„KAI buvau penkiolikos, pasikrikštijau, o po šešių mėnesių pradėjau tarnauti pagalbine pioniere. Dar po metų ėmiausi reguliariosios pionierės tarnybos. Baigusi vidurinę mokyklą, pasiprašiau tarnauti ten, kur būtų didesnis evangelizuotojų poreikis. Gyvenau su močiute, kuri nebuvo Jehovos liudytoja, ir norėjau išvažiuoti gyventi toliau nuo namų. Tad kaip nuliūdau iš rajono prižiūrėtojo išgirdusi, kad mane paskiria tarnauti čia, gimtajame mieste! Stengiausi neišduoti savo nusivylimo. Panarinusi galvą pasitraukiau šalin ir svarsčiau, ką prižiūrėtojas man pasakė. Savo tarnybos draugei tariau: „Elgiuosi kaip pranašas Jona. Bet galiausiai jis vis tiek nuvyko į Ninevę. Aš irgi tarnausiu ten, kur esu paskirta.“

Jau ketverius metus tarnauju reguliariąja pioniere savo mieste ir dabar matau, kad klausyti rajono prižiūrėtojo nurodymo buvo labai protinga. Didžiausia problema buvo mano neigiamas požiūris. Dabar patiriu daug džiaugsmo. Vieną mėnesį vedžiau net 24 Biblijos studijas! Močiutė, anksčiau buvusi priešiška tiesai, irgi sutiko studijuoti. Kokia dėkinga esu Jehovai!“

Fidžyje viena Biblijos studijuotoja susidūrė su dilema: vykti į Jehovos liudytojų kongresą ar kartu su vyru dalyvauti giminaičio gimtadienyje. Vyras sutiko, kad žmona apsilankytų liudytojų sambūryje. Ji pasakė į gimtadienio šventę atvyksianti kongresui pasibaigus. Tačiau iš jo grįžusi pagalvojo, kad geriau nestatyti savęs į tokią situaciją, kuri keltų pavojų jos dvasingumui. Taigi moteris pasiliko namie.

Tuo tarpu vyras giminaičiams pasakė savo žmonos prašęs atvykti į gimtadienį, kai tik baigsis toji „liudytojų sueiga“. Bet susirinkusieji jam atsakė: „Ne, jos nebus. Jehovos liudytojai gimtadienių juk nešvenčia!“ *

Vyras, matydamas, kad žmona paklausė sąžinės balso ir pasielgė pagal savo įsitikinimus, didžiavosi tokiu jos poelgiu. Be to, vėliau moteriai atsivėrė galimybė paliudyti tiek vyrui, tiek kitiems. Kokių ji sulaukė rezultatų? Vyras sutiko studijuoti Bibliją ir ėmė kartu su ja lankyti krikščionių sueigas.