1, 2. a) Su kokiomis problemomis šiandien daugelis susiduria ir kaip dėl to jaučiasi? b) Koks Dievo pažadas užrašytas Izaijo 41:10, 13?

VIENA mūsų sesė, reguliarioji pionierė ir vyresniojo žmona, apie savo jausmus sako taip: „Nors ir stengiuosi laikytis gerų dvasinės veiklos įpročių, jau daugelį metų kovoju su niūriomis mintimis. Būna, kad dėl jų negaliu užmigti, jos daro įtaką mano sveikatai, elgesiui su kitais. Kartais norisi tiesiog pasiduoti, įlįsti į kokį tamsų kampą ir nebeišlįsti.“

² Ar tau pažįstami tokie sesės jausmai? Šėtono valdomas pasaulis mus gali tiek prislėgti, kad visiškai prarastume ramybę. Kaip sunkus inkaras neleidžia laivui pajudėti, taip mus apnikusios neigiamos mintys gali trukdyti eiti pirmyn (Pat 12:25). Kas tokias mintis gali sukelti? Galbūt mirė tau artimas žmogus, gal sunkiai susirgai, gal tau sunku aprūpinti šeimą, o gal patiri tikėjimo išmėginimų. Emocinė įtampa išsekina, gali net atimti gyvenimo džiaugsmą. Tačiau būk tikras, kad Dievas yra pasiruošęs ištiesti tau pagalbos ranką. (Perskaityk Izaijo 41:10, 13.)

3, 4. a) Kokiame kontekste Biblijoje kartais minimos rankos? b) Dėl ko mūsų rankos gali nusvirti?

³ Kai Biblijoje kalbama apie kokią nors asmens savybę ar poelgį, neretai vaizdumo dėlei minimos įvairios kūno dalys. Šimtus kartų, pavyzdžiui, yra paminėtos rankos.  Pasakymas „pastiprinti ranką“ ir įvairios jo variacijos gali reikšti „padrąsinti, įkvėpti jėgų, paskatinti veikti“ (1 Sam 23:16). Žmogus, kurio rankos pastiprinamos, į ateitį ima žiūrėti teigiamai, su viltimi.

⁴ Biblijoje sakoma, kad žmogus gali ir nuleisti rankas, kitaip sakant, prarasti drąsą, stiprybę, viltį (2 Met 15:7; Hbr 12:12). Jeigu patiri įtampą, esi išsekęs fiziškai, emociškai arba jauti, kad tavo ryšys su Jehova silpsta, gal kyla noras viską mesti ir pasiduoti. Tačiau kas pakeltų tau dvasią, suteiktų jėgų ir džiaugsmo, padėtų ištverti?

5. a) Ką galbūt norisi daryti, kai prispaudžia bėdos, tačiau ką svarbu atminti? b) Ką dabar aptarsime?

⁵ Perskaityk Sofonijo 3:16, 17. Kai prispaudžia bėdos, neturėtume nuleisti rankų – pasiduoti baimei ar nevilčiai. Verčiau pasitikėkime mūsų rūpestingu Tėvu Jehova. Jis ragina mus mesti ant jo „visą savo nerimo naštą“ (1 Pt 5:7). Mus gali paguosti žodžiai, kuriuos Jehova per pranašą ištarė izraelitams: „Viešpaties ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų gelbėti“ (Iz 59:1). Dievas visada pasiruošęs vaduoti savo ištikimus tarnus. Dabar aptarsime tris Biblijos pasakojimus, bylojančius, kad Jehova nori ir gali duoti savo garbintojams jėgų vykdyti jo valią net ir labai sunkiomis aplinkybėmis. Tie pasakojimai, tikėtina, įkvėps ir mus.

6, 7. Ką svarbaus suprantame iš to, kaip izraelitai nugalėjo amalekiečius?

⁶ Netrukus po to, kai izraelitai buvo stebuklingai išvaduoti iš Egipto vergijos, juos užpuolė amalekiečiai. Paklusdamas Mozės nurodymui, Jozuė išvedė tautiečius į mūšį. O pats Mozė, kartu pasiėmęs Aaroną ir Hūrą, užlipo ant netoliese esančios kalvos, nuo kurios mūšį galėtų stebėti. Ar šiuos tris vyrus pagavo baimė ir jie bėgo slėptis? Tikrai ne.

⁷ Mozė laikėsi strategijos, dėl kurios tauta galiausiai laimėjo. Jis paėmė į rankas Dievo lazdą ir laikė iškėlęs į dangų. Kol jo rankos būdavo pakeltos, Jehova įgalindavo izraelitus mūšyje dominuoti. Bet kai tik Mozės rankos pailsdavo ir nusvirdavo, viršų imdavo amalekiečiai. Aaronas ir Hūras ėmėsi ryžtingų veiksmų: „paėmė akmenį, padėjo prie Mozės, ir jis ant jo atsisėdo. Aaronas ir Hūras parėmė jo iškeltas rankas, vienas – iš vieno šono, kitas – iš kito. Taip jo rankos liko tvirtos iki pat saulėlydžio.“ Galingos Dievo rankos padedami, izraelitai įveikė savo priešus (Iš 17:8–13).

8. a) Ką darė Asa, kai prieš Judą atžygiavo etiopai? b) Kaip galime sekti Asos pavyzdžiu?

⁸ Kad Jehovos ranka nėra per trumpa, liudija ir karaliaus Asos dienų įvykiai. Biblijoje paminėta daug mūšių ir daug kariuomenių, bet pati didžiausia iš jų buvo kušito Zeracho. Prieš Dievo tautą jis atsivedė visą milijoną karių. Ta etiopų armija buvo daugiau nei dukart didesnė už Asos. Tik įsivaizduok, kokia baimė galėjo Asą apimti! Bet ar karalius jai pasidavė ir nuleido rankas? Jokiu būdu. Asa kaipmat kreipėsi pagalbos į Jehovą. Žmogaus akimis žiūrint, tokia galybė etiopų atrodytų nenugalima. Tačiau „Dievui viskas įmanoma“ (Mt 19:26).  Jehova parodė savo neprilygstamą galią ir „nugalėjo kušitus, išsirikiavusius prieš Asą“, nes karalius „buvo nuoširdus su Viešpačiu [...] per visas savo dienas“ (2 Met 14:7–12 [14:8–13, Brb]; 1 Kar 15:14).

9. a) Dėl ko Nehemijas, atvykęs į Jeruzalę, galėjo nuleisti rankas? b) Kaip Jehova atsakė į Nehemijo maldą?

⁹ O dabar prisiminkime Nehemiją. Jam atvykus į Jeruzalę, tikrai galėjo nusvirti rankos matant, kokia apgailėtina miesto būklė ir kokie įsibaiminę jo tautiečiai, girdėdami kitataučių priešininkų bauginimus. Miesto sienos tebegulėjo griuvėsiuose, statybos niekas nesiėmė. Tačiau ar Nehemijas puolė į neviltį? Ne. Kaip Mozė, Asa ir kiti ištikimi Dievo tarnai, Nehemijas buvo įpratęs visada kliautis Jehova. Tad ir šįkart savo nerimą jis išsakė maldoje. Jehova išgirdo nuoširdų pagalbos šauksmą. Savo „didžia galybe ir galinga ranka“ jis sustiprino nusvirusias žydų rankas ir padėjo jiems įveikti kliūtis, kurios rodėsi neįveikiamos. (Perskaityk Nehemijo 1:10; 2:17–20; 6:9.) Ar tiki, kad ir šiandien Jehova „didžia galybe ir galinga ranka“ remia savo tarnus?

10, 11. a) Ko griebiasi Šėtonas, kad mes nuleistume rankas? b) Kaip Jehova mus sustiprina? c) Kuo Jehovos mokymas naudingas tau asmeniškai?

¹⁰ Atminkime, kad mūsų priešas Šėtonas nežada nuleisti rankų. Valdžiõs, religinių lyderių ir atskalūnų skleidžiamas melas bei grasinimai yra ne kas kita, o jo puolimas. Ko piktasis siekia? Kad suglebtume ir nustotume skelbti gerąją naujieną apie Karalystę. Tačiau Jehova labai nori mus sustiprinti ir tai daro per savo šventąją dvasią (1 Met 29:12). Tik jeigu prašysime Dievą, kad tos dvasios duotų, pajėgsime pakelti visus sunkumus, kuriuos Šėtonas ir jo valdomas pasaulis mums užkrautų (Ps 18:40 [18:39, Brb]; 1 Kor 10:13). Būkime dėkingi ir už Dievo Žodį, parašytą vadovaujant tai pačiai Jehovos veikiamajai jėgai. Kiekvieną mėnesį, be to, gauname apsčiai sotaus dvasinio maisto. Jehovos žodžiai, kadaise per pranašą Zachariją ištarti Jeruzalės sieną atstatantiems žydams, šiandien įkvepia ir mus. (Perskaityk Zacharijo 8:9, 13.)

¹¹ Stiprybės įgauname ir semdamiesi Dievo mokymo sueigose, suvažiavimuose, kongresuose, taip pat teokratiniuose kursuose. Šis lavinimas padeda mums tarnauti Jehovai iš teisingų paskatų, užsibrėžti dvasinius siekius ir atlikti visas krikščioniškas priedermes (Ps 119:32). Ar noriai leidiesi Dievo mokomas ir taip stiprini savo dvasingumą?

12. Ką turime daryti, kad liktume dvasiškai stiprūs?

¹² Jehova pagelbėjo savo tautai įveikti amalekiečius ir etiopus, taip pat sustiprino Nehemiją bei jo amžininkus, kad užbaigtų Jeruzalės sienų atstatymo darbus. Dievas suteiks ir mums jėgų ištikimai dirbti evangelizacijos darbą, net jei trikdytų žmonių priešiškumas, abejingumas ar mūsų pačių nerimastingos mintys (1 Pt 5:10). Aišku, nesitikime, kad Jehova stebuklingai mus išvaduos iš sunkumų. Patys turime negailėti pastangų dvasiškai stiprėti: kasdien skaityti Dievo Žodį, ruoštis  kassavaitinėms sueigoms ir jose dalyvauti, studijuoti Bibliją asmeniškai ir su šeima, nuolat išlieti savo širdį Jehovai maldoje. Neleiskime, kad kokia nors veikla ar siekiai atitrauktų mūsų dėmesį nuo viso to, ką Jehova teikia. Juk šitaip prarastume galimybę būti jo pastiprinti ir padrąsinti. Jeigu jauti, kad kurioje nors krikščioniško gyvenimo srityje tavo rankos ima svirti, prašyk Dievą pagalbos. Pamatysi, kaip per savo dvasią jis suteiks tau „ir norą, ir gebėjimą veikti“ (Fil 2:13). Dabar pakalbėkime, kaip patys galėtume stiprinti kitus.

13, 14. a) Iš kur vienas mūsų brolis sėmėsi stiprybės, kai neteko žmonos? b) Kaip mes galėtume stiprinti kitus?

¹³ Mūsų pasaulinė brolija yra tikra dovana nuo Jehovos. Rūpestingi broliai ir sesės mums gali būti didelis pastiprinimas. Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Pakelkite nusvirusias rankas, sustiprinkite pasilpusius kelius ir tiesinkite takus po savo kojomis“ (Hbr 12:12, 13). Pirmajame amžiuje tokios pagalbos sulaukė daug krikščionių. Panašiai yra ir šiandien. Vienas brolis, praradęs žmoną ir patyręs nemažai kitų skaudžių išgyvenimų, pasakė: „Suvokiau, kad negalime pasirinkti sau išmėginimų, nei jų meto, nei skaičiaus. Malda ir asmeninės studijos buvo mano gelbėjimosi liemenė, neleidžianti nugrimzti į nevilties vandenis. Daug paguodos suteikė dvasiniai broliai ir seserys. Be to, supratau, kaip svarbu yra ugdytis artimus santykius su Jehova, kol sunkumai dar neužgriuvo.“

¹⁴ Per mūšį su amalekiečiais Aaronas ir Hūras tiesiogine šių žodžių prasme neleido Mozės rankoms nusvirti. Mes irgi stenkimės įžvelgti, kaip galėtume kitus palaikyti, suteikti jiems praktinę pagalbą. Kam tokios pagalbos reikėtų? Galbūt tiems, kuriuos kamuoja senatvė, sveikatos problemos, vargina šeimynykščių priešiškumas, slegia vienišumo jausmas, artimojo netektis. Taip pat galime pastiprinti jaunuolius, patiriančius spaudimą elgtis nedorai, o gal ieškoti laimės šiame pasaulyje, vaikytis turtų, siekti akademinės ar profesinės karjeros (1 Tes 3:1–3; 5:11, 14). Bendratikiams nuoširdų dėmesį parodysime pašnekindami juos Karalystės salėje ar tarnyboje, pakviesdami pietų ar tiesiog jiems paskambindami.

15. Kokį poveikį bendratikiams gali turėti tavo ugdantys žodžiai?

¹⁵ Asai laimėjus įspūdingą pergalę, pranašas Azarijas pastiprino karalių ir visą tautą tokiais žodžiais: „Būkite drąsūs ir nenuleiskite rankų, nes jūsų triūsas bus atlygintas“ (2 Met 15:7). Tai paskatino Asą imtis daugelio permainų, kad vėl būtų įtvirtintas teisingasis tikėjimas. Tavo žodžiai irgi gali turėti didelį poveikį – įkvėpti kitiems norą dėl Jehovos daryti daugiau (Pat 15:23). Niekada nenuvertink savo komentarų per bendruomenės sueigas. Jais gali labai sustiprinti savo brolius ir seses.

16. a) Kaip vyresnieji, sekdami Nehemijo pavyzdžiu, gali stiprinti savo bendruomenės narius? b) Prašom papasakoti, kaip bendratikiai tave sustiprino.

¹⁶ Jehovos remiami, Nehemijas ir kiti įgavo ryžto imtis darbo. Jeruzalės sienas jie atstatė vos per 52 dienas  (Neh 2:18; 6:15, 16). Ar Nehemijas sėdėjo sunėręs rankas ir tik stebėjo, kaip dirba kiti? Ne, jis pats negailėdamas jėgų darbavosi prie sienos (Neh 5:16). Šiandien daug rūpestingų bendruomenės vyresniųjų seka Nehemijo pavyzdžiu ir prisideda prie teokratinių statybos projektų, valo ir prižiūri savo Karalystės salę. Jie taip pat stiprina nusilpusius ir prislėgtus bendratikius eidami su jais į tarnybą, juos aplankydami. (Perskaityk Izaijo 35:3, 4.)

17, 18. Kuo galime būti tikri, kai užgula bėdos ar prarandame ramybę?

¹⁷ Kai petys į petį tarnaujame su savo broliais ir sesėmis, palaikome tarpusavio vienybę ir tampame dar geresniais draugais. Be to, šitaip auga mūsų visų tikėjimas Dievo pažadais. Stiprindami kitų rankas, padedame jiems kovoti su visokiais sunkumais ir puoselėti šviesią ateities viltį. Tai darydami ir patys išlaikome žvilgsnį sutelktą į gyvenimą naujajame pasaulyje. Taigi galima sakyti, kad stiprėja ir mūsų pačių rankos.

¹⁸ Apmąstydami, kaip Jehova įvairiomis aplinkybėmis remdavo ir saugodavo savo ištikimus tarnus senovėje, dar labiau juo pasitikėsime. Tad kai užgula bėdos, „nenuleisk rankų“. Verčiau prašyk Jehovą pagalbos maldoje, leisk jo galingai rankai tave sustiprinti ir vesti į nuostabią ateitį (Ps 73:23, 24).