1, 2. a) Kas rodo, kad pasaulis šiandien darosi vis labiau susiskaldęs? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

„NUO pat vaikystės regėjau vien neteisybę, – prisimena sesė iš Pietų Europos. – Nusivyliau šalies politine sistema ir ėmiau palaikyti radikalias idėjas. Nemažai metų draugavau su vaikinu, kuris iš tikrųjų buvo teroristas.“ Brolis iš vienos Pietų Afrikos šalies anksčiau irgi pateisino smurtą. Jis pasakoja: „Maniau, kad mano gentis yra už visas kitas pranašesnė. Įstojau į politinę partiją. Mokėmės savo oponentus nudurti ietimi – netgi savo gentainius, jeigu šie palaikė kitas partijas.“ O štai ką sako Vidurio Europoje gyvenanti sesė: „Buvau neigiamai nusistačiusi prieš kitokios tautybės ir religijos žmones, tiesiog jų nekenčiau.“

² Toks požiūris, kokio kadaise laikėsi šie trys mūsų bendratikiai, šiandien vis labiau įsigali. Pasaulyje apstu judėjimų už nepriklausomybę, kur neapsieinama be smurto, tarp konkuruojančių partijų auga įtampa, be to, daugelyje šalių didėja priešiškumas imigrantams. Akivaizdžiai pildosi Biblijos žodžiai, kad paskutinėmis dienomis žmonės bus nesukalbami  (2 Tim 3:1, 3). Kaip tokiame vis labiau besiskaldančiame pasaulyje krikščionims išsaugoti tarpusavio vienybę? Daug ko galime pasimokyti iš Jėzaus. Jo žemiškosios tarnystės metu Palestinoje irgi kildavo politinių neramumų, tačiau jis sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą. Šiame straipsnyje aptarsime tris dalykus: kodėl Jėzus nė nemanė prisijungti prie kurios nors politinės grupuotės? Kaip jis savo pavyzdžiu parodė, kad politiniuose reikaluose Dievo tarnams nevalia palaikyti nė vienos pusės? Kaip Jėzus leido suprasti, kad jėgos panaudojimas prieš kitus nėra pateisinamas?

3, 4. a) Kokius lūkesčius Jėzaus laikais puoselėjo žydai? b) Kaip tai paveikė Jėzaus mokinius?

³ Daugelis žydų, kuriems Jėzus skelbė gerąją naujieną, troško nepriklausomybės nuo Romos imperijos. Šį troškimą ypač žadino zelotai – kraštutinių pažiūrų nacionalistai. Nemažai jų sekė Judu Galilėjiečiu ir laikėsi jo idėjų. Šis vyras skelbėsi esąs Mesijas ir daug ką patraukė paskui save. Žydų istorikas Juozapas Flavijus teigė, kad Judas „priekaištavo tautiečiams už tai, kad šie sutinka mokėti duoklę Romai, ir šitaip kurstė juos sukilti.“ Romėnai Judui įvykdė mirties bausmę (Apd 5:37). Kai kurie zelotai, kad įgyvendintų savo užmačias, netgi griebdavosi smurto.

⁴ Mesijo atėjimo laukė ne vien tie ekstremistai, bet ir apskritai visa tauta. Žydai vylėsi, kad atėjęs Mesijas išvaduos juos iš Romos jungo ir grąžins tautai buvusią šlovę (Lk 2:38; 3:15). Tad daugelis tikėjosi, jog Mesijas atkurs Izraelio karalystę ir tada milijonai svetur gyvenančių žydų galės grįžti tėvynėn. Prisiminkime, kaip Jonas Krikštytojas Jėzaus paklausė: „Ar tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kitokio?“ (Mt 11:2, 3). Matyt, Jonas norėjo sužinoti, kas išpildys visus žydų lūkesčius – Jėzus ar kas kitas. Vėliau, kai prikeltas Jėzus pasirodė dviem savo mokiniams, keliaujantiems į Emausą, šie išreiškė nusivylimą, kad Mesijas neįgyvendino to, ko jie tikėjosi. (Perskaityk Luko 24:21.) Gana greitai ir apaštalai Mokytojo pasiteiravo: „Viešpatie, ar tu šiuo laiku grąžinsi Izraeliui karalystę?“ (Apd 1:6).

5. a) Kodėl Galilėjos gyventojai panoro Jėzų paskelbti savo karaliumi? b) Kaip Jėzus pataisė jų mąstyseną?

⁵ Panašių lūkesčių apie Mesiją tikriausiai buvo apimti ir Galilėjos gyventojai. Jie panoro Jėzų paskelbti savo karaliumi. Jų akimis, Jėzus būtų buvęs tobulas valdovas: pasižymėjo nuostabia iškalba, gebėjo išgydyti ligonius ir netgi stebuklingai parūpinti maisto. Tąsyk, kai pamaitino daugiau kaip penkis tūkstančius, Jėzus pajuto tenykščių nuotaikas. Biblijoje sakoma: „Žinodamas, jog jie ketina atėję pagriebti jį ir paskelbti karaliumi, Jėzus vėl pasitraukė vienui vienas į kalną“ (Jn 6:10–15). Rytojaus dieną Jėzus vėl susitiko su miniomis, šįkart kitoje Galilėjos ežero pusėje. Žmonių emocijos jau buvo kiek atslūgusios, tad Jėzus paaiškino, kokia iš tikrųjų yra jo misija – pasirūpinti tautos dvasine, o ne materialine gerove. Tada Jėzus susirinkusiuosius paragino: „Darbuokitės ne dėl pražūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui“ (Jn 6:25–27).

6. Kaip Jėzus parodė, kad neketina kištis į politiką? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁶ Iki mirties likus nedaug dienų Jėzus pastebėjo, kad kai kurie mokiniai tikisi,  jog jis įkurs žemėje karalystę ir ims valdyti iš Jeruzalės. Norėdamas juos pataisyti, Jėzus papasakojo palyginimą apie minas. Mokiniams tai padėjo suprasti, kad Jėzus, kaip anas „kilmingas žmogus“ palyginime, turėjo iškeliauti ilgam laikui (Lk 19:11–13, 15). Apie savo neutralią poziciją Jėzus pasakė ir Romos paskirtam valdytojui Poncijui Pilotui. Šis klausė: „Tu esi žydų karalius?“ (Jn 18:33). Piloto kaip valdytojo pagrindinė pareiga buvo užtikrinti krašte tvarką, tad veikiausiai jis baiminosi galimo maišto. Tačiau Jėzus Pilotui atsakė: „Manoji karalystė nėra iš šio pasaulio“ (Jn 18:36). Žinodamas, kad karaliaus danguje, Jėzus neketino kištis į politiką. Pilotui jis paaiškino, kad jo užduotis yra liudyti tiesą. (Perskaityk Jono 18:37.)

7. Kodėl gali būti sunku neimti net ir nebyliai palaikyti kokio nors tautinio sąjūdžio?

⁷ Jeigu kaip Jėzus aiškiai turėsime omenyje, kokia yra svarbiausia mūsų užduotis, saugosimės, kad net ir nebyliai neimtume palaikyti kokio nors tautinio sąjūdžio. Tai gali būti tikras iššūkis. Vienas rajono prižiūrėtojas pažymi: „Mūsų krašte žmonių pažiūros darosi vis radikalesnės. Stipriai įsigalėjo nacionalistinė dvasia ir daugelis tiki, kad šaliai išsikovojus nepriklausomybę jų gyvenimas pagerės. Džiugu matyti, kad broliai susitelkia į žinios apie Karalystę skelbimą ir šitaip išlaiko krikščionišką vienybę. Jie viliasi, kad Dievas atitaisys visą neteisybę ir išspręs kitas mūsų bėdas.“

8. Kokią finansinę naštą turėjo pakelti pirmo amžiaus žydai?

⁸ Patiriama neteisybė neretai sukelia politines aistras. Jėzaus dienomis daug karštų debatų užvirdavo dėl mokesčių. Štai siekdami užtikrinti, kad visi mokėtų duoklę, romėnai surengė gyventojų surašymą ir tai įžiebė Judo Galilėjiečio vadovaujamą maištą. O mokesčių tuomet būta įvairiausių, kaip antai prekių, žemės, pastatų. Gyventojų naštą apsunkino ir korumpuoti mokesčių rinkėjai. Teisę tuo verstis jie galėdavo įsigyti viešame aukcione. Šitokia veikla jiems atnešdavo didelį pelną. Zachiejus, Jeriche gyvenęs mokesčių rinkėjų viršininkas, pralobo neteisingais kaltinimais išreikalaudamas iš žmonių pinigų (Lk 19:2, 8). Regis, mokesčių rinkėjams šitaip elgtis būdavo įprasta.

9, 10. a) Kaip Jėzaus priešininkai mėgino įvelti jį į politinį ginčą? b) Ko pasimokome iš Jėzaus atsakymo? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

 ⁹ Sykį priešininkai provokavo Jėzų, kad diskusijoje dėl mokesčių jis imtų palaikyti kurią nors pusę. Jie teiravosi, ar, Jėzaus nuomone, reikia mokėti romėnų nustatytą vieno denaro dydžio asmens mokestį. (Perskaityk Mato 22:16–18.) Šio mokesčio žydai itin nemėgo, nes jis priminė apie krašto pavaldumą Romos imperijai. Jeigu Jėzus būtų nepritaręs tokiai duoklei, „Erodo šalininkai“ būtų galėję jį apkaltinti maišto kurstymu. Antra vertus, jeigu Jėzus būtų pasakęs, kad mokėti asmens mokestį privalu, būtų praradęs sekėjų palaikymą.

¹⁰ Jėzus stengėsi šiuo klausimu likti neutralus. Taigi jis pasakė: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22:21). Suprantama, mokesčių rinkėjų korupcija Jėzui nebuvo naujiena. Tačiau jis į tai nesusitelkė, nepalyginti svarbesni jam buvo Karalystės reikalai – juk tik ši valdžia išspręs visas žmonijos problemas. Visiems savo sekėjams Jėzus paliko puikų pavyzdį. Krikščionys neturi palaikyti nė vienos politinės grupuotės, net jeigu atrodo, kad viena pusė elgiasi teisingai, o kita – ne. Mes pirmiausia žiūrime Dievo Karalystės interesų ir derinamės prie jo teisumo normų. Taigi kai valdžia ar koks politikas pamina teisingumą, nenorime nei mintyse, nei balsu tuo piktintis (Mt 6:33).

11. Koks yra geriausias būdas kovoti su neteisybe?

¹¹ Nemažai žmonių, kurie politiniais klausimais buvo labai kategoriški, tapę Jehovos liudytojais savo požiūrį visiškai pakeitė. Štai ką pasakoja viena sesė iš Jungtinės Karalystės: „Universitete studijavau sociologiją ir persiėmiau radikalių pažiūrų. Troškau ginti juodaodžių teises, juk tiek daug neteisybės mums teko iškęsti. Man sekdavosi nugalėti debatuose, tačiau dažnai po jų jausdavau tik nusivylimą. Tada dar nesuvokiau, kad rasinės neapykantos šaknys glūdi žmonių širdyje ir jas reikia iš ten išrauti. Kai pradėjau studijuoti Bibliją, supratau, kad turiu pradėti nuo savo pačios širdies. Viena baltaodė sesė kantriai pagelbėjo man keistis. Dabar tarnauju reguliariąja pioniere gestų kalbos bendruomenėje ir mokausi padėti visokiems žmonėms.“

12. Kokio raugo saugotis mokiniams liepė Jėzus?

¹² Jėzaus dienomis religiniai vadovai dažnai veldavosi į politiką. Vienoje knygoje, aprašančioje aną laikmetį, teigiama: „Sektos, į kurias žydai buvo susiskirstę, daugiau ar mažiau priminė tai, ką šiandien vadiname politinėmis partijomis“ (Daily Life in Palestine at the Time of Christ). Todėl Jėzus mokinius griežtai perspėjo: „Žiūrėkite, sergėkitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“ (Mk 8:15). Užsimindamas apie karalių Erodą, Jėzus veikiausiai omenyje turėjo jo šalininkus. Kita grupuotė, dėl kurios Jėzus mokinius įspėjo, buvo fariziejai. Šie palaikė žydų nepriklausomybės idėją. Paraleliniame pasakojime evangelistas Matas rašo, kad Jėzus pamini ir sadukiejus. Nemažai jų užėmė garbingus valdžios postus, tad esama politinė padėtis jiems buvo paranki. Savo sekėjams Jėzus aiškiai prisakė saugotis šių trijų grupuočių raugo, tai yra jų skleidžiamų mokymų (Mt 16:6, 12). Verta dėmesio detalė, kad šis pokalbis vyko praėjus nedaug laiko po to, kai žmonės užsimojo paskelbti Jėzų karaliumi.

13, 14. a) Kaip Jėzaus dienomis religinių vadovų kišimasis į politiką privedė prie smurto ir neteisybės? b) Kodėl nevalia griebtis smurto, net jeigu patiriame neteisybę?

 ¹³ Dėl religijos kišimosi į politiką gali lengvai įsižiebti smurtas. Bet Jėzus savo sekėjams liepė visuomet likti neutraliems. Tiesą sakant, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl aukštieji kunigai ir fariziejai susimokė jį nužudyti. Jėzų jie laikė politiniu ir religiniu varžovu, besikėsinančiu į jų užimamą padėtį. Jie kalbėjo: „Jeigu jį taip paliksime, visi jį įtikės. Tada ateis romėnai ir atims mūsų vietą ir mūsų tautą“ (Jn 11:48). Todėl vyriausiasis kunigas Kajafas ėmėsi organizuoti, kaip Jėzų atiduoti mirčiai (Jn 11:49–53; 18:14).

¹⁴ Kajafas pasiuntė kareivius Jėzaus suimti, tik darė tai naktį. Jėzus žinojo apie šį gėdingą vyriausiojo kunigo planą, taigi baigiantis paskutinei vakarienei paprašė apaštalus pasiimti kalavijų. Dviejų pakako pamokyti juos kai ko labai svarbaus (Lk 22:36–38). Vėliau tą pačią naktį kalaviją išsitraukė Petras ir puolė vieną vyrą iš būrio, atėjusio suimti Mokytojo. Be abejonės, matydamas tokią neteisybę apaštalas netvėrė pykčiu (Jn 18:10). Tačiau Jėzus jam pasakė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26:52, 53). Šis įsimintinas pamokymas derėjo su anksčiau tą naktį Jėzaus ištartu maldoje prašymu – kad jo sekėjai nepriklausytų pasauliui. (Perskaityk Jono 17:16.) Teisė pažaboti neteisybę priklauso tik Dievui.

15, 16. a) Kaip Dievo Žodis padeda būti taikingiems? b) Kuo Dievo tarnai skiriasi nuo šiandieninio pasaulio?

¹⁵ Šią pamoką išmoko straipsnio pradžioje minėta sesė iš Pietų Europos. „Supratau, kad panaudojant jėgą išsikovoti teisybės nepavyksta, – sako sesė. – Mačiau, jog tie, kas griebiasi smurto, neretai patys gauna galą. O daugelis kitų lieka karčiai nusivylę. Kokia jaučiausi laiminga iš Biblijos sužinojusi, kad tik Dievo dėka žemėje įsivyraus tikras teisingumas. Pastaruosius 25 metus šią žinią aš ir skelbiu.“ Brolis iš Afrikos savo ietį iškeitė į „dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6:17). Ten užrašyta taikos žinia jis dalijasi su visais žmonėmis, kad ir iš kokios genties jie būtų. O mūsų sesė iš Vidurio Europos, anksčiau nekentusi kitokios etninės kilmės žmonių, ištekėjo už kitataučio brolio. Šie trys mūsų bendratikiai pasikeitė tik dėl to, kad stengėsi sekti Kristumi.

¹⁶ Keistis į gera privalu kiekvienam iš mūsų. Žmonija Biblijoje lyginama su šėlstančia ir niekad nerimstančia jūra (Iz 17:12; 57:20, 21; Apr 13:1). Valdžios sprendimai gali drumsti gyventojams ramybę, juos supriešinti, net išprovokuoti beprasmį smurto proveržį. Vis dėlto mes laikomės taikiai ir saugome tarpusavio vienybę. Matydamas tokią mūsų nuostatą šiame susiskaldžiusiame pasaulyje, Jehova labai džiaugiasi. (Perskaityk Sofonijo 3:17.)

17. a) Kokiais trimis būdais galime palaikyti tarpusavio vienybę? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Šiame straipsnyje aptarėme, jog palaikyti tarpusavio vienybę galime trimis būdais: 1) tvirtai tikėdami, kad tik Dievo Karalystė pašalins neteisybę ir atitaisys visas skriaudas, 2) nepalaikydami nė vienos politinės grupuotės ir 3) nesigriebdami smurto. Vis dėlto kartais mūsų vienybei pavojų gali kelti išankstinis nusistatymas. Kitame straipsnyje pakalbėsime, kaip su šia negerove kovojo pirmo amžiaus krikščionys ir kaip su ja kovoti galime mes.