1, 2. Su kuo tenka grumtis Jehovos tarnams?

NUO Abelio, pirmojo teisaus žmogaus, iki pat mūsų dienų ištikimi Dievo garbintojai turi grumtis už tikėjimą. Apaštalas Paulius krikščionis žydus gyrė, kad šie, siekdami pelnyti Dievo malonę ir būti jo laiminami, ištvėrė „didžią kentėjimų kovą“ (Hbr 10:32–34). Bendratikius, besivaržančius dvasinėje kovoje, apaštalas prilygino graikų atletams, kurie rungdavosi bėgimo, imtynių ir kumščiavimosi varžybose (Hbr 12:1, 4). Mūsų krikščioniškas gyvenimas yra tarsi lenktynės, kuriose kelią pastoja priešininkai, siekiantys mums visaip sukliudyti. Jie nori, kad prarastume džiaugsmą, palūžtume ir negautume apdovanojimo – amžino gyvenimo.

² Visų pirma, grumiamės su Šėtonu ir jo valdomu pasauliu (Ef 6:12). Privalome saugotis, kad mūsų nepaveiktų šiandien paplitusios pažiūros, žmogiška išmintis, nesuviliotų nedoras gyvenimo būdas, pavyzdžiui, amoralumas, girtavimas, tabako ir narkotikų vartojimas. Taip pat mumyse  nuolat verda kova su kūniškomis silpnybėmis ir nusivylimu (2 Kor 10:3–6; Kol 3:5–9).

3. Kaip Jehova mus moko, kad galėtume sėkmingai kovoti dvasinę kovą?

³ Ar tokie grėsmingi varžovai mums įveikiami? Taip, tačiau lengva nebus. Paulius vaizdumo dėlei save sugretino su kumštynėse besivaržančiu sportininku ir sakė: „Tad aš [...] smūgiuoju ne tarsi į orą tvočiau“ (1 Kor 9:26). Mes irgi taikliais smūgiais turime duoti atkirtį priešininkų puolimui. Į pagalbą mums ateina Jehova. Jis moko, kaip apsiginti: duoda gyvybiškai svarbių nurodymų per savo Žodį Bibliją, ja pagrįstus leidinius, lavina mus sueigose, suvažiavimuose, kongresuose. Ar taikai visus gaunamus patarimus? Jei ne, tuomet sėkmingai nepasipriešinsi, tarsi smūgiuosi į orą.

4. Kaip nesiduoti blogio nugalimiems?

⁴ Mūsų priešai gali užklupti, kai mažiausiai to tikimės arba esame pasilpę, taigi stenkimės neprarasti budrumo. Biblijoje sakoma: „Nesiduok blogio nugalimas, bet nugalėk blogį gerumu“ (Rom 12:21). Raginimas „nesiduok blogio nugalimas“ rodo, kad jei nepaliausime grumtis, gebėsime jį įveikti. Kita vertus, jei nebesisaugotume žalingos įtakos ir nustotume jai priešintis, mūsų nuodėmingas kūnas, šis pasaulis ir jo valdovas Šėtonas lengvai paimtų viršų. Tad nesiduokime piktojo įbauginami ir jokiu būdu nenuleiskime rankų (1 Pt 5:9).

5. a) Ko derėtų nepamiršti, kai siekiame Jehovos pritarimo ir palaiminimo? b) Apie kokius Dievo tarnus pakalbėsime šiame straipsnyje?

⁵ Kad kova būtų sėkminga, nepamirškime, dėl ko grumiamės. Trokštame Jehovos pritarimo ir palaiminimo, tad turėkime omenyje patikinimą iš Hebrajams 11:6: „Kas artinasi prie Dievo, tas turi tikėti, kad jis yra ir kad uoliai jo ieškantiems atsilygina.“ Graikiškas veiksmažodis, čia verčiamas „uoliai ieškoti“, reiškia iš visų jėgų ko nors siekti (Apd 15:17). Šventajame Rašte apstu gerų pavyzdžių, kaip Dievui ištikimi vyrai ir moterys atkakliai siekė jo palaiminimo. Štai Jokūbas, Rachelė, Juozapas ir Paulius pakliuvo į emociškai ir fiziškai varginančias aplinkybes. Vis dėlto jų istorija byloja, kad ištvermė gali duoti puikių vaisių. Kaip mes galėtume sekti šių keturių žmonių pavyzdžiu?

6. Kodėl Jokūbas grūmėsi atkakliai ir kaip buvo apdovanotas? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁶ Patriarchas Jokūbas mylėjo Jehovą, brangino ryšį su juo ir visiškai pasikliovė Dievo pažadu laiminti jo palikuonis (Pr 28:3, 4). Todėl, būdamas beveik šimtametis, jis ėjo imtynių su fizinį kūną prisiėmusiu angelu. Jokūbas grūmėsi atkakliai ir nė nemanė nuleisti rankų – šitaip norėjo būti Jehovos palaimintas! (Perskaityk Pradžios 32:25–29 [32:24–28, Brb].) Nejaugi patriarchas iš savęs buvo toks stiprus ir ištvermingas, kad galynėtųsi net su angelu? Aišku, ne. Tačiau Jokūbui netrūko ryžto, jis nepabūgo iššūkio ir už savo atkaklumą buvo Jehovos apdovanotas. Patriarchas gavo jam pritinkantį vardą Izraelis, kuris išvertus reiškia „besigrumiantis su Dievu“, „nenusileidžiantis Dievui“ arba „Dievas  grumiasi“. Jokūbas pelnė Jehovos malonę ir buvo jo laiminamas. Argi to netrokštame ir mes?

7. a) Kas Rachelei kėlė skausmą? b) Kaip ji grūmėsi ir kaip galiausiai buvo palaiminta?

⁷ Rachelė, mylima Jokūbo žmona, irgi labai norėjo išvysti, kaip pildysis pažadai, Jehovos duoti jos vyrui. Tačiau priešais ją stovėjo, rodos, neįveikiama kliūtis – Rachelė buvo bevaikė. Anuomet nevaisingumas moteriai sukeldavo be galo daug širdgėlos. Iš kur Rachelė sėmėsi jėgų, kad ištvertų tokioje nepavydėtinoje situacijoje? Nors ir negalėjo nieko pakeisti, ji niekad neprarado vilties. Priešingai, jos maldos darėsi vis karštesnės ir karštesnės. Jehova matė, kaip smarkiai Rachelė grumiasi, galiausiai ją išklausė ir apdovanojo atžalomis. Vienu metu ji pergalingai sušuko: „Didžiose grumtynėse grūmiausi [...] ir nugalėjau“ (Pr 30:8, 20–24, Brb).

8. Kokius sunkumus teko pakelti Juozapui ir kuo jo pavyzdys naudingas mums?

⁸ Be abejonės, puikus Jokūbo ir Rachelės pavyzdys teigiamai paveikė jų sūnų Juozapą, padėjo, kai šiam teko pačiam atlaikyti tikėjimo išbandymus. Vaikinui būnant septyniolikos, jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojom: broliai iš pavydo pardavė jį vergijon, vėliau Egipte jis ne vienus metus buvo neteisėtai kalinamas (Pr 37:23–28; 39:7–9, 20, 21). Juozapas nepasidavė nusivylimui, nekaupė kartėlio, neieškojo progos atkeršyti. Svarbiausia jam buvo ypatingas jo ryšys su Jehova (Kun 19:18; Rom 12:17–21). Juozapo pavyzdys mums labai naudingas. Štai vaikystėje galbūt patyrėme daug skausmo. O gal šiuo metu esame, regis, beviltiškoje padėtyje. Būkime tikri, kad jeigu dvasinėje kovoje nenuleisime rankų, Jehova mus palaimins. (Perskaityk Pradžios 39:21–23.)

9. Kaip galime sekti Jokūbo, Rachelės ir Juozapo pavyzdžiu?

⁹ Su kokiais sunkumais tau dabar tenka grumtis? Gal patiri kokią nors neteisybę, skaudina neigiamas kitų nusistatymas, žeidžia pašaipos, gal kas nepelnytai tave kaltina, iš pavydo šmeižia. Nenuleisk rankų ir atmink, kas padėjo Jokūbui, Rachelei ir Juozapui tarnauti Jehovai su džiaugsmu. Kadangi jie labai brangino dvasinius dalykus, Jehova juos stiprino ir laimino. Šie ištikimi Dievo tarnai nepasidavė, savo karštomis maldomis ir tikėjimo darbais rodė, kad kliaujasi Jehova. Mes gyvename laiku prieš pat šios sugedusios santvarkos pabaigą, tad mums labai svarbu išlaikyti tvirtą ateities viltį. Ar esi pasiryžęs atkakliai grumtis, kad pelnytum Dievo pritarimą?

10, 11. a) Kokiomis aplinkybėmis kartais tenka grumtis dėl Jehovos palaiminimo? b) Kas padės mums teisingai apsispręsti ir išsilaikyti krikščioniškame kelyje?

¹⁰ Kokiomis aplinkybėmis dėl Jehovos palaiminimo gali tekti grumtis? Daug kas, pavyzdžiui, kovoja su kūniškomis silpnybėmis. Kitiems nelengva išlaikyti teigiamą nuostatą evangelizacijos darbe. Dar kitus kamuoja sveikatos problemos ar slegia vienatvė. Nepamirškime ir tų, kurie patyrė kokią nors skriaudą ir dabar  stengiasi atleisti juos įžeidusiam. Visi mes, nesvarbu, kiek ilgai tarnautume Jehovai, negalime leisti, kad mūsų uolumas dėl kokios priežasties prisloptų. Už ištikimybę Dievas dosniai atlygins.

¹¹ Reikia pripažinti, kartais išties nelengva teisingai apsispręsti ir išsilaikyti krikščioniškame kelyje, ypač kai vylinga širdis traukia mus priešingon pusėn (Jer 17:9). Jeigu jauti, kad rankos ima svirti, būtinai melsk šventosios dvasios. Jehova suteiks tau jėgų daryti, kas teisu, ir tavo pastangas laimins. Pasimeldęs pats irgi stenkis veikti: kasdien skaityk Dievo Žodį, skirk laiko asmeninėms studijoms ir šeimos dvasinio ugdymo valandėlėms. (Perskaityk Psalmyno 119:32.)

12, 13. Kas dviem krikščionims padėjo suvaldyti savo nederamus troškimus?

¹² Ne vienam krikščioniui Jehova per savo dvasią, Bibliją ir ja pagrįstus leidinius padėjo įveikti nederamus troškimus. Vieną jaunuolį labai paguodė mintys iš straipsnio „Kaip atsispirti netinkamiems troškimams?“, išspausdinto 2003 metų gruodžio 8 dienos Atsibuskite! numeryje. Jis prisipažįsta: „Kovoju su nederamomis mintimis. Straipsnyje perskaitęs, jog daugeliui „ta vidinė kova labai įtempta“, pasijutau esąs brolijos dalimi. Supratau, kad esu ne vienas.“ Vaikinui taip  pat padėjo 2003 metų spalio 8 dienos Atsibuskite! straipsnis „Alternatyvi gyvensena – ar Dievas tam pritaria?“ Ten rašoma, kad kai kuriems diena iš dienos tenka kovoti su silpnybėmis, tarsi turėtų „dyglį kūne“ (2 Kor 12:7). Vis dėlto, nepasiduodami ir elgdamiesi dorai, į ateitį jie gali žvelgti kupini vilties. Jaunuolis priduria: „Tai žinodamas, kasdien save tikinu, kad galiu likti ištikimas. Esu be galo dėkingas Jehovai, kad per savo organizaciją jis kiekvieną mielą dieną suteikia jėgų ištverti šioje nedoroje santvarkoje.“

¹³ Štai ką apie savo vidinę kovą rašo viena sesuo iš Jungtinių Valstijų: „Norėčiau jums padėkoti, kad visuomet pačiu laiku duodate tai, ko mums reikia. Ne kartą atrodė, jog straipsnis parašytas būtent man. Jau ne vienus metus mane kamuoja stiprus potraukis į kai ką, ko Jehova nekenčia. Kartais tenoriu nuleisti rankas ir nustoti priešintis. Kadangi giliai širdyje nejaučiu tam troškimui neapykantos, manau esanti neverta Jehovos pagalbos, nors ir žinau, koks jis gailestingas ir atlaidus. Nuolatinės grumtynės su savimi apsunkino visą mano gyvenimą. [...] Perskaičiusi straipsnį „Ar tavo širdis pažįsta Jehovą?“ 2013 metų kovo 15 dienos Sargybos bokšto numeryje, pajutau, kad Jehova iš tikrųjų nori man padėti.“

14. a) Kaip Paulius jautėsi kovodamas vidinę kovą? b) Kas mums padės įveikti kūniškas silpnybes?

¹⁴ Perskaityk Romiečiams 7:21–25. Paulius gerai žinojo, kaip sunku grumtis su nuodėmingo kūno geismais ir silpnybėmis. Vis dėlto jis buvo tikras, kad jei pasitikės Jehova, mels jo pagalbos ir rodys tikėjimą Kristaus išpirkos galia, vidinę kovą laimės. Mes irgi, kovodami su savo kūno silpnybėmis, galime paimti viršų. Kaip? Sekime Pauliumi – kliaukimės ne savo jėgomis, o Jehova, ir atminkime, kokią galią turi išpirka.

15. Kokį poveikį užklupus sunkumams turi malda?

¹⁵ Kartais Dievas suteikia galimybę parodyti, kiek mums svarbus dalykas, kurio meldžiame. Pavyzdžiui, galbūt mes patys ar mūsų šeimos narys sunkiai suserga arba patiria neteisybę. Kaip reaguosime? Visišką pasitikėjimą Jehova parodysime maldaudami jį suteikti jėgų likti ištikimiems ir neprarasti džiaugsmo bei teisingo požiūrio (Fil 4:13). Daugybės praeityje gyvenusių ir šiandieninių krikščionių patirtis byloja, kad malda padeda atgauti jėgas, įkvepia ryžto ir ištvermės.

16, 17. Ką esi pasiryžęs daryti?

¹⁶ Šėtonas apsidžiaugtų, jei nuleistum rankas ir pasiduotum. Pasiryžk tvirtai laikytis „to, kas gera“ (1 Tes 5:21). Jei besąlygiškai pasitikėsi Jehovos pagalba ir leisiesi jo sustiprinamas, tikrai nurungsi Šėtoną, nedorą jo pasaulį ir bet kokį nuodėmingą polinkį (2 Kor 4:7–9; Gal 6:9).

¹⁷ Tad nenustok kovojęs. Atkakliai grumkis. Jokiu būdu nepasiduok. Būk visiškai tikras, kad Jehova pilte apipils tave „visokeriopa palaima“ (Mal 3:10).