Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

GYVENIMO ISTORIJA

Daug ką palikęs seku paskui Šeimininką Kristų

Daug ką palikęs seku paskui Šeimininką Kristų

„Jeigu išeisi skelbti, namo nebegrįžk. Jei grįši, sulaužysiu tau kojas.“ Galvoje aidint tokiam tėvo grasinimui, nusprendžiau namus palikti. Tai buvo pirmas kartas, kai teko aukotis, kad galėčiau sekti paskui savo Šeimininką Kristų. Tuomet man tebuvo šešiolika.

KAIP aš atsidūriau tokioje situacijoje? Visų pirma norėčiau daugiau apie save papasakoti. Gimiau 1929-ųjų liepos 29 dieną Filipinuose. Augau viename kaime Bulakano provincijoje. Tuo metu šalį kaustė ekonominis sąstingis, tad mūsų buitis buvo labai kukli. Kai buvau dvylikos, Filipinus užpuolė Japonija. Kadangi mūsų kaimas buvo gana nuošalus, nuo ginkluotų konfliktų tiesiogiai nenukentėjome. Neturėjome radijo, televizoriaus, negaudavome laikraščių, todėl apie karą sužinodavome tik iš pasakojimų.

Kai buvau aštuonerių, mane, antrą iš aštuonių vaikų, apsiėmė globoti mamos tėvai. Nors priklausėme Katalikų bažnyčiai, senelis buvo plačių pažiūrų ir iš draugų priimdavo įvairiausią religinę literatūrą. Pamenu, kaip jis parodė man tris tagalų kalba išleistas Jehovos liudytojų brošiūrėles, demaskuojančias klaidingus religinius mokymus. Dar jis parodė Bibliją. Man labai patiko ją skaityti, ypač evangelijas. Pamenu, beskaitydamas panorau būti toks kaip Jėzus (Jn 10:27).

MOKAUSI SEKTI PASKUI ŠEIMININKĄ

Japonų okupacija baigėsi 1945-aisiais. Maždaug tuo metu tėvai paprašė, kad persikelčiau atgal pas juos, taip daryti ragino ir senelis. Taigi grįžau.

Neilgai trukus, tų pačių metų gruodį, grupė Jehovos liudytojų iš Angato miesto atvyko į mūsų kaimą skelbti gerosios naujienos. Vienas vyresnio amžiaus liudytojas užėjo į mūsų namus ir papasakojo, kas Šventajame Rašte kalbama apie „paskutines dienas“ (2 Tim 3:1–5). Tada jis pakvietė mus į Biblijos studijas gretimame kaime. Tėvai nėjo, bet aš nutariau eiti. Susirinko apie dvidešimt žmonių, kai kurie uždavė visokių klausimų iš Biblijos.

Kadangi iki galo nesupratau, apie ką kalbama, nusprendžiau išeiti. Bet kaip tik tuo metu susirinkusieji ėmė giedoti. Giesmė man labai patiko, todėl pasilikau. Po giesmės ir maldos visi buvo pakviesti kitą sekmadienį apsilankyti sueigoje Angate.

Ta sueiga vyko Krusų šeimos namuose. Iki ten su keliais kitais ėjome aštuonis kilometrus. Susirinko apie 50 žmonių. Man padarė įspūdį tai, kad sudėtingais bibliniais klausimais pasisakė net maži vaikai. Po to apsilankiau dar keliose sueigose. Sykį pagyvenęs pionierius vardu Damianas Santosas, anksčiau ėjęs mero pareigas, pakvietė mane pernakvoti jo namuose. Šventojo Rašto temomis su juo diskutavome kone visą naktį.

Tomis dienomis nemažai susidomėjusiųjų krikštydavosi gana greitai, vos susipažinę su pagrindiniais Biblijos mokymais. Nors aš ir dar keli žmonės sueigas lankėme visai neilgai, broliai mūsų pasiteiravo: „Ar norėtumėte pasikrikštyti?“ Aš atsakiau „taip“, nes norėjau vergauti Šeimininkui Kristui (Kol 3:24). Taigi nuėjome iki netoliese tekančios upės ir drauge su dar vienu broliu buvome pakrikštyti. Tai įvyko 1946 metų vasario 15-ąją.

Supratau, kad pasikrikštijęs privalau sekti Jėzumi ir reguliariai užsiimti evangelizacijos darbu. Deja, mano tėvui tai nepatiko. Jis pareiškė: „Tu per jaunas skelbti. Ir tai, kad tave pamurkdė upėje, dar nereiškia, jog tapai skelbėju.“ Paaiškinau, kad pagal Dievo valią mes turime nešti kitiems gerąją naujieną apie jo Karalystę (Mt 24:14). Taip pat pridūriau: „Daviau Dievui įžadą ir turiu jo laikytis.“ Būtent tada tėvas man pagrasino straipsnio pradžioje minėtais žodžiais. Jis buvo žūtbūt pasiryžęs neleisti man liudyti. Todėl turėjau palikti namus. Kaip jau sakiau, tai buvo pirmas kartas, kai dėl dvasinių siekių teko kai ką paaukoti.

Po savo stogu Angate mane priėmė Krusų šeima. Jie skatino mane ir savo jauniausią dukrą Norą būti pionieriais. Šios tarnybos abu ėmėmės 1947 metų lapkričio 1-ąją. Nora išvyko tarnauti į kitą miestą, o aš likau Angate.

DAR VIENA PROGA AUKOTIS

Trečiais mano visalaikės tarnybos metais Angate apsilankė brolis Erlas Stiuartas iš filialo. Miesto aikštėje buvo surengta sueiga, į kurią susirinko 500 suvirš žmonių. Brolis Stiuartas pasakė kalbą angliškai, o aš esmines mintis išverčiau į tagalų kalbą. Buvau baigęs tik septynias klases, bet kadangi per pamokas mokytojai dažnai vartodavo anglų kalbą, to pakako, kad ją pramokčiau. Be to, Biblija pagrįstų leidinių tagalų kalba buvo labai mažai, todėl daugiausiai studijavau anglišką literatūrą. Tai labai padėjo man versti tiek minėtą brolio Stiuarto kalbą, tiek daugelį kitų ateityje.

Per tą sueigą brolis Stiuartas Angato bendruomenei užsiminė, kad filialas norėtų pakviesti vieną ar du pionierius pasidarbuoti Betelyje, nes ten tarnaujantys misionieriai išvyko į Niujorke surengtą tarptautinį kongresą „Teokratijos augimas“. Aš buvau vienas iš pakviestųjų. Vėl turėjau aukotis – palikti tai, prie ko buvau pripratęs, šįkart dėl tarnybos Betelyje.

Į naująją vietą atvykau 1950 metų birželio 19-ąją. Betelis buvo įsikūręs dideliame sename pastate augalotų medžių apsuptyje. Aplink dar buvo hektaras žemės. Mūsų, nevedusių brolių, ten buvo koks tuzinas. Anksti ryte dirbdavau virtuvėje, tada nuo kokios devintos skalbykloje lygindavau drabužius. Popiet vėl laukdavo panašūs darbai. Betelyje likau ir misionieriams grįžus iš tarptautinio kongreso. Pakuodavau žurnalus, dirbau su prenumeratomis, sėdėdavau priimamajame. Dariau viską, ko tik manęs paprašydavo.

KELIAUJU Į GILEADO MOKYKLĄ

1952-aisiais drauge su kitais šešiais broliais iš Filipinų buvau pakviestas į Gileado mokyklos 20-ąjį kursą. Kaip dėl to apsidžiaugiau! Jungtinėse Valstijose daug kas mums buvo nauja ir neįprasta. Gyvenimas čia buvo visai kitoks nei mano gimtajame kaimelyje.

Su kitais broliais Gileado mokykloje

Pavyzdžiui, turėjome išmokti naudotis mums dar nematytais buitiniais prietaisais bei reikmenimis. O ką jau kalbėti apie orą! Vieną rytą išėjau į lauką ir visur aplink išvydau nuostabų baltą patalą. Dar niekad nebuvau matęs sniego. Netrukus pajutau kaustantį šaltį. Na ir sužvarbau besigrožėdamas!

Vis dėlto Gileado mokyklos kursas man taip patiko, kad visi tie nepatogumai greit nublanko. Dėstytojų mokymo metodai buvo labai veiksmingi. Išmokome prasmingai studijuoti. Gileado mokykla labai padėjo man sustiprinti savo ryšį su Jehova.

Kai baigiau kursą, mane laikinai paskyrė specialiuoju pionieriumi Bronkse, viename iš Niujorko rajonų. 1953-iųjų liepą dalyvavau čia surengtame kongrese „Naujojo pasaulio visuomenė“. Po kongreso sulaukiau naujo paskyrimo – atgal į Filipinus.

PALIEKU PATOGŲ GYVENIMĄ MIESTE

Man parvykus, filiale besidarbuojantys broliai pasakė: „Dabar tarnausi rajono prižiūrėtoju.“ Šitaip man atsirado puiki proga sekti Šeimininko Kristaus pavyzdžiu ypatinga prasme: kaip kadaise jis, keliauti po atokias gyvenvietes ir padėti Jehovos avims (1 Pt 2:21). Man paskirtas rajonas apėmė milžinišką teritoriją centrinėje Lusono, didžiausios Filipinų salos, dalyje. Į tą rajoną įėjo Bulakano, Nueva Esichos, Tarlako ir Zambaleso provincijos. Kad nuvykčiau į kai kuriuos miestelius, turėjau persikelti per slėnių išvagotą Siera Madrės kalnagūbrį. Iki tų miestelių nėjo nei autobusai, nei traukiniai, todėl prašydavau miškavežių vairuotojų leisti man važiuoti priekaboje užsikabarojus ant rąstų. Dažniausiai jie leisdavo, tačiau tai tikrai nebuvo patogiausias būdas keliauti.

Dauguma bendruomenių buvo negausios, įsikūrusios palyginti neseniai. Užtat broliai labai vertino tai, kad daviau jiems patarimų, kaip rengti sueigas ir organizuoti evangelizacijos darbą.

Vėliau mane paskyrė tarnauti rajone, kuris apėmė visą Bikolio regioną. Daugiausiai teko lankyti atokiai įsikūrusias skelbėjų grupes. Ten paskirti specialieji pionieriai skynė kelią į teritorijas, kurių geroji naujiena dar nebuvo pasiekusi. Atsimenu, kas nutiko viešint vienuose namuose. Tenai buvo labai primityvus tualetas: žemėje iškasta duobė ir du per ją permesti rąstai. Kai ant rąstų užlipau, jie įsmuko į duobę, o kartu su jais ir aš. Tą rytą gerokai užtrukau, kol susitvarkiau ir pasiruošiau pusryčiams.

Tarnaudamas tame rajone vis pagalvodavau apie Norą, su kuria drauge pradėjome pionieriaus tarnybą Bulakane. Tuo metu ji tarnavo specialiąja pioniere Dumagetės mieste. Nuvykau Noros aplankyti. Po to kurį laiką susirašinėjome ir 1956-aisiais susituokėme. Pačią pirmą savaitę po vestuvių praleidome lankydami bendruomenę Rapurapu saloje. Turėjome keliauti kalnais ir daug eiti pėsčiomis, tačiau kaip džiaugėmės būdami kartu ir padėdami atokiai gyvenantiems broliams!

ATGAL Į BETELĮ

Po vestuvių rajono priežiūros darbą dirbome beveik ketverius metus. Tada mus pakvietė į filialą. Savo ilgametę tarnybą Betelyje pradėjome 1960-ųjų sausį. Darbuodamasis drauge su broliais, einančiais atsakingas pareigas, daug ko išmokau. Nora irgi galėjo džiaugtis įvairiomis jai patikėtomis užduotimis.

Mano kalba kongrese verčiama į sebuanų kalbą

Kaip gera buvo tarnaujant Betelyje matyti milžinišką Jehovos tautos augimą Filipinuose! Kai mane, jauną ir nevedusį brolį, pakvietė į Betelį, šalyje buvo apie 10 tūkstančių skelbėjų. O dabar Filipinuose yra daugiau nei 200 tūkstančių Jehovos tarnų, iš kurių keli šimtai prie evangelizacijos darbo prisideda savo tarnyba Betelyje.

Mūsų veiklai šalyje plečiantis, Betelis ėmė darytis per ankštas. Vadovaujančioji taryba paprašė mūsų surasti vietą naujoms ir erdvioms filialo patalpoms. Drauge su spaustuvės prižiūrėtoju apėjome visus kaimynus, iš kurių daugelis buvo kinai, ir teiravomės, gal kartais norėtų parduoti sklypą. Norinčiųjų neatsirado, o vienas kaimynas mums net pareiškė: „Kinai nieko nepardavinėja. Kinai tik perka.“

Verčiu brolio Alberto Šrėderio kalbą

Vis dėlto kartą vienas kaimynas netikėtai paklausė, ar nenorėtume įsigyti jo žemės, mat jis ruošėsi persikelti į Jungtines Valstijas. Šitaip prasidėjo ištisa neįtikėtinų įvykių virtinė. Parduoti savo nuosavybę panoro dar vienas kaimynas ir netgi ėmė raginti aplinkinių sklypų savininkus padaryti tą patį. Žemę mums pardavė net ir tas vyras, kuris buvo sakęs, kad kinai nieko nepardavinėja. Per gana trumpą laiką filialui priklausantis žemės sklypas išaugo daugiau nei trigubai. Neabejoju, kad viską šitaip suklostė pats Jehova.

1950-aisiais buvau jauniausias Betelio šeimos narys. Šiandien su žmona esame vyriausi. Nė kiek nesigailiu, kad sekiau paskui Šeimininką, kur tik jis mane vedė. Nors tėvai išvijo mane iš namų, Jehova priėmė į didžiulę savo garbintojų šeimą. Neturiu nė menkiausios abejonės: kad ir kur Jehova paskiria mus tarnauti, jis visada suteikia tai, ko reikia. Su Nora esame Dievui labai dėkingi už visas jo dovanas. Raginame ir kitus išmėginti Jehovą ir pamatyti, koks jis geras (Mal 3:10).

Sykį Jėzus mokesčių rinkėjui Matui, dar vadinamam Leviu, pasakė: „Sek paskui mane.“ Kaip Matas sureagavo? Jis „viską paliko ir atsikėlęs nusekė paskui [Jėzų]“ (Lk 5:27, 28). Man irgi ne kartą susiklostė aplinkybės, kai dėl Kristaus turėjau kai ką palikti. Iš visos širdies raginu – sekite paskui Jėzų ir patirsite daug gera.

Esu laimingas, kad ir toliau galiu prisidėti prie Dievo tautos augimo Filipinuose