1, 2. a) Kaip buvo sudaryta pirmoji šeiminė sąjunga? b) Ką pirmoji pora tikriausiai suprato apie jųdviejų ryšį? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

SANTUOKA – labai įprastas dalykas. Tačiau kada ir kokiu tikslu pirmoji santuoka buvo įsteigta? Žinodami atsakymą į šį klausimą, gebėsime išlaikyti teisingą požiūrį į šeiminę vyro ir moters sąjungą, taip pat suvoksime, ką gera ji teikia. Sukūręs pirmąjį žmogų, Adomą, Dievas atvedė pas jį visokius gyvūnus, kad juos pavadintų. Bet Adomas tinkamo bendrininko tarp jų nerado. Tada Jehova užmigdė žmogų giliu miegu, išėmė vieną šonkaulį, padarė iš jo moterį ir atvedė ją pas Adomą. (Perskaityk Pradžios 2:20–24.) Iš šio pasakojimo suprantame, kad santuoką įkūrė pats Jehova.

² Po daugelio amžių Jėzus pakartojo Edeno sode Jehovos ištartus žodžius: „Vyras paliks savo tėvą ir motiną, prisiriš prie savo žmonos, ir juodu bus vienas kūnas“ (Mt 19:4, 5). Tai, kad pirmoji moteris buvo sukurta iš Adomo šonkaulio,  tikriausiai padėjo pirmajai porai suprasti, koks artimas yra jų ryšys. Jehova nieko neminėjo apie skyrybas ar apie galimybę turėti keletą sutuoktinių; į jo sumanymą tai neįėjo.

3. Kokia buvo viena priežastis, kodėl reikėjo santuokos?

³ Adomas labai džiaugėsi savo žmona, kurią vėliau pavadino Ieva. Ji buvo jam tinkama padėjėja. Atlikdami jiems pavestas vyro ir žmonos pareigas, abu galėjo mėgautis gyvenimu (Pr 2:18). Viena, kodėl reikėjo vyro ir moters sąjungos, – kad būtų apgyventa visa žemė (Pr 1:28). Nors ir labai mylėtų savo tėvus, sūnūs ir dukterys turėjo palikti gimtus namus ir kurti savo šeimą. Šitaip žmonės palaipsniui būtų pripildę planetą ir pavertę ją nuostabiu rojumi.

4. Kas atsitiko su pirmąja sutuoktinių pora?

⁴ Tačiau jau pati pirmoji santuoka patyrė didžiulę krizę. Adomas ir Ieva, naudodamiesi valios laisve, nutarė nepaklusti Jehovai. „Senoji gyvatė“ – Šėtonas – melagystėmis įtikino Ievą, kad jei valgys nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“, įgis ypatingos išminties ir galės pati nuspręsti, kas teisinga ir kas ne. Ji skynė vaisių neatsiklaususi Adomo ir taip neparodė deramos pagarbos šeimos galvai. O ir pats Adomas pamynė klusnumą Dievui – Ievai pasiūlius vaisiaus, jis nesugebėjo atsisakyti (Apr 12:9; Pr 2:9, 16, 17; 3:1–6).

5. Ko pasimokome iš Adomo ir Ievos atsako Jehovai?

⁵ Dievo paklaustas apie tai, kas nutiko, Adomas ėmė kaltinti Ievą, sakydamas: „Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“ Ieva savo ruožtu kaltę suvertė ją apgavusiam žalčiui (Pr 3:12, 13). Kokie nevykę pasiteisinimai! Kadangi nepakluso Jehovai, pirmieji žmonės, galima sakyti, tapo maištininkais ir užsitraukė jo pasmerkimą. Iš jų pavyzdžio išties galime daug pasimokyti. Kad santuoka būtų sėkminga, abu sutuoktiniai privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir būti klusnūs Jehovai.

6. Kaip paaiškintum žodžius iš Pradžios 3:15?

⁶ Po to, ką Šėtonas padarė Edeno sode, Jehova nepaliko žmonijos be vilties. Ją įžiebė žodžiai, tapę pirmąja Biblijos pranašyste. (Perskaityk Pradžios 3:15.) Pasakyta, kad maištą sukėlusį piktąjį angelą sutrins „moters“ palikuonis. Iš to galima suprasti, kad Jehovą ir miriadus jam ištikimų dvasinių esybių sieja ypatingas ryšys – toks glaudus, tarsi vyro ir žmonos. Biblija vėliau atskleidė, kad iš daugybės dangiškųjų savo tarnų Dievas atsiųs vieną, kuris nugalės Šėtoną ir klusniems žmonėms atvers galimybę turėti tai, ką prarado pirmoji pora, – jie galės gyventi žemėje amžinai, kaip Jehova iš pradžių ir buvo sumanęs (Jn 3:16).

7. a) Kaip Adomo ir Ievos maištas atsiliepė vyro ir moters santuokai? b) Kas Biblijoje prisakyta vyrui ir žmonai?

⁷ Adomo ir Ievos maištas labai apsunkino tiek jųdviejų santuoką, tiek ir visas vėlesnes žmonių santuokas. Pavyzdžiui, Ieva ir iš jos kilusios moterys nėštumo ir gimdymo metu turės patirti skausmą. Jos trokš savo vyro artumo, bet vyrai joms viešpataus, netgi elgsis su jomis užgauliai, kaip šiandien yra daugelyje santuokų (Pr 3:16). Biblijoje vyrams prisakyta vadovauti šeimai su meile. O  žmonos turi paklusti šeimos galvos vadovavimui (Ef 5:33). Jeigu dievobaimingi sutuoktiniai yra pasiruošę bendradarbiauti, situacijų, keliančių trintį, žymiai sumažės, gal net pavyks jų visai išvengti.

8. Kokių dalykų atsitiko su santuoka nuo Adomo dienų iki tvano?

⁸ Nusidėję ir netobuli Adomas su Ieva vėliau susilaukė sūnų ir dukterų (Pr 5:4). Jų pirmagimis Kainas paėmė sau žmona vieną iš giminaičių. Jo palikuonis Lamechas – pirmasis Biblijoje paminėtas vyras, turėjęs dvi žmonas (Pr 4:17, 19). Laikotarpiu nuo Adomo iki tvano Jehovos garbintojų žemėje buvo vos vienas kitas. Tarp jų – Abelis, Henochas, Nojus su šeima. Biblijoje sakoma, kad Nojaus dienomis, kai „[žmonėms] gimė dukterų, dangiškosios būtybės žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko“. Tokia fizinį kūną priėmusių angelų ir žemės moterų sąjunga buvo priešinga prigimčiai. Iš šių nenatūralių santykių gimė mišrūnai, smurtingi milžinai, hebrajiškai vadinami nefilim. Žmonių nedorumas žemėje buvo labai didelis ir „kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pr 6:1–5).

9. Kas atsitiko su nedorais žmonėmis Nojaus dienomis ir kokią iš to gauname pamoką?

⁹ Nojaus dienomis Jehova siuntė tvaną ir sunaikino tuometį nedorą pasaulį. Prieš tą nelaimę žmonės buvo taip užsiėmę kasdieniais reikalais, tarp jų ir šeimos kūrimu, kad visiškai neįsiklausė į Nojaus, „teisumo skelbėjo“, žodžius, jog artėja pražūtis (2 Pt 2:5). Jėzus tą laikmetį sulygino su mūsų dienomis. (Perskaityk Mato 24:37–39.) Šiandien, likus nebedaug laiko iki dabartinės sugedusios santvarkos sunaikinimo, dauguma žmonių nenori klausyti gerosios naujienos apie Dievo Karalystę, kuri skelbiama visoje žemėje paliudyti visoms tautoms. Atminkime, kad tokie dalykai kaip santuoka ar vaikų auginimas negali tapti tiek svarbūs, jog pamirštume, kaip arti Jehovos diena.

10. a) Koks Abraomo laikais buvo daugelio tautų požiūris į amoralumą? b) Kokį pavyzdį sutuoktiniams paliko Abraomas ir Sara?

¹⁰ Nojus ir trys jo sūnūs turėjo tik po vieną žmoną. Tačiau tais patriarchaliniais laikais jau buvo paplitusi poligamija. Daugelyje tautų įsivyravo lytinis amoralumas, netgi tapo religinių apeigų dalimi. Kai Abromas ir Saraja (vėliau pavadinti Abraomu ir Sara), klausydami Dievo paliepimo, persikėlė į Kanaaną, krašte buvo apstu papročių, bylojančių apie didelę nepagarbą santuokai. Jehova nusprendė sunaikinti Sodomos ir Gomoros miestus, nes tenykščiai buvo pasidavę baisiam ištvirkimui. Abraomas buvo visai kitoks. Jis gerai vadovavo savo šeimai, o ir Sara paliko puikų klusnumo vyrui pavyzdį. (Perskaityk 1 Petro 3:3–6.) Abraomas pasirūpino, kad jo sūnus Izaokas žmona imtų Jehovos garbintoją. Panašiai apsisprendė ir Izaoko sūnus Jokūbas, iš kurio sūnų kilo dvylika Izraelio giminių.

11. Kaip Mozės įstatymas saugojo izraelitus?

¹¹ Vėliau Jehova su Jokūbo, arba Izraelio, palikuonimis sudarė sandorą. Per Mozę Dievas davė jiems Įstatymą, kuris, be kita ko, reguliavo ir vedybinius papročius,  įskaitant daugpatystę. Įstatymas draudė tuoktis su kitatikiais ir šitaip saugojo izraelitus nuo dvasinės žalos. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 7:3, 4.) Jeigu šeimoje iškildavo rimtų problemų, reikėdavo kreiptis į tautos seniūnus. Įstatyme buvo numatyta, ką daryti neištikimybės atveju arba jei vyras imtų pavyduliauti dėl žmonos ar ją įtarinėti. Skirtis nebuvo draudžiama, tačiau šis procesas irgi buvo griežtai reglamentuotas. Vyras galėjo išsiskirti su žmona dėl jos nepadorumo (Įst 24:1). Koks tai nepadorumas, konkrečiai nebuvo apibrėžta, tačiau logiška manyti, kad tai negalėjo būti menkas nusižengimas ar klaida (Kun 19:18).

12, 13. a) Kaip kai kurie vyrai elgėsi su savo žmonomis Malachijo dienomis? b) Kokios gali būti pasekmės, jei pasikrikštijęs asmuo svetimauja?

¹² Pranašo Malachijo dienomis daug žydų buvo neištikimi savo žmonoms ir visaip teisindamiesi bandė su jomis išsiskirti. Tokie vyrai palikdavo savo jaunystės žmoną, kad susituoktų su jaunesne, kartais net kitataute, netarnaujančia Jehovai. Toks vyrų požiūris tebegyvavo ir Jėzaus laikais. Nerodydami ištikimybės savo sutuoktinei, jie norėdavo išsiskirti „dėl bet kokios priežasties“ (Mt 19:3). Jehova tokių skyrybų nekentė. (Perskaityk Malachijo 2:13–16.)

¹³ Šiandien Jehovos garbintojų tarpe negali būti jokių santuokinės neištikimybės apraiškų. Ir jų pasitaiko išties retai. Tačiau kaip tada, jei, tarkim, pasikrikštijęs ir šeimą turintis brolis ar sesė svetimautų ir tuomet, norėdamas kurti naują šeimą, su savo sutuoktiniu išsiskirtų? Jeigu dėl savo elgesio nesigaili, toks žmogus bus pašalintas iš krikščionių bendruomenės, siekiant išlaikyti ją dvasiškai tyrą (1 Kor 5:11–13). Kad į bendruomenę būtų grąžintas, jis privalės duoti „vaisių, priderančių atgailai“ (Lk 3:8; 2 Kor 2:5–10). Nors nėra nustatyta, po kiek laiko tokį asmenį jau galima grąžinti, tikėtina, praeis metai ar daugiau, kol jis įrodys, kad iš tikrųjų atgailauja. Net jeigu ir grįžtų į bendruomenę, jis vis tiek turės duoti apyskaitą „prieš Dievo teismo sostą“ (Rom 14:10–12). Kitaip sakant, ar jo atgaila tikra, įvertins pats Jehova. (Žiūrėk 1979 m. lapkričio 15 d. Sargybos bokšto numerį, p. 31–32 anglų kalba arba 2006 m. rugsėjo 15 d. Sargybos bokšto numerį, p. 29–30 rusų kalba.)

14. Kokia buvo Mozės įstatymo paskirtis?

¹⁴ Mozės įstatymas izraelitams galiojo daugiau nei pusantro tūkstančio metų. Jis nuolat priminė Dievo tautai, kokių principų reikia laikytis šeimos gyvenime bei kitose srityse, ir buvo „auklėtojas, vedantis prie Kristaus“ (Gal 3:23, 24). Jėzui paaukojus savo gyvybę, Dievo sandora su Izraeliu ir Įstatymas neteko galios ir įsigaliojo nauja sandora (Hbr 8:6). Kai kurios Įstatyme numatytos nuolaidos krikščionims jau nebebuvo taikomos.

15. a) Kokiu santuoką liečiančiu principu turi vadovautis krikščionys? b) Ką krikščioniui dera turėti omenyje, jeigu nori skirtis?

¹⁵ Atsakydamas į fariziejų klausimą apie skyrybas, Jėzus paminėjo, kad Mozės įstatymas numatė galimybę išsiskirti su savo sutuoktiniu, tačiau pridūrė, kad „nuo pat pradžių buvo ne taip“  (Mt 19:6–8). Iš Jėzaus atsakymo suprantame, kad krikščionys turi vadovautis principu, kurį Jehova nustatė dar Edeno sode (1 Tim 3:2, 12). Kadangi yra „vienas kūnas“, sutuoktiniai privalo laikytis drauge, mylėti Dievą ir vienas kitą ir šitaip stiprinti tarpusavio ryšį. Išsiskyręs ne dėl svetimavimo, krikščionis negali vėl tuoktis (Mt 19:9). Jeigu vienas iš sutuoktinių būtų neištikimas, bet dėl savo elgesio labai gailėtųsi, nekaltasis gali jam atleisti. Štai senovėje pranašas Ozėjas atleido savo paleistuvei žmonai Gomerai. Taip pat ir Jehova dovanojo atgailaujančiai Izraelio tautai, kuri anksčiau buvo jam neištikima ir garbino svetimus dievus (Oz 3:1–5). Reikėtų pridurti, kad jeigu asmuo, žinodamas apie savo sutuoktinio neištikimybę, atnaujina su juo intymius santykius, tai reikš, jog antrajai pusei atleido ir nebeturi Biblijoje nurodyto pagrindo išsiskirti.

16. Ką Jėzus kalbėjo apie nesusituokusius?

¹⁶ Pasakęs, kad krikščionys gali išsiskirti tik dėl svetimavimo, Jėzus prakalbo apie „turinčius dovaną“ – tuos, kurie gali gyventi nesusituokę. Jis pridūrė: „Kas gali tai priimti, tepriima“ (Mt 19:10–12). Nemažai mūsų bendratikių nusprendė šeimos nekurti, kad galėtų tarnauti Jehovai visiškai neblaškomai. Tokius brolius ir seses norime nuoširdžiai pagirti.

17. Kas padėtų krikščioniui apsispręsti, kurti šeimą ar ne?

¹⁷ Kas krikščioniui padėtų apsispręsti, kurti šeimą ar ne? Jis turi pasvarstyti, ar gyvenimą nesusituokus jis laiko dovana ir ar tokia dovana jam priimtina. Apaštalas Paulius patarė nesituokti, tačiau pasakė: „Dėl ištvirkavimo paplitimo kiekvienas teturi sau žmoną ir kiekviena moteris sau vyrą.“ Tada pridūrė: „Jeigu jie negali susilaikyti, tegul tuokiasi, nes geriau jau tuoktis negu degti aistra.“ Santuoka gali apsaugoti žmogų nuo aistrų, kurios įstumtų į amoralumą ar skatintų netyrą įprotį masturbuotis. Svarbu atsižvelgti ir į amžių. Apaštalas sakė: „Jei kuris mano, kad su savo skaistybe elgiasi netinkamai, ir jeigu pats jaunatvės žydėjimas jau praėjęs, tegul taip ir bus, – tedaro kaip nori, jis nenusideda. Tegul jie tuokiasi“ (1 Kor 7:2, 9, 36; 1 Tim 4:1–3). Aišku, nebūtų tinkama tuoktis vien todėl, kad užplūsta jaunatvės geismai. Toks žmogus gali būti dar visai nepasiruošęs šeimyninio gyvenimo pareigoms.

18, 19. a) Ko reikia, kad krikščionių santuoka nuo pat pradžių būtų laiminga? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Abu krikščionys, norintys sukurti šeimą, turi būti pasiaukoję Jehovai, pasikrikštiję ir mylėti jį visa širdimi. Žinoma, jie turi stipriai mylėti ir vienas kitą, kad būtų pasiryžę drauge praleisti visą gyvenimą. Kadangi laikosi priesako tuoktis „tik Viešpatyje“, Jehova juos laimins (1 Kor 7:39). Be to, jiedu tvirtai tikės, kad jų santuoka bus sėkminga tik jei laikysis Biblijoje išdėstytų principų.

¹⁹ Dabar, „paskutinėmis dienomis“, daugelis neturi savybių, kurių reikia, kad santuoka būtų laiminga (2 Tim 3:1–5). Kitame straipsnyje aptarsime keletą vertingų Šventojo Rašto patarimų, padedančių sutuoktiniams išlaikyti darnią sąjungą nepaisant visokių sunkumų. Jehovos laiminami, vyras ir žmona galės toliau žengti keliu į amžiną gyvenimą (Mt 7:13, 14).