Rehabeamo tėvas Saliamonas valdė Izraelį 40 metų (1 Kar 11:42). Jam mirus 997 m. p. m. e., Rehabeamas nuvyko į šiauriau nuo Jeruzalės įsikūrusį Sichemą, kur turėjo būti pateptas karaliumi (2 Met 10:1). Galima įsivaizduoti jį susirūpinusį dėl to, kad reikės žengti tėvo, pagarsėjusio savo nepaprasta išmintimi, pėdomis. Ko gero, Rehabeamas nė nenumanė, jog netrukus jo gebėjimas spręsti sudėtingus klausimus bus išbandytas.

Tuo laiku tautoje, atrodo, tvyrojo didelė įtampa. Vienu metu pas naująjį karalių atėjo tautos atstovai ir jam tiesiai pareiškė: „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą bei jo uždėtą sunkųjį jungą, ir mes tau tarnausime“ (2 Met 10:3, 4).

Rehabeamas turbūt pasijuto pakliuvęs į spąstus. Jei nusileis žmonių prašymui palengvinti naštą, prabangus jo paties, artimųjų ir dvariškių gyvenimas suprastės. O jei atsisakys tenkinti iškeltus reikalavimus, liaudis gali sukilti. Kaip tad pasielgti? Pirmiausia karalius pasiteiravo seniūnų, tarnavusių dar jo tėvo patarėjais, ir šie siūlė paisyti pavaldinių noro. Bet vėliau Rehabeamas pasitarė su jaunais savo amžiaus vyrais. Paklausęs jų patarimo, karalius nusprendė prie žmonių nesitaikstyti ir jiems išrėžė: „Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš jį jums dar pasunkinsiu. Mano tėvas jus plakė botagais, o aš plaksiu jus dygliuotais rimbais“ (2 Met 10:6–14, Brb).

Ko iš šios istorijos pasimokome? Įsiklausyti į dvasiškai brandžių vyresnio amžiaus bendratikių žodžius tikrai verta. Turėdami nemažai patirties, jie gali įžvelgti, kokios būtų vieno ar kito sprendimo pasekmės, ir tada duoti gerą patarimą (Job 12:12).

Išgirdę šiurkštų Rehabeamo atsakymą, žmonės prieš jį sukilo. Norėdamas šį maištą numalšinti, karalius sutelkė kariuomenę. Tačiau tada įsikišo Jehova ir per pranašą Šemają juos perspėjo: „Nežygiuosite kovoti su savo giminėmis izraelitais. Tegrįžta kiekvienas į savo namus, nes aš tai padariau!“ (1 Kar 12:21–24). *

Galime tik įsivaizduoti, kaip Rehabeamas turėjo jaustis girdėdamas tuos Jehovos žodžius. Ką žmonės pagalvos apie karalių, grasinusį plakti pavaldinius dygliuotais rimbais, o dabar nė nedrįstantį nubausti įžūlių maištininkų? (Palygink su 2 Metraščių 13:7.) Vis dėlto karalius su savo kariuomene „paklausė Viešpaties žodžio ir sugrįžo namo, kaip Viešpats buvo liepęs“.

Kokia pamoka mums? Paklusti Dievui, net jei dėl to kas nors mus išjuoktų, yra išmintinga. Klusnumu pelnysime Jehovos palankumą ir būsime jo laiminami (Įst 28:2).

Kaip Rehabeamui sekėsi po to, kai pakluso Dievui ir nestojo į kovą su naujai susikūrusia karalyste? Karalius ėmėsi statyti miestus jam pavaldžių Judo ir Benjamino giminių žemėse. Taip pat daugelį miestų jis „nepaprastai [...] įtvirtino“ (2 Met 11:5–12). Tačiau kur kas svarbiau tai, kad Rehabeamas kurį laiką laikėsi Jehovos įstatymų. Jeroboamo valdomai dešimties giminių Izraelio karalystei klimpstant į stabmeldystę, daugelis tenykščių „parėmė [...] Rehabeamą“ – keliavo į Jeruzalę garbinti tikrojo Dievo (2 Met 11:16, 17). Taigi dėl Rehabeamo klusnumo karalystė sustiprėjo.

Kai Rehabeamas tapo labai galingas, jo elgesys nelauktai pasikeitė. Jis liovėsi paisęs Jehovos įstatymų ir pradėjo garbinti netikrus dievus. Kodėl taip nutiko? Galimas dalykas, įtaką jam padarė amonitė motina (1 Kar 14:21). Tikrosios priežasties nežinome, bet aišku viena – paskui jį nusekė visa tauta. Todėl Jehova leido Egipto valdovui Šišakui užgrobti daug Judo miestų, nors Rehabeamas ir buvo juos įtvirtinęs (1 Kar 14:22–24; 2 Met 12:1–4).

Situacija pasidarė ypač sudėtinga, kai Šišakas atžygiavo iki pat Judo sostinės Jeruzalės. Būtent tada pas Rehabeamą ir jo didžiūnus atėjo pranašas Šemaja su tokiais Dievo žodžiais: „Jūs palikote mane, aš palieku jus Šišakui.“ Kaip Rehabeamas reagavo į šią žinią? Pagirtinai. Biblijoje rašoma: „Izraelio didžiūnai ir karalius nusižemino ir sakė: ‘Viešpats teisus.’“ Užtat Jehova išgelbėjo Rehabeamą ir Jeruzalę nuo pražūties (2 Met 12:5–7, 12).

Rehabeamas toliau valdė pietinę karalystę. Prieš mirtį jis gausiai apdovanojo būrį savo sūnų, matyt, dėl to, kad šie nesukiltų prieš savo brolį Abiją, sosto paveldėtoją (2 Met 11:21–23). Šitaip karalius parodė įžvalgą, kurios anksčiau jam stigo.

Nors, rodos, Rehabeamas nuveikė nemažai gerų dalykų, Dievo palankumo jis vis dėlto nepelnė. Biblijoje jo valdymas apibendrinamas taip: „Jis darė, kas nedora.“ Kodėl? Nes „širdimi neieškojo Viešpaties“ (2 Met 12:14).

Ko pasimokome iš visos šios istorijos? Rehabeamas kai kada Dievui paklusdavo. Taip pat Jehovos tautai padarė šį tą gero. Tačiau karalius nepuoselėjo artimo ryšio su Jehova, netroško elgtis, kaip jam patinka. Todėl ir pasidavė nedorybėms ir stabmeldystei. Galbūt pagalvojame: kodėl Rehabeamas anuos kelis sykius leidosi Dievo pataisomas? Ar pirmiausia dėl to, kad nuoširdžiai gailėjosi ir norėjo įtikti Dievui? O gal tiesiog darė tai, ką kiti jam sakė daryti? (2 Met 11:3, 4; 12:6) Paskui Rehabeamas vis tiek grįžo prie nedorų darbų. Kaip jis  skyrėsi nuo savo senelio Dovydo! Žinia, šis irgi darė klaidų, bet iš širdies dėl jų gailėjosi. Visą savo gyvenimą Dovydas mylėjo Jehovą ir tik jį vieną su atsidavimu garbino (1 Kar 14:8; Ps 51:3, 19; 63:2 [51:1, 17; 63:1, Brb]).

Skaitydami šį Biblijos pasakojimą, išties turime apie ką pamąstyti. Pagirtina rūpintis šeima ir siekti kilnių tikslų. Bet jeigu norime laimėti Dievo palankumą, užvis svarbiausia yra jį garbinti ir ištikimai prie jo glaustis.

Tai pavyks, jei iš širdies gelmių puoselėsime meilę Jehovai. Kaip kad liepsna negęsta, jeigu į ją įmetame malkų, taip ir mūsų meilė Dievui neblės, jeigu reguliariai studijuosime bei apmąstysime jo Žodį ir nepaliaujamai melsimės (Ps 1:2; Rom 12:12). Iš meilės Dievui stengsimės visuomet elgtis taip, kaip jam patinka. O jei rimtai suklysime, ta meilė žadins sieloje tikrą atgailą. Tada, skirtingai nei Rehabeamas, Jehovai būsime ištikimi ir jis mumis labai džiaugsis (Jud 20, 21).