MATO 13:24–26 skaitome tokius Jėzaus žodžius: „Dangaus karalystę galima palyginti su žmogumi, pasėjusiu savo lauke gerą sėklą. Žmonėms miegant jo priešas atėjęs kviečiuose prisėjo piktžolių ir nuėjo. Kai želmenys išaugo ir išpláukėjo, pasimatė ir piktžolės.“ Yra abejojančių, ar palyginime nupasakota situacija reali, tačiau senovės romėnų teisiniai dokumentai leidžia manyti, kad taip iš tiesų nutikdavo.

Viename Biblijos žodyne rašoma: „Iš keršto sėti nelabąsias svidres kito lauke [...] Romos įstatymas laikė nusikaltimu. Kadangi dėl šio reikalo buvo išleistas įstatymas, tokie veiksmai, galimas dalykas, nebuvo reti.“ Apie tai kalbama ir 533 m. e. metais Romos imperatoriaus Justiniano išleistuose Digestuose, arba Pandektuose. Šį teisinį rinkinį sudaro Romos įstatymų apžvalga ir klasikinės teisės laikotarpiu (apie 100–250 m. e. m.) gyvenusių teisininkų veikalų ištraukos. Į Digestus įtraukti civilinės teisės žinovo Ulpiano užrašai apie vieną bylą, kurią antrajame amžiuje sprendė Romos veikėjas Celsas (9.2.27.14). Kažkas piktžolėmis užsėjo kito žmogaus lauką ir šis dėl to prarado derlių. Digestuose aptariama, kokių teisinių priemonių ūkininkas galėjo imtis, kad iš nusikaltėlio išsireikalautų nuostolių atlyginimo.

Faktas, kad tokių piktadarybių Romos imperijoje būta, patvirtina, jog Jėzaus palyginime nusakyta situacija buvo tikroviška.

PIRMAJAME amžiuje Judėja buvo Romos imperijos provincija. Jai prižiūrėti būdavo paskiriamas valdytojas, savo žinioje turintis armijos dalinį. Valdytojo pareiga buvo rinkti Romai mokesčius ir provincijoje užtikrinti tvarką ir taiką. Romėnams rūpėjo pažaboti nusikalstamumą ir nubausti viešosios tvarkos pažeidėjus. Tačiau paprastai kasdienius provincijos reikalus Roma leisdavo tvarkyti vietiniams pareigūnams.

Sinedrionas buvo aukščiausiasis žydų teismas ir valdančioji taryba, sprendžianti klausimus, susijusius su žydų įstatymu. Judėjoje taip pat veikė ir žemesni teismai. Būtent jie, reikia manyti, nagrinėjo daugiausia civilinių ir baudžiamųjų bylų; Roma tam netrukdė. Vis dėlto vienas dalykas nepriklausė vietinių teismų kompetencijai – jie negalėjo bausti nusikaltėlių mirtimi. Šią teisę turėjo tik romėnai. Tą kartą, kai sinedrionas nuteisė Steponą ir paliepė užmėtyti jį akmenimis, savo įgaliojimus teismas akivaizdžiai peržengė (Apd 6:8–15; 7:54–60).

Taigi sinedrionui buvo suteikta nemažai galios. Vis dėlto, pasak istoriko Emilio Šiurerio (Emil Schürer), „didžiausias apribojimas sinedrionui buvo tai, kad romėnai galėjo bet kada įsikišti į žydų reikalus ir veikti savo nuožiūra, ir iš tiesų įsikišdavo, įtarę, jog kilo grėsmė valstybei“. Pavyzdžiui, viena tokia situacija aprašyta Apaštalų darbų knygoje: kai žydai Jeruzalėje ketino užmušti apaštalą Paulių, Romos pilietį, įsikišo tribūnas Klaudijus Lisijas ir apaštalą suėmė (Apd 23:26–30).