BŪDAMAS dvylikos, pirmą kartą supratau, jog galiu duoti kitiems kai ką vertinga. Per mūsų suvažiavimą vienas brolis manęs paklausė, gal norėčiau dalyvauti skelbimo veikloje. Pasakiau „taip“, nors niekada nebuvau to bandęs. Kai atėjome į paskirtą teritoriją, brolis padavė keletą brošiūrėlių apie Dievo Karalystę ir pasakė: „Tu apeik žmones anoje gatvės pusėje, aš imu šitą.“ Jaudulio persmelktas, pradėjau eiti per namus. Savo nuostabai, netrukus išplatinau visus leidinius. Tikrai, daugelis norėjo to, ką galėjau jiems duoti.

Gimiau 1923 metais Anglijoje, Kento grafystėje, Čatamo miestelyje. Augdamas mačiau daugybę nusivylusių žmonių. Praūžus Didžiajam karui taip ir neišsipildė jų lūkesčiai, jog pasaulis taps geresnis. Mano tėvus liūdino dar ir tai, kad jų dvasininkams, baptistų pastoriams, terūpėjo įgyti aukštesnę padėtį bažnyčioje. Man buvo kokie devyneri, kai mama pradėjo lankytis Tarptautinio Biblijos tyrinėtojų susivienijimo salėje, kur šie žmonės, jau pasivadinę Jehovos liudytojais, rinkdavosi į sueigas. Tenai viena sesė mums, vaikams, vesdavo pamokėles iš Biblijos ir iš knygos Arpa Dievo (Dievo arfa). Man patiko semtis tokių žinių.

Dar paauglys džiaugiausi pasakodamas žmonėms viltingą žinią iš Dievo Žodžio. Dažnai tarnyboje būdavau vienas. Daug ko pasimokiau ir liudydamas drauge su kitais. Štai kartą su vienu vyresnio amžiaus broliu dviračiais mynėme į paskirtą teritoriją ir aplenkėme keliu traukiantį dvasininką. „Va ožys eina“, – tariau. Brolis sustojo, nulipo nuo dviračio ir pasiūlė prisėsti pakelėje ant rąstigalio. Tada pasakė: „Kas tau davė teisę spręsti, kuris žmogus yra ožys, kuris ne? Džiaukimės, kad galime dalytis su visais gerąja naujiena, o teismą palikime Jehovos rankose“ (Mt 25:31–33). Anomis dienomis ne kartą patyriau, kad brolio žodžiai apie davimo džiaugsmą iš tikrųjų teisingi (Apd 20:35).

Iš kito vyresnio bendratikio patirties pasimokiau, kad neretai reikia būti kantriam, jei nori sulaukti džiaugsmo duodamas. Jo žmona nemėgo Jehovos liudytojų. Sykį jis pakvietė mane į savo namus užkąsti. Žmona, įsiutusi ant vyro už tai, kad šis buvo išėjęs liudyti, ėmė svaidyti į mus arbatos pakelius. Jis nepradėjo jai priekaištauti, tiesiog švelniai šypsodamasis sudėjo pakelius  į vietą. Metams bėgant brolio kantrybė nenuėjo perniek – jo žmona tapo Jehovos liudytoja.

1939 metų rugsėjį, kai buvau šešiolikos, Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai. Mano troškimas dalytis su kitais ateities viltimi vis stiprėjo ir 1940-ųjų kovą abu su mama pasikrikštijome Doverio mieste. Pamenu, kaip tų metų birželį nuo mūsų durų laiptelių stebėjau sunkvežimiuose pro šalį važiuojančius tūkstančius kareivių, išlikusių po mūšio prie Diunkerko. Po patirto sukrėtimo jų akis temdė neviltis. Taip ir norėjosi paguosti juos žinia apie Dievo Karalystę. Paskui tais pačiais metais prasidėjo reguliarios vokiečių karo lėktuvų atakos prieš Britaniją. Kas naktį matydavau praskrendančias jų bombonešių eskadriles. Kaip baisu būdavo girdėti krentančių bombų švilpesį! Kitą rytą išvysdavome sugriautus ištisus kvartalus. Visa tai padėjo man tvirtai įsisąmoninti, kad vienintelė viltis yra Dievo Karalystė.

1941 metais stojau į gyvenimo kelią, kuriame patyriau daug laimės. Iki tol dirbau pameistriu Anglijos laivų statykloje Čatame. Tokį gerai apmokamą darbą svajojo turėti daugelis. Jehovos liudytojai seniai suprato, jog dalyvauti tautų karuose krikščionims nevalia. 1941-aisiais mums taip pat jau buvo aišku, kad negalime dirbti karo pramonėje (Jn 18:36). Kadangi statykloje buvo statomi povandeniniai laivai, nusprendžiau, jog pats metas iš ten išeiti ir imtis visalaikės tarnybos. Pirmoji vieta, kur mane paskyrė, buvo Sairensesteris – gražus miestelis, įsikūręs Kotsvoldo kalvose.

Sulaukęs aštuoniolikos, už atsisakymą atlikti karinę prievolę buvau devyniems mėnesiams įkalintas. Kai paskui mane užsitrenkė kameros durys ir likau vienas, apėmė šiurpas. Bet netrukus tiek sargybiniai, tiek kaliniai pradėjo teirautis, kaip čia atsidūriau, ir aš mielai jiems pasakojau apie savo įsitikinimus.

Išėjęs į laisvę, sykiu su Leonardu Smitu * tarnavau įvairiuose mūsų gimtosios Kento grafystės miestuose. Virš jos driekėsi oro kelias, kuriuo nacių aviacija iš okupuotos Europos skrisdavo bombarduoti Londono. Nuo 1944-ųjų ant Kento buvo numesta daugiau kaip tūkstantis valdomųjų kovinių raketų, nešančių sprogmenis. Tos sparnuotosios bombos buvo vadinamos lėktuvais-sviediniais. Bombardavimu norėta įvaryti visiems siaubą, nes išgirdęs, kaip lekiančios raketos variklis išsijungia, jau žinodavai, kad ji tuojau  kris ir sprogs. Tokių antskrydžių sulaukdavome gana dažnai. Tuo laiku vienai penkių asmenų šeimai vedėme Biblijos studijas. Kartais sėdėdavome po geležiniu stalu, pagamintu tam, kad po juo būtų galima apsisaugoti, jei namas sugriūtų. Visi šeimos nariai galiausiai pasikrikštijo.

Pasibaigus karui porą metų tarnavau pionieriumi pietų Airijoje. Nė nenumanėme, kaip smarkiai Airija skiriasi nuo Anglijos. Eidami per namus teiraudavomės, pas ką galėtume apsistoti, ir sakydavome esą misionieriai. Žurnalus platinome gatvėje. Taip daryti šiame katalikiškame krašte iš šalies turbūt atrodė kvaila. Kai vienas vyras pagrasino mus primušti ir aš pasiskundžiau policininkui, šis paklausė: „O ko jūs tikitės?“ Nežinojome, kokią didelę įtaką čia turi kunigai. Jie padarydavo taip, kad žmonės, paėmę iš mūsų knygas, netekdavo darbo. Be to, liepdavo tiems, pas ką apsistodavome, mus išvaryti.

Greitai supratome, jog atvykus į naują vietą geriausia keliauti dviračiais kuo toliau nuo savo gyvenamo būsto ir liudyti ten, kur kunigauja kitas dvasininkas. Savo kaimynus aplankydavome paskiausiai. Kilkenio mieste su vienu jaunu vyru studijuodavome Bibliją triskart per savaitę, nors mums grasindavo būriai agresyviai nusiteikusių tenykščių. Mokyti kitus Biblijos tiesų man taip patiko, kad nusprendžiau pasiprašyti į Gileado misionierių mokyklą Jungtinėse Valstijose.

Po penkių mokymosi mėnesių Niujorko valstijoje mes keturiese buvome paskirti į mažas Karibų jūros salas. 1948-ųjų lapkritį su 18 metrų ilgio burlaiviu „Sibija“ išplaukėme iš Niujorko. Niekada anksčiau nebuvau plaukęs burlaiviu, todėl ši nauja patirtis atrodė labai įdomi. Vienas iš mūsų, Gustas Makis, buvo patyręs kapitonas. Jis išmokė mus jūreivystės pagrindų, pavyzdžiui, kaip pakelti ir nuleisti bures, kaip pagal kompasą laikytis kurso, kaip buriuoti prieš vėją. Trisdešimt dienų per pavojingas audras Gusto sumaniai valdomas burlaivis pagaliau pasiekė Bahamų salas.

Penkis mėnesius liudijome mažesnėse Bahamų salyno salose. Paskui išplaukėme į Pavėjines ir Priešvėjines salas, nusitęsusias apie 800 kilometrų nuo Mergelių salų netoli Puerto Riko iki beveik Trinidado. Penkerius metus skelbėme gerąją naujieną daugiausia atokiose salose, kur nebuvo nė vieno Jehovos liudytojo. Kartais ištisas savaites negalėdavome nei išsiųsti, nei gauti korespondencijos. Tačiau kokie laimingi jautėmės salose skleisdami Jehovos Žodį! (Jer 31:10)

Kai nuleisdavome inkarą kokioje nors įlankoje, krante prasidėdavo sujudimas. Į prieplauką sugužėdavo daug tenykščių pažiūrėti, kas tokie čionai atkako. Kai kurie burinį laivą ar baltaodį žmogų išvysdavo pirmąkart. Saliečiai buvo draugiški, religingi, neblogai išmanantys Bibliją. Dažnai jie duodavo mums šviežios žuvies, avokadų, riešutų. Nors mūsų burlaivis buvo kiek ankštokas, visi keturi jame miegodavome, gamindavome valgį, skalbdavomės.

Kur nors atplaukę, visą dieną eidavome per žmones ir pranešdavome, kad bus sakoma kalba, paremta Biblija. Temstant suskambindavome laivo varpu. Miela būdavo žiūrėti, kaip renkasi vietiniai. Jų aliejiniai žibintai atrodė tarsi  mirgančios žvaigždelės, besileidžiančios nuo kalvų. Kartais sueidavo koks šimtas ir užsibūdavo iki vėlumos, uždavinėdavo mums klausimus. Žmonės ten mėgo dainuoti, todėl mašinėle atspausdindavome kai kurias Karalystės giesmes ir išdalydavome. Mes keturiese stengdavomės kuo geriau sudainuoti melodiją, susirinkusieji netrukdavo ją pramokti ir jų balsai susiliedavo į darnų chorą. Kokie laimingi tai buvo laikai!

Kai kurie studijuotojai, nors su jais tądien jau būdavome baigę studijas, traukdavo sykiu su mumis pas kitą šeimą norėdami dalyvauti ir tuose užsiėmimuose. Vienoje vietoje prabūdavome tik keletą savaičių, todėl išvykdami dažnai prašydavome tų, kurie labiausiai susidomėjo tiesa, toliau mokyti kitus, kol sugrįšime. Nuostabu buvo matyti, kaip rimtai kai kurie imdavosi šios užduoties.

Daugelis šių salų šiandien yra tapusios turistų gausiai lankomais kurortais. Bet anuomet ten vyravo ramybė. Kur pasisuksi, vien žydros lagūnos, smėlio paplūdimiai, palmės. Iš vienos salos į kitą paprastai plaukdavome naktį. Šalia žaismingai sukiodavosi delfinai. Pliuškesys, laivelio pirmagaliui skrodžiant vandenį, buvo vienintelis tylą trikdantis garsas. Danguje žėrėdavo mėnuo ir sidabrinis jo takas ant tykių vandenų nutįsdavo iki pat horizonto.

Po penkerių salose praleistų metų atplaukėme į Puerto Riką pakeisti savo burlaivio į variklinį laivą. Čia būdamas įsimylėjau dailią misionierę Maksiną Boid. Nuo pat vaikystės ji buvo uoli gerosios naujienos skelbėja. Vėliau tarnavo Dominikos Respublikoje, bet 1950 metais šios katalikiškos šalies valdžia įsakė Maksinai išvykti. Kadangi buvau laivo įgulos narys, turėjau leidimą likti Puerto Rike tiktai mėnesį. Netrukus vėl keleriems metams turėjau išplaukti į salas. Taigi tariau sau: „Ronaldai, jei tau reikia šitos merginos, kuo skubiau ką nors daryk.“ Po trijų savaičių pasipiršau, o dar po trijų susituokėme. Abu buvome paskirti tarnauti misionieriais Puerto Rike, tad su naujuoju laivu jau niekada nebeteko plaukioti.

1956-aisiais pradėjome rajono priežiūros darbą. Mums labai patikdavo lankyti tikėjimo brolius ir seseris. Daugelis jų buvo neturtingi. Štai viename kaime, Potala Pastiljuje, gyveno dvi mūsų bendratikių šeimos, turinčios daug vaikų. Mažiesiems aš pagrodavau dūdele. Vienos mergytės vardu Hilda paklausiau, ar nenorėtų kartu su mumis eiti liudyti. Ši atsakė: „Norėčiau, bet negaliu. Neturiu batukų.“ Nupirkome jai apavą ir išsivedėme į tarnybą. Po daugelio metų, 1972-aisiais, mudviem su Maksina svečiuojantis Bruklino Betelyje, priėjo viena sesė, tik ką baigusi Gileado mokyklą. Ji jau ruošėsi pagal paskyrimą išvykti į Ekvadorą. Sesė tarė: „Tikriausiai neprisimenate manęs. Aš – ta mergytė be batukų iš Pastiljo.“ Tai buvo Hilda! Iš džiaugsmo net apsiverkėme.

1960 metais mus pakvietė tarnauti Puerto Riko filiale. Jis buvo įsikūręs mažame dviejų aukštų name Santursėje, šalia San Chuano. Iš pradžių didumą darbo darėme dviese su Lenartu Džonsonu. Šis brolis ir jo žmona buvo pirmieji Jehovos liudytojai Dominikos Respublikoje. 1957 metais jie iš ten persikėlė į Puerto Riką. Paskui Maksina ėmė dirbti su mūsų žurnalų prenumeratomis. Kas savaitę ji išsiuntinėdavo daugiau nei tūkstantį egzempliorių. Šitas darbas žmonai labai patiko, nes ji mąstė, kiek daug žmonių gauna vertingo dvasinio peno.

Betelio tarnyba man patinka, nes čia visas jėgas galiu skirti kitų labui. Aišku, būna ir sunkumų. Atsimenu, 1967 metais per pirmąjį Puerto Rike surengtą tarptautinį kongresą turėjau aibę visokių reikalų. Apsilankė ir Neitanas Noras, tuo laiku vadovavęs mūsų organizacijai. Jis pamanė, kad aš nepasirūpinau į kongresą atvykstančių misionierių pervežimu, nors buvau tai padaręs. Vėliau brolis griežtai mane pamokė, koks svarbus yra organizuotumas, ir pasakė nusivylęs manimi. Nenorėjau su juo ginčytis, bet ilgokai jaučiau nuoskaudą, kad buvau klaidingai apkaltintas. Tačiau kai po kurio laiko vėl susitikome su broliu Noru, jis pakvietė mane ir Maksiną į savo kambarį ir paruošė mums vaišes.

 Iš Puerto Riko keletą kartų buvome nukeliavę į Angliją aplankyti mano tėvų. Kai mudu su mama ėmėme žengti tiesos keliu, tėvas prie mūsų neprisidėjo. Bet kai bendruomenėje lankydavosi kalbėtojai iš Betelio, mama dažnai pasiūlydavo jiems apsistoti mūsų namuose ir tėvas matė, kad šie Betelio prižiūrėtojai yra labai nuolankūs žmonės, priešingai nei tie dvasininkai, kuriais jis kadaise pasipiktino. Galiausiai 1962 metais tėvas pasikrikštijo.

2011 metais mano brangi žmona mirė. Kaip laukiu prikėlimo, kai vėl galėsiu su Maksina susitikti! Mąstyti apie tai tikra paguoda. Per 58 drauge nugyventus metus mudu su Maksina matėme, kaip Jehovos tarnų Puerto Rike pagausėjo nuo maždaug 650 iki 26000. 2013 metais Puerto Riko filialas buvo prijungtas prie Jungtinių Valstijų filialo ir mane pakvietė tarnauti Volkilyje, Niujorko valstijoje. Šešiasdešimt metų pragyvenęs toje saloje, jaučiausi esąs tikras puertorikietis, toks kaip koki – gerai žinoma salos medvarlė, kuri vakaro prieblandoje vis kvarksi „koki koki“. Nors ir labai laimingas ten buvau, atėjo metas judėti pirmyn.

Aš ir toliau džiaugiuosi savo tarnyba Dievui Betelyje. Dabar man devyniasdešimt suvirš ir mano darbas yra drąsinti beteliečius, teikti jiems dvasinę paramą. Man sakė, kad nuo atvykimo į Volkilį aplankiau jau daugiau nei 600 brolių ir sesių. Kai kurie iš jų pas mane ateina pasikalbėti dėl asmeninių ar šeimos reikalų. Kiti prašo patarti, kaip sėkmingai atlikti savo tarnybą Betelyje. Patarimo kreipiasi ir jaunavedžiai, taip pat tie, kurie iš Betelio buvo paskirti tarnauti pionieriais. Visus išklausau ir tinkamu momentu dažnai pasakau: „Dievas myli linksmą davėją. Todėl savo darbą dirbk su džiaugsmu. Jis yra dėl Jehovos“ (2 Kor 9:7).

Jeigu Betelyje, kaip ir bet kur kitur, nori jaustis laimingas, būtina atminti štai ką: nuolat turėk omenyje, kodėl tai, ką darai, yra svarbu. Visa, ką atliekame Betelyje, – šventa tarnystė. Juk mes padedame „ištikimam ir nuovokiam vergui“ tiekti dvasinį maistą pasaulinei brolijai (Mt 24:45). Kad ir kur tarnautume, turime daug progų aukštinti Jehovą. Mielai darykime visa, ko jis prašo, nes „Dievas myli linksmą davėją“.