1, 2. a) Ko Jėzus prašė savo paskutinėje maldoje apaštalams girdint? b) Kas galėjo Jėzui kelti susirūpinimą?

PASKUTINĖS vakarienės metu buvo akivaizdu, kad Jėzui labai rūpi apaštalų vienybė. Drauge su jais melsdamasis Jėzus išreiškė troškimą, kad tarp visų jo mokinių vyrautų santarvė – tokia, kokia yra tarp jo paties ir Jehovos. (Perskaityk Jono 17:20, 21.) Mokinių tarpusavio vienybė turėjo aiškiai byloti, kad jų Mokytojas Jėzus iš tikrųjų yra siųstas Jehovos ir vykdo jo valią. Be to, vienybė neatsiejama nuo tarpusavio meilės – dorybės, kuri yra skiriamasis tikrųjų krikščionių bruožas (Jn 13:34, 35).

² Kodėl Jėzus pabrėžė vienybės svarbą? Nes pastebėjo, kad apaštalams jos dar trūksta. Tą vakarą, kaip jau buvo nutikę ir anksčiau, mokiniai „susikivirčijo, kuris iš jų laikytinas didžiausiu“ (Lk 22:24–27; Mk 9:33, 34). O kartą apaštalai Jokūbas ir Jonas paprašė Jėzaus garbingų vietų Karalystėje, šalia jo paties (Mk 10:35–40).

3. a) Kas galėjo kliudyti Kristaus sekėjams būti vieningiems? b) Kokius klausimus šiame straipsnyje aptarsime?

³ Pavojų mokinių vienybei galėjo kelti ne vien tik jų širdyje  atsiradęs troškimas užimti aukštą padėtį. Jėzus su apaštalais gyveno krašte, kurio gyventojai dėl išankstinio nusistatymo bei priešiškumo buvo susiskaldę. Šių negerovių Kristaus sekėjai turėjo atsikratyti. Dabar drauge aptarkime tokius klausimus: kaip Jėzus elgėsi susidūręs su neigiamu išankstiniu nusistatymu? Kaip jis padėjo savo mokiniams būti nešališkiems ir vieningiems? Kaip jo pavyzdys bei mokymai padeda ir mums puoselėti tarpusavio vienybę?

4. Su kokiu šališkumu susidūrė Jėzus?

⁴ Su išankstine neigiama kitų nuostata susidūrė pats Jėzus. Kai Pilypas pranešė Natanaeliui radęs Mesiją, anas atsakė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1:46). Veikiausiai Natanaelis žinojo pranašystę, užrašytą Michėjo 5:1 (5:2, Brb), taigi manė, jog Nazaretas pernelyg menka vieta, kad būtų Mesijo tėviškė. Panašios nuomonės laikėsi ir įtakingi žydų religiniai vadovai. Jie niekino Jėzų, nes šis buvo iš Galilėjos (Jn 7:52). Tiesą sakant, daugelis Judėjos gyventojų į galilėjiečius žiūrėjo iš aukšto. O štai sykį kai kurie žydai mėgino Jėzų įžeisti pavadindami ji samariečiu (Jn 8:48). Kodėl? Samariečiai nuo žydų skyrėsi savo kilme ir religija. Tiek Judėjos, tiek Galilėjos gyventojai samariečiams nerodė jokios pagarbos ir jų vengė (Jn 4:9).

5. Kokį priešiškumą patyrė Jėzaus sekėjai?

⁵ Žydų tautos vadovai niekino ir Jėzaus sekėjus. Fariziejai laikė juos prakeiktais (Jn 7:47–49). Visus, kas tik nebuvo lankę rabinų mokyklos ir nesekė jų tradicijomis, fariziejai menkinamai vadino „nemokytais, paprastais žmonėmis“ (Apd 4:13). Kodėl su Jėzumi ir jo mokiniais buvo taip elgiamasi? Išankstinį nusistatymą lėmė religinis, socialinis ir etninis visuomenės susiskaldymas. Deja, tokios neigiamos dvasios persiėmė ir apaštalai. Kad išsaugotų vienybę, jiems teko pakeisti savo mąstyseną.

6. Kaip mus gali paveikti aplinkui kerojantis išankstinis nusistatymas? Prašom pateikti pavyzdžių.

⁶ O kaip yra šiandien? Išankstinis nusistatymas visuomenėje išsikerojęs labai plačiai. Galbūt tapome jo aukomis, o gal patys širdyje jaučiame kam nors priešiškumą. Štai ką sako pionierė iš Australijos: „Kuo daugiau galvodavau apie neteisybę, kurią teko ir tenka patirti aborigenams, tuo stipriau niršdavau ant baltųjų. Neapykantą kurstė ir mano pačios skaudi patirtis.“ Brolis iš Kanados pripažįsta: „Maniau, kad kalbantieji prancūziškai yra už kitus pranašesni. Taigi ėmiau neapkęsti tų, kas šneka angliškai.“

7. Ką Jėzus darė susidūręs su išankstiniu nusistatymu?

⁷ Priešiškumas gali žmogų stipriai užvaldyti, ir atsikratyti tokių neigiamų jausmų tikrai nėra lengva. Ką Jėzus darė susidūręs su išankstiniu nusistatymu? Visų pirma, jis pats niekam nerodė šališkumo. Gerąja naujiena jis dalydavosi tiek su turtingaisiais, tiek su vargšais, skelbdavo tiek fariziejams, tiek samariečiams, net mokesčių rinkėjams ir nusidėjėliams. Antra, Jėzus savo pavyzdžiu ir mokymais parodė, kad jo sekėjai turi liautis kitus įtarinėję ir rauti iš širdies nepakantą.

8. Koks yra krikščioniškos vienybės pagrindas?

⁸ Savo sekėjams Jėzus pasakė principą, kuriuo grindžiama mūsų tarpusavio  vienybė: „Jūs visi esate broliai.“ (Perskaityk Mato 23:8, 9.) Suprantama, galime vadintis broliais dėl to, kad visi esame kilę iš vieno protėvio – Adomo (Apd 17:26). Tačiau Jėzus omenyje turėjo kai ką daugiau. Pasak jo, mokiniai buvo broliai ir sesės, nes savo Tėvu laikė Jehovą (Mt 12:50). Be to, jie susibūrė į didžiulę Jehovos garbintojų šeimyną, kurios narius vienija meilė ir tikėjimas. Todėl apaštalai savo laiškuose dažnai į bendratikius kreipdavosi „broliai“ * (Rom 1:13; 1 Pt 2:17; 1 Jn 3:13).

9, 10. a) Kodėl žydai neturėjo pagrindo manyti esą už kitus pranašesni? b) Kokiu palyginimu Jėzus parodė, kad nedera vienos tautos kelti aukščiau kitų? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁹ Paaiškinęs, kad bendratikius turėtume laikyti broliais ir sesėmis, Jėzus pabrėžė, kaip svarbu nepritrūkti nuolankumo. (Perskaityk Mato 23:11, 12.) Kaip jau aptarėme anksčiau, kartais nesutarimų tarp apaštalų kildavo dėl išdidumo. Tikėtina, jų požiūrį buvo paveikęs anuometėje visuomenėje įprastas didžiavimasis savo tautybe. Nejaugi žydai turėjo pagrindą manyti esą už kitus pranašesni vien dėl to, kad kilo iš Abraomo? Daugelis jų buvo tuo įsitikinę. Tačiau atkreipkime dėmesį, ką žydams kalbėjo Jonas Krikštytojas: „Dievas turi galios ir iš šitų akmenų pakelti vaikų Abraomui“ (Lk 3:8).

¹⁰ Puikavimąsi savo tautybe Jėzus pasmerkė. Kartą vienas Įstatymo žinovas jo paklausė: „Kas yra mano artimas?“ Atsakydamas Jėzus papasakojo palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Šis kelyje užtiko plėšikų sumuštą vyrą – žydą. Keli nelaimėlio tautiečiai abejingai praėjo pro šalį, tačiau samarietis, gailesčio apimtas, juo pasirūpino. Užbaigęs pasakojimą, Jėzus Įstatymo žinovą paragino elgtis taip, kaip anas geradarys (Lk 10:25–37). Jėzus šitaip parodė, kad tikros meilės artimui žydai gali pasimokyti net iš samariečio.

11. Kodėl Jėzaus mokiniams reikėjo ugdytis tinkamą požiūrį į kitataučius ir kaip Jėzus padėjo jiems tai daryti?

¹¹ Prieš pakildamas į dangų Jėzus savo mokiniams paliepė liudyti „ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Kad įvykdytų tokio didžiulio masto užduotį, mokiniai turėjo nugalėti savo išdidumą ir neigiamą nusistatymą. Tam Jėzus savo sekėjus iš anksto ruošė – atkreipdavo dėmesį į geras kitataučių savybes. Štai už išskirtinį tikėjimą jis pagyrė svetimtautį kariuomenės šimtininką (Mt 8:5–10). Savo tėviškėje Nazarete Jėzus pasakė, kad Jehova yra rodęs malonę kitataučiams, pavyzdžiui finikietei našlei iš Sareptos ir sirui Naamanui (Lk 4:25–27). Be to, Jėzus ne tik paliudijo samarietei, bet ir dvi dienas pasiliko jos mieste, nes matė didelį žmonių susidomėjimą skelbiama žinia (Jn 4:21–24, 40).

12, 13. a) Kaip apaštalai reagavo pamatę Jėzų, mokantį samarietę? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Iš ko matyti, kad Jokūbas su Jonu nesuprato Jėzaus pamokos?

¹² Apaštalams rauti iš širdies išankstinį nusistatymą nebuvo lengva. Galime tik įsivaizduoti, kaip jie nustebo išvydę Jėzų, mokantį samarietę (Jn 4:9, 27). Anuomet žydų religiniai vadovai viešumoje su moterimis nekalbėdavo, tad tikrai nebūtų šnekinę abejotinos reputacijos samarietės.  Kai apaštalai pasiūlė užkąsti, Jėzus jiems atsakė, kad vykdyti Tėvo valią – skelbti gerąją naujieną – jam yra nelyginant maistas. Suprasdamas, kad Jehova nori, jog kiekvienas, taigi ir ši samarietė, išgirstų tiesos žinią, Jėzus liudijo taip uoliai, kad net pamiršo esąs alkanas (Jn 4:31–34).

¹³ Jokūbas ir Jonas šios svarbios pamokos nesuprato. Štai kas nutiko, kai kitą kartą Jėzus su mokiniais keliavo per Samarijos kraštą. Viename kaime jie ieškojo vietos nakvynei, tačiau tenykščiai keliauninkų nepriėmė. Jokūbas su Jonu smarkiai įpyko ir Jėzui pasiūlė: „Viešpatie, ar nori, kad lieptume ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti?“ (Lk 9:51–56). Jėzus brolius griežtai sudraudė. Galimas dalykas, juodu nebūtų taip aršiai sureagavę, jeigu tai būtų atsitikę ne Samarijoje, o jų gimtojoje Galijėjoje. Matyt, toks priešiškumas kilo dėl išankstinio nusistatymo. Tad kai Jonas vėliau nuvyko liudyti samariečiams ir daugybė jų priėmė tiesą, savo ankstesnio poelgio jis tikriausiai gėdijosi (Apd 8:14, 25).

14. Kaip pirmųjų krikščionių bendruomenėje buvo išspręsta problema, kilusi dėl išankstinio nusistatymo?

¹⁴ Pažiūrėkime, kaip neilgai trukus po 33 metų Sekminių krikščionių bendruomenėje buvo išspręstas vienas keblus klausimas. Kasdien skirstant maistą vargstantiems bendratikiams, būdavo pamirštamos graikiškai kalbančios našlės (Apd 6:1). Veikiausiai tokia diskriminacija kilo dėl išankstinio nusistatymo prieš kitakalbius. Apaštalai ėmėsi tuojau taisyti padėtį: paskyrė tinkamus brolius rūpintis maisto dalijimu. Visų jų vardai buvo graikiški. Matyt, dėl to nuskriaustoms našlėms buvo lengviau tais broliais pasitikėti.

15. Kaip Petras išmoko elgtis nešališkai? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹⁵ 36-ais metais evangelizacijos darbas įgavo dar didesnį pagreitį – imta skelbti ir kitų tautų žmonėms. Antai apaštalas Petras iki tol daugiausia bendraudavo tik su savo tautiečiais. Tačiau kai Jehova jam parodė, jog nevalia būti šališkam, Petras gerąją naujieną paskelbė romėnų šimtininkui Kornelijui. (Perskaityk Apaštalų darbų 10:28, 34, 35.) Vėliau Petras laiką leisdavo ir su krikščionimis nežydais, drauge vaišindavosi. Vis dėlto po keliolikos metų apaštalas, būdamas Antiochijoje, vienu metu liovėsi valgęs drauge su kitataučiais bendratikiais (Gal 2:11–14). Apaštalo elgesį supeikė Paulius, ir, reikia manyti, Petras tą pastabą priėmė. Pirmąjį savo laišką Petras adresavo tiek žydų, tiek kitokios kilmės bendratikiams, gyvenantiems Mažojoje Azijoje, ir jame Petras ragino mylėti visą broliją (1 Pt 1:1; 2:17).

16. Kokį vardą kitų akyse pelnė pirmieji krikščionys?

¹⁶ Akivaizdu, kad apaštalai, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, išmoko mylėti visus žmones (Jn 12:32; 1 Tim 4:10). Nors ir prireikė kiek laiko, jie pataisė savo mąstyseną. Tiesą sakant, pirmieji krikščionys visuomenėje buvo žinomi tuo, kad mylėjo vieni kitus. Antrojo amžiaus rašytojas Tertulianas minėjo, ką kiti kalba apie krikščionis: „Jie myli vienas kitą [...] ir netgi yra pasiruošę numirti vienas už kitą.“ Apsivilkę naująją asmenybę pirmieji krikščionys perėmė Dievo požiūrį – kad visi žmonės yra lygūs (Kol 3:10, 11).

17. Kas padėtų mums šalinti iš širdies išankstinį nusistatymą? Prašom pateikti pavyzdžių.

¹⁷ Šiandien kai kuriems iš mūsų irgi prireikia laiko, kad iš širdies išrautų išankstinį nusistatymą. Įveikti tokius neigiamus jausmus nelengva buvo ir vienai sesei iš  Prancūzijos. Ji sako: „Jehova padėjo man suprasti, kas iš tikrųjų yra meilė, taip pat ką reiškia dalytis su kitais ir ką reiškia mylėti visokius žmones. Tačiau dar turiu kovoti su nusistatymu prieš kitus, ir tai ne visuomet yra paprasta. Todėl nepaliauju melsti Dievą pagalbos.“ Panašiai grumtis turi ir sesė iš Ispanijos. Ji sako: „Kartais vienai etninei grupei pajaučiu priešiškumą, tačiau su tais neigiamais jausmais kovoju ir dažniausiai juos įveikiu. Suprantu, kad negaliu nuleisti rankų ir pasiduoti. Esu dėkinga Jehovai, kad priklausau tokiai vieningai šeimai. Kaip dėl to džiaugiuosi!“ Kiekvienas turėtume sąžiningai save ištirti. Ar mums patiems, kaip anoms dviem sesėms, nereikėtų iš širdies pašalinti užsilikusių priešiškumo daigų?

18, 19. a) Kodėl turime vieni kitus mielai priimti? b) Ką konkrečiai galėtume daryti?

¹⁸ Nederėtų pamiršti, kad kadaise mes visi buvome „svetimi“ Dievui (Ef 2:12). Tačiau Jehova susisaistė su mumis „meilės ryšiais“ (Oz 11:4; Jn 6:44). Be to, mus mielai priėmė ir Kristus. Jis atvėrė mums duris į Jehovos garbintojų šeimą. (Perskaityk Romiečiams 15:7.) Nors esame netobuli, Jėzus mus vis tiek patraukė prie savęs. Tad jokiu būdu neatstumkime nuo savęs nė vieno žmogaus, net neprisileiskime tokios minties.

¹⁹ Artėjant šios ydingos santvarkos galui, pasaulyje, be abejo, ir toliau didės susiskaldymas, išankstinis nusistatymas, priešiškumas (Gal 5:19–21; 2 Tim 3:13). Bet mes, Jehovos tarnai, vadovaujamės „išmintimi iš aukštybių“, vadinasi, stengiamės elgtis nešališkai ir taikiai (Jok 3:17, 18). Mums smagu užmegzti draugystę su kitokios tautybės ar kultūros žmonėmis, galbūt net pramokstame jų kalbą. Tada, Biblijos žodžiais tariant, mūsų santarvė teka kaip upė ir mūsų teisumas banguoja kaip jūra (Iz 48:17, 18).

20. Kaip meilė padeda mums keistis į gera?

²⁰ Anksčiau minėta sesė iš Australijos sako: „Prieš mane plačiai atsivėrė tiesos pažinimo vartai.“ Ką gera jai davė aiškus Biblijos pažinimas? „Įgijau naują širdį ir protą. Giliai įsišaknijęs priešiškumas ir neapykanta visai išblėso.“ O brolis iš Kanados suprato, kad neretai rasizmas kyla dėl neišmanymo. Jis sako: „Žmogaus ypatybių nenulemia jo gimimo vieta.“ Jis netgi vedė anglakalbę sesę. Tokie ryškūs pokyčiai byloja, kad išankstinį nusistatymą įveikia krikščioniška meilė. Ji suvienija mus nepertraukiamais saitais (Kol 3:14).