GAL pažįsti ką nors iš tikėjimo draugų, išvykusių į tokią šalį, kur labai trūksta Karalystės skelbėjų? Ar kada pagalvojai, kas juos paskatino tarnauti svetur? Kaip jie ruošėsi tokiam žingsniui? Gal ir tu pats galėtum šitaip prisidėti prie evangelizacijos darbo? Geras būdas gauti atsakymus į šiuos klausimus – su tokiais bendratikiais pasikalbėti. Taip ir padarykime.

Kas jus paskatino galvoti apie tarnybą svečioje šalyje, kur reikia pagalbos? Ketvirtą dešimtį įpusėjusi Eimi iš Jungtinių Valstijų pasakoja: „Seniai norėjau tarnauti užsienyje, bet maniau, jog man tai nepasiekiama.“ Kodėl jos nuomonė pasikeitė? Ji tęsia: „2004-aisiais viena Belize besidarbuojanti bendratikių pora pakvietė mane į svečius ir pasiūlė mėnesį tarnauti pioniere sykiu su jais. Taip ir padariau. Kaip man tai patiko! Po metų atsikrausčiau į Ganą ir pionierės tarnybą tęsiau čia.“

Netrukus trisdešimties sulauksianti Stefani, irgi iš Jungtinių Valstijų, prieš keletą metų ėmė rimtai svarstyti apie savo aplinkybes. Jos sveikata buvo gera, šeimyninių įsipareigojimų neturėjo, tad ji suprato galinti dėl Jehovos daryti daugiau. Sąžiningai įvertinusi savo padėtį, ji nusprendė praplėsti tarnystę ir išvyko į Ganą. Filipas ir Ida iš Danijos, pionieriai, kuriems apie šešiasdešimt, visada svajojo persikelti į tokią vietą, kur stinga evangelizuotojų. Jiedu nuolat ieškojo galimybių, kaip savo svajonę įgyvendinti. Filipas sako: „Kai tik tokia proga pasitaikė, rodos, pats Jehova mums tarė: „Pirmyn!“ 2008-aisiais jie  atvyko į Ganą ir tenai tarnavo daugiau nei trejus metus.

Pionierių pora Hansas ir Bruk, kuriems trisdešimt suvirš, tarnauja Jungtinėse Valstijose. 2005 metais jie padėjo nukentėjusiesiems nuo uragano Katrinos. Po to abu pasisiūlė dirbti tarptautinėse statybose, bet nebuvo pakviesti. Hansas prisimena: „Vėliau vienoje kongreso kalboje buvo paminėta, kad karalius Dovydas, sužinojęs, jog jam nebus leista statyti šventyklos, savo tikslą pakeitė. Ta mintis padėjo mums suprasti, kad nėra nieko bloga keisti savo teokratinius siekius“ (1 Met 17:1–4, 11, 12; 22:5–11). Bruk priduria: „Jehova norėjo, kad pasibelstume į kitas duris.“

Išgirdę įkvepiančių pasakojimų iš draugų, triūsiančių kitose šalyse, Hansas ir Bruk nutarė pamėginti tarnauti pionieriais užsienyje. 2012-aisiais jie atvyko į Ganą ir keturis mėnesius darbavosi vienoje gestakalbių bendruomenėje. Nors jie turėjo grįžti į Jungtines Valstijas, tai, ką patyrė tarnaudami Ganoje, sustiprino jų troškimą pirmąją vietą skirti Karalystei. Paskui jiedu talkininkavo statant mūsų organizacijos filialą Mikronezijoje.

Kaip ruošėtės vykti ten, kur trūksta evangelizuotojų? „Sargybos bokšte ieškojau straipsnių apie tarnybą ten, kur labai reikia pagalbos, – pasakoja Stefani. * – Be to, apie norą tarnauti užsienyje pasikalbėjau su bendruomenės vyresniaisiais, rajono prižiūrėtoju ir jo žmona. Svarbiausia, savo siekį vis minėdavau maldoje Jehovai.“ Kaip ir anksčiau, Stefani stengėsi gyventi paprastai, todėl galėjo sutaupyti lėšų tarnystei svetur.

Hansas sako: „Prašėme Jehovą vadovavimo, nes norėjome vykti  ten, kur jis siųs. Taip pat maldose minėjome, kada konkrečiai planuojame to imtis.“ Sutuoktiniai išsiuntinėjo laiškus į keturis filialus. Gavę labai malonų atsakymą iš Ganos filialo, jiedu tenai ir išvyko. Iš pradžių ketino pasilikti porai mėnesių, bet, anot Hanso, darbuotis su tenykščiais bendratikiais buvo taip smagu, jog jie nutarė pasilikti ilgiau.

Džordžui ir Eidrijai iš Kanados dabar beveik keturiasdešimt. Jie žinojo, kad Jehova laimina ne šiaip gerus norus, o gerus sprendimus. Todėl jiedu ryžtingai ėmėsi įgyvendinti savo tikslą. Susisiekė su sese, tarnaujančia tokioje Ganos vietovėje, kur ypač reikia evangelizuotojų, ir daug ką iš jos išsiteiravo. Taip pat parašė laiškus į Kanados ir Ganos filialus. Eidrija sako: „Žiūrėjome, kaip galėtume supaprastinti savo buitį dar labiau nei iki tol.“ Visa tai padėjo porai pasiruošti persikėlimui ir 2004-aisiais jie išvyko į Ganą.

Su kokiais sunkumais susidūrėte persikraustę ir kaip juos įveikėte? Štai Eimi visų pirma reikėjo įveikti namų ilgesį. Pasak jos, naujoje vietoje viskas skyrėsi nuo to, prie ko buvo įpratusi. Kas jai padėjo? Sesė sako: „Namiškiai skambindavo ir sakydavo labai vertiną mano tarnybą ir tai padėjo man neprarasti ryžto tęsti šį darbą. Vėliau su šeima vis pabendraudavau vaizdo skambučiais. Matydama savo artimuosius, nesijausdavau esanti taip toli nuo jų.“ Eimi susidraugavo  su viena vietine sese, turinčia didelę gyvenimo patirtį, ir ši pagelbėjo jai perprasti šalies kultūrą. „Kai tik nesuprasdavau, ką reiškia vienokia ar kitokia tenykščių reakcija, iškart kreipdavausi į savo draugę. Iš jos sužinojau naudingų dalykų, – kas čia priimtina ir kas ne, – todėl galėjau toliau tarnauti su džiaugsmu“, – prisimena Eimi.

Džordžas ir Eidrija, pirmąkart atvykę į Ganą, jautėsi tarsi grįžę atgal į praeitį. „Vietoj automatinės skalbyklės naudojome kibirus. Ruošti valgį, rodės, užtrunka dešimt kartų ilgiau nei anksčiau, – pasakoja Eidrija. – Bet gana greitai į tokias nelengvas situacijas ėmėme žiūrėti kaip į progas pasisemti naujos patirties.“ Bruk sako: „Nors tarnaudami pionieriais ir susiduriame su kliūtimis, mūsų gyvenimas turiningas. Atmintyje saugome daug nuostabių atsitikimų iš tarnybos. Tie prisiminimai yra tarsi graži puokštė.“

Kodėl rekomenduotumėte ir kitiems imtis tokios tarnybos? „Darbuotis tokioje vietoje, kur žmonės alksta tiesos ir pasiryžę kasdien tyrinėti su tavimi Bibliją, tikrai džiugu, – sako Stefani. – Tai, kad atvykau tarnauti čionai, kur reikia pagalbos, yra vienas iš geriausių mano sprendimų.“ 2014 metais Stefani ištekėjo už Aarono. Sutuoktiniai šiandien darbuojasi Ganos filiale.

„Tai puiki patirtis“, – tvirtina pionierė iš Vokietijos, vardu Kristina, kuriai dabar trisdešimt suvirš. Ji tarnavo Bolivijoje, paskui persikėlė į Ganą. Sesė sako: „Būdama toli nuo savo artimųjų, visada kreipiuosi pagalbos į Jehovą. Jis man realesnis nei kada nors anksčiau. Be to, matau, kokia vienybė sieja Jehovos tarnus. Ši tarnyba praturtino mano gyvenimą.“ Neseniai Kristina ištekėjo. Ji su savo vyru Gideonu tebetarnauja Ganoje.

Filipas ir Ida pasakoja, kaip jie padėjo Biblijos studijuotojams daryti pažangą: „Paprastai vesdavome penkiolika ir daugiau Biblijos studijų. Bet paskui jų skaičių sumažinome iki dešimt, kad galėtume susidomėjusius mokyti nuodugniau.“ Kuo tai buvo naudinga? Filipas sako: „Studijavau su jaunuoliu vardu Maiklas. Jis norėjo susitikti kiekvieną dieną ir kaskart pasiruošdavo taip kruopščiai, kad knygą Ko moko Biblija baigėme per mėnesį. Tada jis tapo nekrikštytu skelbėju. Pačią pirmą savo tarnybos dieną jis paklausė: „Ar padėtum pravesti mano studijas?“ Nustebęs į jį pažvelgiau. Maiklas paaiškino jau pradėjęs trejas studijas ir norėjo, kad jam šiek tiek pagelbėčiau.“ Įsivaizduok, kaip ten reikia skelbėjų, jeigu net Biblijos studijuotojai veda studijas kitiems!

Eimi irgi greit įsitikino, koks didelis šalyje evangelizuotojų stygius. Ji sako: „Kai atvykau į Ganą, netrukus teko liudyti viename kaimelyje. Tenai ieškojome kurčiųjų. Ir radome ne vieną, o visą aštuonetą!“ Dabar Eimi yra ištekėjusi. Jiedu su Eriku tarnauja specialiaisiais pionieriais vienoje gestakalbių bendruomenėje ir padeda kurtiems skelbėjams ir susidomėjusiems, kurių šalyje yra daugiau kaip trys šimtai. O štai Džordžas ir Eidrija Ganoje jau iš anksto galėjo patirti, ką reiškia būti misionieriais, mat po kurio laiko jie buvo pakviesti mokytis Gileado mokykloje su 126-ąja laida. Kaip jie džiaugėsi gavę šį kvietimą! Dabar abu tarnauja misionieriais Mozambike.

Džiugu matyti, kiek daug padėjėjų iš kitų šalių sykiu su vietiniais broliais ir sesėmis triūsia dvasinės pjūties baruose (Jn 4:35). Ganoje kas savaitę vidutiniškai pasikrikštija 120 žmonių. Kaip ir septyniolika pagalbininkų, atvykusių į Ganą, daug tūkstančių evangelizuotojų visame pasaulyje iš meilės Dievui noriai pasisiūlo tarnauti ten, kur itin jų reikia. Tokie uolūs darbininkai, be abejo, džiugina Jehovos širdį (Ps 110:3, Brb; Pat 27:11).