1. Kodėl krikštas yra labai svarbus žingsnis? (Žiūrėk nuotraukas straipsnio pradžioje.)

KASMET pasikrikštija tūkstančiai Biblijos studijuotojų. Daugelis iš jų – jaunuoliai, augantys liudytojų šeimoje ir neturintys nė dvidešimties ar net neįžengę į paauglystę. Gal ir tu esi vienas jų? Jeigu paaukojai savo gyvenimą Jehovai, nusipelnai nuoširdaus pagyrimo. Kad žmogus galėtų vadintis krikščioniu ir būti išgelbėtas, jis privalo pasikrikštyti (Mt 28:19, 20; 1 Pt 3:21).

2. Kodėl neturėtum bijoti pasiaukoti Jehovai?

² Kai pasikrikštiji, Jehova gali tave palaiminti kaip niekad anksčiau. Vis dėlto krikštas tave ir įpareigoja. Kokia prasme? Tavo krikšto dieną brolis nuo pakylos paklausė: „Ar brangindamas Jėzaus auką atgailavai už savo nuodėmes, ar pasiaukojai Jehovai ir esi pasirengęs vykdyti jo valią?“ Visiems girdint, atsakei „taip“. Tada krikštu parodei, kad esi Dievui pasiaukojęs – pažadėjęs visada jį mylėti ir gyvenime visų pirma vykdyti  jo valią. Toks įžadas labai rimtas. Ar turėtum gailėtis, kad jį davei? Tikrai ne. Atiduoti save į Jehovos rankas yra pats teisingiausias sprendimas. Niekad dėl jo nesigailėk! Pagalvok, kokį kitą kelią būtum galėjęs pasirinkti. Tie, kas nepažįsta Jehovos, yra Šėtono valdžioje. O jam žmonių gerovė juk absoliučiai nerūpi. Piktasis labai džiaugtųsi, jeigu stotum į jo pusę, atmestum Jehovos visavaldystę ir netektum galimybės gyventi amžinai.

3. Ką gera tau davė sprendimas pasiaukoti Jehovai?

³ Taigi palaikydamas Šėtono valdžią nieko nelaimėtum. O štai pasiaukojęs Jehovai ir pasikrikštijęs patiri šitiek gera! Skyręs jam savo gyvenimą, gali drąsiai tarti: „Su manimi Viešpats, ir aš nebijau; ką gali žmonės man padaryti?“ (Ps 118:6). Atmink: nėra didesnės garbės nei būti Jehovos pusėje ir žinoti, kad jis tavimi didžiuojasi.

4, 5. a) Kaip turėtum žiūrėti į savo pasiaukojimo Jehovai įžadą? b) Kokių išbandymų patiria visokio amžiaus krikščionys?

⁴ Jeigu tavo tėvai tarnauja Jehovai, negali tikėtis, kad tavo ryšys su Dievu bus įskaičiuotas į planą „Šeima“ ir tėtis ar mama už tave, taip sakant, sumokės. Net jei gyveni po jų stogu, pasikrikštydamas pats tampi atsakingas už savo dvasingumą ir būsimą išgelbėjimą. Kodėl svarbu tai atminti? Nes nežinai, kokie sunkumai tavęs laukia ateityje. Pavyzdžiui, jei pasikrikštijai dar neįžengęs į paauglystę, greitu laiku tave, tikėtina, apims nepatirti jausmai, susidursi su naujomis problemomis. Viena aštuoniolikos sulaukusi mergina sakė: „Vargu, ar vaikas piktinsis, kad yra Jehovos liudytojas, vien todėl, kad mokykloje negali valgyti gimtadienio torto. Bet vos po keleto metų problemos jau bus kitokios, tarkim, kils stiprus noras turėti lytinių santykių. Tada jam reikės būti tvirtai įsitikinusiam, kad laikytis Jehovos įsakymų visada yra geriausias sprendimas.“

⁵ Aišku, su naujais iššūkiais susiduria ne vien jaunuoliai. Tie, kas pasikrikštija jau suaugę, irgi patiria visokių nelauktų tikėjimo išbandymų. Jie gali būti susiję su vedybiniu gyvenimu, sveikata, darbu. Kiekvienas krikščionis, kad ir kokio amžiaus būtų, anksčiau ar vėliau pateks į situacijas, kai jo ištikimybė Dievui bus išmėginta (Jok 1:12–14).

6. a) Ką svarbu atminti apie savo pasiaukojimo įžadą? b) Ką svarbaus supranti iš Filipiečiams 4:11–13?

⁶ Likti Dievui ištikimam bus lengviau, jei atminsi štai ką: kad ir kokios nepalankios aplinkybės susiklostytų, tavo pažadas, kurį davei visatos Viešpačiui, vis tiek galioja. Galima sakyti, tu pažadėjai, kad nenustosi jam tarnauti net jei tavo draugai ar tėvai nustotų (Ps 27:10). Visose situacijose Jehovos padedamas tu gebėsi atrasti savyje jėgų laikytis pasiaukojimo įžado. (Perskaityk Filipiečiams 4:11–13.)

7. Ką svarbaus galima suprasti iš Filipiečiams 2:12?

⁷ Jehova nori, kad būtum jo draugas. Tačiau tą draugystę palaikyti ir darbuotis dėl savo išgelbėjimo nėra taip paprasta. Tam reikia nemažai pastangų. Filipiečiams 2:12 sakoma: „Ir toliau su baime ir drebėdami darbuokitės dėl savo išgelbėjimo.“ Iš šių žodžių galima suprasti, jog turi gerai apgalvoti, ką darysi, kad užklupus išbandymams neprarastum ryšio su Dievu ir liktum jam ištikimas. Negali pernelyg pasitikėti savimi ir manyti, kad viskas savaime bus gerai. Kartais net ilgamečiai  Jehovos tarnai palieka tiesos kelią. Tad kaip tu gali darbuotis dėl savo išgelbėjimo?

8. Kokios turi būti asmeninės studijos ir kodėl jos tokios svarbios?

⁸ Jeigu nori būti Jehovos draugas, tarp tavęs ir jo turi vykti dialogas: kai vienas kalba, kitas turi klausytis ir atvirkščiai. Jehovos klausaisi, kai asmeniškai studijuoji Bibliją: ją skaitai, apmąstai ir tyrinėji naudodamasis mūsų bendrijos leidiniais. Tačiau atmink, kad Dievo Žodžio studijavimas yra ne šiaip kokia proto mankšta. Negana vien įsiminti faktus, lyg ruoštumeisi kontroliniui mokykloje. Įsivaizduok, kad sėsdamas studijuoti tarsi išsiruoši į jaudinančią ekspediciją, kurios tikslas – atrasti ir ištyrinėti naujas Jehovos asmenybės kerteles. Tai padės tau dar labiau su Dievu suartėti, o ir jis pats, matydamas tavo pastangas, artės prie tavęs (Jok 4:8).

9. Kokios priemonės tau padeda studijuoti Bibliją?

⁹ Kad padėtų tau prasmingai studijuoti, Jehovos organizacija yra parūpinusi daug visokių priemonių. Pavyzdžiui, svetainėje jw.org paspaudęs BIBLIJOS MOKYMAI > JAUNIMUI rasi skyrelį „Idėjos Biblijos studijoms“. Čia pateikti užduočių lapai su klausimais padės tau įžvelgti, ko praktiško gali pasimokyti iš Biblijos pasakojimų. Kitame skyrelyje pavadinimu „Studijų vadovai“ rasi užduočių, paremtų knyga „Ko iš tikrųjų moko Biblija?“ Studijų vadovai padės tau mokytis paaiškinti savo įsitikinimus kitiems. Kitų pasiūlymų studijoms pateikta straipsnyje „Ką daryti, kad būtų įdomu skaityti Bibliją?“ su rubrika „Jaunimas klausia“ (išspausdinta 2009 m. balandžio mėn. Atsibuskite! numeryje). Studijos ir apmąstymas yra būtini, kad galėtum prasmingai darbuotis dėl savo išgelbėjimo. (Perskaityk Psalmyno 119:105.)

10. Kodėl pasikrikštijęs Dievo tarnas turi melstis?

¹⁰ Kaip minėjome, studijuodami Bibliją mes Jehovos klausomės. Na, o melsdamiesi – kalbame. Krikščionis nemano, kad malda yra tik koks nors ritualas sėkmei prisišaukti, ir meldžiasi ne vien iš įpročio.  Per maldą tu gali bendrauti su pačiu savo Kūrėju. Jehovai įdomu, ką nori jam pasakyti. (Perskaityk Filipiečiams 4:6.) Kai apima nerimas, atmink Biblijos raginimą: „Mesk savo naštą ant Jehovos“ (Ps 55:22, NW). Ar tiki, kad taip daryti verta? Milijonų brolių ir sesių patirtis byloja, kad malda jiems labai padėjo. Būk tikras: padės ir tau!

11. Kodėl visada turime Jehovai dėkoti?

¹¹ Aišku, maldoje turėtum ne vien prašyti Jehovą pagalbos. Biblijoje sakoma: „Būkite dėkingi“ (Kol 3:15). Kartais gal tiek susitelkiame į problemas, kad pamirštame, kiek daug gera esame iš Jehovos gavę. Kodėl gi neišsikėlus tikslo kasdien pamąstyti bent apie tris dalykus, už kuriuos esi Dievui dėkingas, ir maldoje tai paminėti? Aštuoniolikmetė Abigailė, pasikrikštijusi dvylikos, sako: „Mano nuomone, Jehova labiau nei kas kitas visoje visatoje nusipelno mūsų padėkos. Turėtume dėkoti jam už visas jo dovanas kiekviena pasitaikančia proga. Pamenu, sykį išgirdau gerą klausimą: „Jeigu kitą dieną prabustum tik su tuo, už ką šiandien padėkojai Jehovai, ką rytoj turėtum?“ *

12, 13. Kodėl svarbu mąstyti, kaip savo gyvenime patyrei Jehovos gerumą?

¹² Senovės Izraelio karalius Dovydas su Dievo pagalba ištvėrė daug visokių vargų. Todėl iš patirties galėjo sudėti tokius psalmės žodžius: „Ragaukite ir patirkite, koks Jehova geras. Laimingas žmogus, kuris prieglobstį pas jį surado“ (Ps 34:8, NW). Ši Biblijos eilutė pabrėžia, kaip svarbu pačiam patirti Jehovos gerumą. Skaitydamas Šventąjį Raštą ir mūsų leidinius, taip pat dalyvaudamas sueigose gali sužinoti, kaip Jehova padėjo daugeliui savo tarnų likti jam ištikimiems. Bet kad augtum dvasiškai, turi įsitikinti, jog Dievas rūpinasi tavimi asmeniškai. Tad pabandyk atsakyti: iš ko matyti, kad Jehova tau geras?

¹³ Viena, ką galėtų pasakyti kiekvienas pasikrikštijęs Jehovos tarnas, yra tai, kad Dievas iš savo didžio gerumo pakvietė artintis prie jo paties ir jo Sūnaus. Jėzus kalbėjo: „Nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6:44). Ar tiki, kad šie žodžiai tinka ir tau? Galbūt mąstai: „Jehova patraukė mano tėvus, aš tik sekiau jiems iš paskos.“ Bet nepamiršk, kad pasiaukodamas Dievui ir pasikrikštydamas tu parodei, kad pats užmezgei su juo ypatingą asmenišką ryšį. Biblijoje sakoma: „Jei kas myli Dievą, tai tas yra jo pažintas“ (1 Kor 8:3). Tu irgi esi paties Jehovos pažintas. Tad visada brangink garbę priklausyti prie Jehovos organizacijos.

14, 15. Kodėl galima sakyti, kad evangelizacijos tarnyba padeda stiprinti tikėjimą?

¹⁴ Jehovos gerumo „paragauji“ ir kai atlieki evangelizacijos tarnybą ar pasakoji apie savo tikėjimą bendramoksliams. Dievas tave tada stiprina ir palaiko. Kai kam sunku kalbėti apie dvasinius dalykus mokykloje ir tu tikriausiai puikiai supranti kodėl. Juk niekad negali būti tikras, kaip kiti sureaguos. Ypač nelengva gali būti kalbėtis iškart su keliais žmonėmis ar net stoti prieš visą klasę. Kas tau čia padėtų?

¹⁵ Visų pirma pamąstyk, kodėl esi tikras, kad tai, kuo tiki, yra tiesa. Pasinaudok  jau minėtais studijų vadovais iš mūsų svetainės. Jie sudaryti taip, kad padėtų tau suvokti, kuo ir kodėl tu tiki, ir mokytis paaiškinti tuos įsitikinimus kitiems. Jeigu neabejosi, kad žinai tiesą, ir būsi gerai pasiruošęs ją apginti, jausi paskatą pasakoti kitiems apie Jehovą (Jer 20:8, 9).

16. Kas padėtų tau įsidrąsinti kalbėti apie savo įsitikinimus?

¹⁶ Aišku, nors ir labai gerai būtum pasiruošęs, tau vis tiek gali būti nedrąsu prabilti apie savo tikėjimą. Aštuoniolikmetė sesė, pasikrikštijusi trylikos, sako: „Aš puikiai žinau, kokie mano įsitikinimai, tik kartais būna sunku mintis išreikšti žodžiais.“ Kaip ji įveikia šią kliūtį? „Tiesiog stengiuosi būti atsipalaidavusi ir elgtis natūraliai, – tęsia ji. – Mano bendraklasiai juk laisvai kalbasi apie tai, ką veikia. Tad kodėl aš turėčiau bijoti kalbėti apie save? Kartais, kai noriu ką nors papasakoti, pradedu nuo tokių žodžių: „Aną dieną, kai kalbėjau su kitais apie Bibliją...“, ir tada pasakau, kas įvyko. Nors mano pasakojimo esmė nėra Biblija, kai kuriems būna smalsu, ką aš ten su ta Biblija darau. Kartais sulaukiu visokių klausimų. Kuo dažniau šitaip pradedu pokalbį, tuo darosi lengviau. Ir koks geras po to apima jausmas!“

17. Kodėl svarbu apie savo įsitikinimus kalbėti drąsiai?

¹⁷ Jei kalbėsi su kitais pagarbiai ir rodysi jiems nuoširdų dėmesį, pats, tikėtina, irgi sulauksi pagarbos ir būsi išklausytas. O štai ką sako septyniolikmetė Olivija, pasikrikštijusi dar prieš įžengdama į paauglystę: „Baimindavausi, kad jeigu pokalbyje paminėsiu Bibliją, kiti palaikys mane fanatike.“ Bet vėliau jos požiūris pasikeitė. Ji stengėsi nesusitelkti į savo baimes ir mąstė taip: „Daug jaunuolių nieko nežino apie Jehovos liudytojus. Mes esame vieninteliai liudytojai, su kuriais jie gali pabendrauti. Todėl nuo to, kaip elgsimės, priklausys jų požiūris į mūsų religiją. Jeigu mes išvis bijosime prasižioti arba jeigu mūsų balsas ar kūno kalba išduos, kad kalbėti apie savo įsitikinimus mums truputį gėda, kiti tikriausiai padarys išvadą, jog mes nesidžiaugiame būdami Jehovos liudytojai. Pastebėję, kad mums trūksta pasitikėjimo savimi, jie gal net ims traukti mus per dantį. Bet jeigu kalbėdami apie savo įsitikinimus būsime drąsūs ir atsipalaidavę, panašiai kaip kalbėdami bet kokia kita tema, jie mus labiau gerbs.“

18. Kaip gali darbuotis dėl savo išgelbėjimo?

¹⁸ Šiame straipsnyje aptarėme, kad tau tenka nemenka atsakomybė pačiam darbuotis dėl savo išgelbėjimo. Labai svarbu skaityti Dievo Žodį, jį apmąstyti, melstis ir vis turėti omenyje, kaip Jehova tave laimina. Tai darydamas dar tvirčiau įsitikinsi, kad Jehova yra tavo draugas, ir pajausi stipresnę paskatą kalbėti apie savo tikėjimą kitiems. (Perskaityk Psalmyno 73:28.)

19. Kodėl darbuotis dėl savo išgelbėjimo tikrai verta?

¹⁹ Jėzus sakė: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kančių stulpą ir tegul seka manimi“ (Mt 16:24). Kad būtume tikri krikščionys – Kristaus sekėjai, – privalome paaukoti savo gyvenimą Dievui ir pasikrikštyti. Atlikę šią pareigą patirsime daug gera jau dabar ir turėsime galimybę sulaukti amžino gyvenimo naujajame pasaulyje. Tad iš visų jėgų stenkis darbuotis dėl savo išgelbėjimo.