„TAS žmogus yra mano rinktinis indas, – jis neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio sūnums“ (Apd 9:15). Šiais žodžiais Jėzus apibūdino krikščionybėn atsivertusį vyrą, kurį vėliau imta vadinti apaštalu Pauliumi.

Vienas iš tų „karalių“ buvo Romos imperatorius Neronas. Kaip jaustumeisi, jei tektų ginti savo tikėjimą tokio valdovo akivaizdoje? Štai Paulius pasinaudojo anuometine teisine sistema. Pažiūrėkime, kaip galėtume sekti apaštalo pavyzdžiu (1 Kor 11:1).

Izraelio krašte teisinės sistemos pagrindas buvo Mozės įstatymas. Dievobaimingi žydai, kad ir kur gyveno, jį laikė dorovinių taisyklių kodeksu. Po 33 m. e. metų Sekminių Jehova iš savo garbintojų nebereikalavo laikytis Mozės įstatymo (Apd 15:28, 29; Gal 4:9–11). Tačiau Paulius ir kiti krikščionys šiam teisynui nerodė nepagarbos, užtat jiems pavyko paliudyti tokiai daugybei po Romos imperiją pasklidusių žydų (1 Kor 9:20). Tiesą sakant, Paulius ne kartą kalbėjo būtent sinagogose, kur žinojo rasiąs žmonių, garbinančių Abraomo Dievą. Su jais apaštalas galėdavo diskutuoti remdamasis hebrajiškaisiais raštais (Apd 9:19, 20; 13:5, 14–16; 14:1; 17:1, 2).

Evangelizacijos darbo centru apaštalai pasirinko Jeruzalę. Jie reguliariai mokė žmones šventykloje (Apd 1:4; 2:46; 5:20). Kartą Paulius nuvyko į Jeruzalę ir ten buvo suimtas. Taip prasidėjo ilgas jo teismo procesas, galiausiai nuvedęs apaštalą į Romą.

Kaip Romos imperijos valdžia vertino Pauliaus skelbiamą žinią? Pirma būtų neprošal sužinoti, kaip romėnai apskritai žiūrėjo į religijas. Jie nevertė įvairių tautybių gyventojų atsisakyti savojo tikėjimo, nebent įžvelgė grėsmę valstybei arba piliečių dorovei.

Žydams Romos įstatymai buvo gana palankūs. Knygoje Backgrounds of Early Christianity  sakoma: „Judaizmui Romos imperijoje buvo suteikta privilegijų [...]. Žydai galėjo laisvai išpažinti savo religiją, juos atleido nuo romėnų dievybių garbinimo. Savo bendruomenėse jie galėjo tvarkytis vadovaudamiesi savo įstatymu.“ Žydams taip pat nebuvo privaloma atlikti karinę tarnybą. * Paulius žinojo, kokią apsaugą Romos įstatymai teikė žydų tikėjimui, ir tuo naudodamasis valdžios akivaizdoje gynė krikščionybę.

Pauliaus priešininkai visaip bandė prieš jį sukurstyti tiek paprastus žmones, tiek valdžios atstovus (Apd 13:50; 14:2, 19; 18:12, 13). Štai vienas toks atvejis. Jeruzalės krikščionių bendruomenės vyresniuosius pasiekė gandas, esą Paulius kitus moko „atsimesti nuo Mozės“. Tokios kalbos kai kuriems naujai įtikėjusiems krikščionims žydams galėjo piršti mintį, kad apaštalas negerbia Dievo įvestos tvarkos. Sinedrionas, be to, galėjo paskelbti krikščionybę esant judaizmo atskala. Tokiu atveju žydams, turintiems ryšių su krikščionimis, grėstų bausmė – su jais būtų nutraukiamas bendravimas, neleidžiama kalbėti viešai šventykloje ir sinagogose. Todėl norėdami, kad paskalos apie Paulių būtų paneigtos, vyresnieji patarė jam nueiti į šventyklą ir atlikti tam tikras apeigas, kurios Dievo akyse nebebuvo reikalingos, bet krikščionių tikėjimui neprieštaravo (Apd 21:18–27).

Paulius padarė kaip prašomas. Toks sprendimas jam suteikė ne vieną progą ginti ir teisiškai įtvirtinti gerąją naujieną (Fil 1:7). Apaštalui atėjus į šventyklą, žydai sukėlė sąmyšį ir norėjo jį nužudyti, tačiau įsikišo kariuomenės tribūnas ir Paulių suėmė. Kai apaštalą ruošėsi nuplakti, šis pareiškė esąs Romos pilietis. Dėl to jį nugabeno į Cezarėją, tuometinį Judėjos administracinį centrą. Ten Pauliui atsivėrė puiki galimybė paliudyti aukštiems pareigūnams ir geriau supažindinti su krikščionybe tuos, kurie apie ją tikriausiai žinojo nedaug.

Apaštalų darbų knygos 24 skyriuje pasakojama, kaip Pauliaus byla buvo svarstoma pas Judėjos valdytoją Feliksą, kuriam krikščionių įsitikinimai nebuvo naujiena. Žydai kaltino apaštalą nusižengus Romos įstatymams mažiausiai trimis aspektais. Pasak jų, Paulius kursto maištus tarp imperijoje gyvenančių žydų, vadovauja pavojingai atskalai ir dar mėgino išniekinti šventyklą, tuomet buvusią romėnų priežiūroje (Apd 24:5, 6). Tokiems kaltinimams pasitvirtinus, apaštalas net galėjo būti nubaustas mirtimi.

Šių laikų krikščionims verta pasigilinti, kaip Paulius gynėsi. Apkaltintas jis išliko ramus, pagarbus. Paulius tvirtino tikįs tuo, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose, ir turįs teisę garbinti „savo protėvių Dievą“. Juk tokią teisę Romos įstatymas garantavo visiems žydams (Apd 24:14). Vėliau Paulius galėjo ginti savo įsitikinimus ir apie juos paliudyti paskesniam valdytojui Porcijui Festui, taip pat karaliui Erodui Agripai.

Galiausiai Paulius, norėdamas nešališko jo bylos nagrinėjimo, pasiprašė būti teisiamas pas galingiausią to meto valdovą. Jis tarė: „Aš šaukiuosi Cezario!“ (Apd 25:11)

Vėliau angelas pasakė Pauliui: „Turėsi stoti prieš Cezarį“ (Apd 27:24). Romos imperatorius Neronas sėdęs į sostą pareiškė, kad nesiims svarstyti visų bylų. Pirmuosius aštuonerius savo valdymo metus šią užduotį jis dažniausiai patikėdavo kitiems. Kaip rašoma knygoje The Life and Epistles of Saint Paul, jeigu Neronas imdavosi kokios nors bylos, ją svarstydavo savo rūmuose, padedamas įtakingų ir didelę patirtį sukaupusių patarėjų.

 Biblijoje nepasakyta, ar Neronas pats sprendė Pauliaus bylą, ar paskyrė ką nors kitą išklausyti apaštalo apsigynimo ir tada viską perduoti imperatoriui. Kad ir kaip ten buvo, Paulius tikriausiai paaiškino, jog garbina žydų Dievą ir visus ragina atiduoti valdžiai prideramą pagarbą (Rom 13:1–7; Tit 3:1, 2). Atrodo, aukštų pareigūnų akivaizdoje Paulius sėkmingai apgynė savo bylą ir Cezario teismas suteikė jam laisvę (Fil 2:24; Fm 22).

Savo mokiniams Jėzus pasakė: „Dėl manęs būsite tampomi pas valdytojus ir karalius, kad liudytumėte jiems ir tautoms“ (Mt 10:18). Teismuose atstovauti Jėzui mums didelė garbė. Šitaip gindami gerąją naujieną pasiekiame puikių teisinių pergalių. Aišku, net ir laimėjus kokią bylą, gali būti, kad gerajai naujienai sklisti ir toliau rasis įvairių kliūčių. Tokiais atvejais atsimename, jog iš priespaudos ir neteisybės mus galutinai išlaisvins tik Dievo Karalystė (Mok 8:9; Jer 10:23).

Kaip kadaise, taip ir dabar krikščionys gindami savo tikėjimą gali aukštinti Jehovos vardą. Sekdami Pauliaus pavyzdžiu, stenkimės likti ramūs, kalbėti nuoširdžiai, bet kartu įtikinamai. Jėzus sakė savo sekėjams, kad jiems nereikės iš anksto ruoštis, kaip gintis, ir pažadėjo: „Aš duosiu jums iškalbos ir išminties, kuriai net visi jūsų priešininkai nesugebės pasipriešinti ar paprieštarauti“ (Lk 21:14, 15; 2 Tim 3:12; 1 Pt 3:15).

Krikščionys, stodami už savo įsitikinimus karalių, valdytojų ar kitų pareigūnų akivaizdoje, gali gerai paliudyti žmonėms, kuriuos paprastai būtų sunku pasiekti su gerąja žinia. Kai kurie mums palankūs teismų sprendimai pastūmėjo pareigūnus pakeisti įstatymus ir taip užtikrinti žodžio ir tikėjimo laisvę. Tačiau kad ir kaip tokios bylos pasibaigia, krikščionys, drąsiai gindami savo įsitikinimus, džiugina Jehovą.