiui, yra rengiamos lauko tarnybos sueigos, per kurias mokomės, kaip liudyti. Skelbėjams paskleisti tiesą padeda ir Biblija pagrįsti leidiniai, kurių išplatinama milijonai egzempliorių. Kartais suorganizuojamos specialios liudijimo kampanijos. Ar noriai jose dalyvaujame? Jei taip, darbuojamės sykiu su pasauline brolija, taip pat su angelais, kurie padeda Dievo tarnams evangelizacijos darbe (Apr 14:6).

⁶ Kaip smagu būna „Metraštyje“ skaityti, kokių puikių rezultatų duoda bendras mūsų visų triūsas! Pamąstyk ir apie tai, kaip vieningai kviečiame žmones į regioninius, specialiuosius ir tarptautinius kongresus. Tuose sambūriuose visi klausomės įkvepiančių, Biblija paremtų kalbų, žiūrime įdomius vaidinimus, pamokančias demonstracijas. Kongresų programa skatina mus tarnauti Dievui visa širdimi. Mus suvienija ir Jėzaus mirties minėjimas. Iš dėkingumo Jehovai už jo malonę ir iš  paklusnumo Kristui kasmet renkamės į Minėjimą nisano 14-ąją po saulėlydžio (1 Kor 11:23–26). Dalyvauti šiame renginyje gali ne vien Jehovos liudytojai. Keletą savaičių prieš Minėjimą skiriame tam, kad apeitume kuo daugiau savo bendruomenės teritorijos ir pakviestume į tą ypatingą vakarą kuo daugiau žmonių.

7. Ką galime nuveikti darbuodamiesi kartu?

⁷ Vienui vienas skėrys daug žalos nepadaro. Kiekvieno iš mūsų pastangos, atskirai paėmus, gal irgi atrodo menkavertės. Bet, darbuodamiesi drauge, apie Jehovą – Dievą, kuris vertas garbės ir šlovės, – galime pranešti milijonams žmonių. Ką dar galėtume daryti, kad mūsų brolijoje klestėtų vienybė?

8, 9. a) Kokį pavyzdį Paulius panaudojo, skatindamas bendratikius būti vieningus? b) Kaip galime rodyti bendradarbiavimo dvasią bendruomenėje?

⁸ Laiške efeziečiams apaštalas Paulius paaiškino, kaip bendruomenė organizuota, ir pabrėžė, kad jai yra būtina visais atžvilgiais augti. (Perskaityk Efeziečiams 4:15, 16.) Norėdamas padėti bendratikiams suprasti, kad prisidėti prie bendruomenės vienybės gali kiekvienas, apaštalas pateikė pavyzdį apie žmogaus kūną. Jis sakė, kad „kūno“, tai yra bendruomenės, galva – Jėzus Kristus, taip pat kad kūnas yra „jungiamas į darnią visumą ir saistomas visų sąnarių, atliekančių savo darbą atitinkamai“. Kaip kiekvienas iš mūsų, ar būtume jauni ar seni, energingi ar pasilpę, galime ugdyti bendruomenės vienybę ir dvasingumą?

⁹ Vadovauti bendruomenei Jėzus yra paskyręs vyresniuosius. Labai svarbu juos gerbti ir jų klausyti (Hbr 13:7, 17). Aišku, tai ne visuomet lengva. Bet nepamirškime, kad galime prašyti Jehovą pagalbos. Jo šventoji dvasia įkvėps mūsų širdyje norą paklusti vyresniųjų nurodymams. Verta mąstyti ir apie tai, kad nuolankiai bendradarbiaudami su atsakingais broliais prisidedame prie bendruomenės darnos, stipriname tarpusavio meilę.

10. Kaip patarnautojai prisideda prie bendruomenės vienybės? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

¹⁰ Dėl bendruomenės vienybės daug stengiasi ir patarnautojai. Kad ir kokio amžiaus būtų, tie broliai noriai padeda vyresniesiems ir tarnauja visiems kitiems. Pavyzdžiui, jie pasirūpina, kad turėtume leidinių, reikalingų evangelizacijos tarnyboje, valo ir prižiūri Karalystės salę, sutinka visus, ateinančius į mūsų sueigas. Jeigu šiuos brolius palaikysime ir padėsime jiems atlikti savo darbą, bendruomenė funkcionuos sklandžiai. (Palygink su Apaštalų darbų 6:3–6.)

11. Kaip prie bendruomenės vienybės gali prisidėti jaunesni broliai?

¹¹ Kai kurie garbaus amžiaus vyresnieji bendruomenei tarnauja jau daugelį metų. Dėl senatvės jie galbūt nebepajėgia nuveikti tiek, kiek anksčiau. Į pagalbą tada gali ateiti jaunesni bendruomenės broliai. Šiems, žinoma, dar trūksta patirties, bet jei bus mokomi ir ugdomi, gebės atlikti kai kurias atsakingas užduotis. Kaip gera matyti, kad bendruomenės patarnautojai daro pažangą ir siekia vyresniojo pareigų! (1 Tim 3:1, 10) Yra ir tokių brolių,  kurie vyresniaisiais tapo gana jauni ir dabar jau tarnauja rajono prižiūrėtojais – padeda broliams ir sesėms ne vienoje, o daugelyje bendruomenių. Ar esame dėkingi šiems jauniems broliams, noriai triūsiantiems mūsų labui? (Perskaityk Psalmyno 110:3, Brb, ir Mokytojo 12:1.)

12, 13. Kaip šeimos nariai gali stiprinti tarpusavio vienybę?

¹² Dabar apie vienybę pakalbėkime dar kitu aspektu: kaip galime ją puoselėti šeimoje. Čia labai padeda šeimos dvasinio ugdymo vakaras. Daugelis iš patirties pasakys, kad jeigu tėvai ir vaikai reguliariai susirenka pasigilinti į dvasinius dalykus, jų tarpusavio saitai stiprėja. Per tokius užsiėmimus naudinga pasiruošti, kaip kalbėti su žmonėmis tarnyboje. Tai padės visiems šeimos nariams dar geriau atlikti evangelizacijos darbą. Nesunku pastebėti, kad kai šeima dalijasi mintimis apie Jehovą ir tiesą iš jo Žodžio, vienas su kitu suartėja. Juos susieja meilė tam pačiam Dievui ir noras vykdyti jo valią.

¹³ Kaip sutuoktiniai galėtų stiprinti savo vienybę ir taip teikti šlovę Jehovai? Jei abu stengsis su atsidavimu tarnauti Dievui, galės džiaugtis tvirtu tarpusavio ryšiu. Taip pat verta sekti Abraomo su Sara, Izaoko su Rebeka ir Elkanos su Ona pavyzdžiu – žodžiais ir darbais rodyti savo sutuoktiniui meilę (Pr 26:8; 1 Sam 1:5, 8; 1 Pt 3:5, 6). Vyras ir žmona tada taps dar artimesni, stiprės ir jų ryšys su dangiškuoju Tėvu. (Perskaityk Mokytojo 4:12.)

14. Jei tavo sutuoktinis netarnauja Jehovai, ką galėtum daryti, kad judviejų santuoka liktų tvirta?

¹⁴ Krikščionims Biblijoje prisakyta neįsikinkyti į nelygų jungą su netikinčiais (2 Kor 6:14). Bet ką daryti tiems, kurie sužinojo tiesą jau sukūrę šeimą ir kurių sutuoktinis nėra Jehovos liudytojas? Net ir tokioje situacijoje Biblijos principai gali padėti išlaikyti taiką ir santarvę. Aišku, tam, kuris nori vykdyti Jehovos valią, svarbu saugotis, kad siekdamas įtikti sutuoktiniui nepažeistų Dievo įsakymų. Rasti aukso vidurį ne visada lengva. Bet tokios pastangos gali duoti puikių vaisių. Laikytis Biblijos priesakų sunku ir tiems, kurie susituokė su bendratikiu, bet šis vėliau atitolo nuo bendruomenės. Taip nutiko mūsų sesei vardu Meri. Iš pradžių ji tarnavo Jehovai drauge su savo vyru Deividu, bet vėliau jis nustojo lankyti sueigas. Meri sueigų neapleido, vykdavo į kongresus. Ji stengėsi namuose vadovautis Biblijos principais, mokė apie Dievą visus šešis vaikus. Šiems suaugus ir palikus namus, Meri pasijuto labai vieniša. Tuo metu Deividas ėmė skaityti žurnalus, kuriuos Meri jam vis palikdavo. Laikui bėgant jis vėl pradėjo lankytis susirinkimų salėje. Šešiametis jo anūkas jam visada užimdavo vietą ir, jeigu Deividas neateidavo, berniukas sakydavo: „Kaip gaila, kad nebuvai sueigoj, seneli.“ Po 25 metų Deividas grįžo pas Jehovą. Jiedu su Meri labai džiaugiasi, kad vėl gali tarnauti Dievui kartu.

15. Kaip vyresnės bendruomenės poros gali padėti jaunesnėms?

¹⁵ Šiandien Šėtonas kiek įmanydamas stengiasi griauti šeimas. Todėl visiems  Jehovos tarnams labai svarbu palaikyti šeimoje vienybę. Kad ir kiek laiko jau būtum susituokęs, pamąstyk, kokiais žodžiais ar darbais galėtum stiprinti vedybinį ryšį. Vyresnės bendruomenės poros šiuo atžvilgiu gali labai padėti jaunesnėms, pavyzdžiui, pasikviesti jas į savo šeimos dvasinio ugdymo vakarą. Jaunesnieji tada matys, kad nesvarbu, kiek laiko sutuoktiniai jau kartu, jie turi rodyti vienas kitam meilę ir puoselėti šeimoje santarvę (Tit 2:3–7).

16, 17. Kokia ateitis laukia tų, kas sutartinai šlovina Jehovą?

¹⁶ Biblijos laikais vienybė tarp izraelitų ypač pasimatydavo, kai ateidavo laikas keliauti į Jeruzalę švęsti metinių iškilmių. Iš pradžių šeimos susiruošdavo kelionei. Tada visa tauta patraukdavo į sostinę, kelyje vieni kitiems pagelbėdavo. O nuvykę į šventyklą visi sutartinai šlovindavo Jehovą (Lk 2:41–44). Mes šiandien keliaujame į naująjį pasaulį, todėl irgi turime būti vieningi ir darbuotis petys į petį. Tam, be abejo, reikia nemažai pastangų. Ar matai, kur pats galėtum dar labiau pasitempti?

¹⁷ Dabartinis pasaulis susiskaldęs, kupinas nesantaikos. Kaip džiaugiamės, kad Jehova padėjo mums iš jo išeiti! Pranašai Izaijas ir Michėjas rašė, kad paskutinėmis dienomis Jehovos tarnai kops į jo kalną ir garbins jį kaip niekad vieningai (Iz 2:2–4; perskaityk Michėjo 4:2–4). Gera matyti, kad šie pranašystės žodžiai taip akivaizdžiai pildosi. Bet tik pagalvok, kaip gera bus ateityje, kai Jehovą sutartinai šlovins visa žmonija!