Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Pasveikinimas turi didelę galią

Pasveikinimas turi didelę galią

„LABAS! Sakyk, kaip laikaisi?“

Tikriausiai nebūtų įmanoma suskaičiuoti, kiek kartų esi ištaręs šiuos žodžius. Sveikindamasis galbūt ištiesi sutiktajam ranką ar jį apkabini. Skirtingose šalyse pasisveikinimas skamba ir atrodo kitaip, bet iš esmės jo paskirtis ta pati. Jei sutikto žmogaus nepasveikintum arba neatsakytum į jo pasisveikinimą, daug kur būtum palaikytas nemandagiu ar neišauklėtu.

Tačiau kai kuriems sveikintis ne taip ir lengva. Jie gal yra labai drovūs arba linkę save sumenkinti. Kai kam ypač sunku sveikintis su kitos rasės, kultūros ar socialinio statuso žmonėmis. Vis dėlto net ir trumpas pasveikinimas gali duoti labai gerų rezultatų.

O kokie gi tie rezultatai? Ir kitas klausimas: ką svarbaus apie pasveikinimą sužinome iš Dievo Žodžio?

SVEIKINKIMĖS SU VISAIS BE IŠIMTIES

Apaštalas Petras, savo akimis matydamas, kaip krikščionimi tampa pirmasis neapipjaustytas kitatautis Kornelijus, pasakė: „Dievas nėra šališkas“ (Apd 10:34). Vėliau jis rašė, jog Dievas nori, „kad visi turėtų galimybę atgailauti“ (2 Pt 3:9). Skaitydami šias Biblijos eilutes, pirmiausia galbūt pagalvojame apie tuos, kurie dar tik pradėjo mokytis apie Jehovą. Bet atkreipkime dėmesį ir į šį Petro raginimą, skirtą krikščionims: „Gerbkite visus, mylėkite broliją, bijokite Dievo, gerbkite karalių“ (1 Pt 2:17). Argi tai nereiškia, kad turėtume sveikintis su visais savo bendratikiais, nesvarbu, kokia būtų jų kilmė ar padėtis? Šitaip vieni kitiems rodome pagarbą ir meilę.

Apaštalas Paulius bendratikius skatino: „Mielai priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus mus mielai priėmė“ (Rom 15:7). Paulius vardais paminėjo tuos, kas tapo jam „dideliu pastiprinimu“. Šiandien mūsų broliams ir sesėms ne ką mažiau reikia pastiprinimo, juk Šėtonas kaip niekad aršiai puola tikruosius Dievo garbintojus (Kol 4:11; Apr 12:12, 17).

Taigi pasveikinimas skirtas ne vien tam, kad žmogus, atėjęs į mūsų tarpą, pasijaustų smagiau. Pavyzdžiai iš Biblijos rodo, kad jo reikšmė daug didesnė.

NURAMINIMAS, PADRĄSINIMAS, MEILĖS IŠRAIŠKA

Kai atėjo laikas perkelti Dievo Sūnaus gyvybę į merginos vardu Marija įsčias, Jehova siuntė angelą, kad su ja pakalbėtų. „Sveika, susilaukusioji didžio palankumo, – pasakė jis Marijai. – Jehova su tavimi.“ Ši dėl tokių žodžių labai sutriko, mat nesuprato, kodėl angelas į ją kreipiasi. Tai matydamas, jis tęsė: „Nebijok, Marija, nes radai palankumą Dievo akyse.“ Angelas paaiškino, kad būtent jai Dievas skyrė pagimdyti žadėtąjį Mesiją. Galiausiai, pastūmusi visas baimes ir abejones į šalį, Marija klusniai tarė: „Štai esu Jehovos vergė! Tegul įvyksta man tai, ką paskelbei“ (Lk 1:26–38).

Angelas, be abejonės, gerai žinojo, kad būti Jehovos pasiuntiniu – didžiulė garbė. O paskirtas kalbėtis su paprasta mirtingąja nemanė, kad ši užduotis jam per menka. Visų pirma angelas Mariją pasveikino. Ko galime pasimokyti? Mes irgi turime būti pasirengę su bendratikiu pasisveikinti ir kaip nors pakelti jam dvasią. Vos keletu žodžių galime priminti, kad jis yra svarbus Jehovos garbintojų tautos narys, ir šitaip įkvėpti jam naujų jėgų.

Keliaudamas po Mažąją Aziją ir Europą, apaštalas Paulius artimai susipažino su daugeliu bendratikių. Savo laiškuose tenykštėms bendruomenėms jis vardu pasveikino ne vieną brolį ir sesę. Pavyzdžiui, atkreipkime dėmesį į Laiško romiečiams 16-ą skyrių. Čia Paulius paminėjo seserį Febę ir bendratikius ragino: „Priimkite ją Viešpatyje kaip dera šventiesiems ir suteikite pagalbą, kokios tik jai reikėtų.“ Paulius dar sveikino Priską su Akvilu ir pridūrė: „Jiems dėkoju ne vien aš, bet ir visos kitataučių bendruomenės.“ Apaštalas pasveikino ir keletą tų, apie kuriuos šiandien beveik nieko nežinome, kaip antai „mylimąjį Epenetą“, taip pat „Trifeną ir Trifosą, triūsiančias Viešpatyje“. Akivaizdu, kad Paulius labai norėjo net ir toli esantiems bendratikiams perduoti labų dienų (Rom 16:1–16).

Tik pagalvok, kaip tie broliai ir sesės džiaugėsi žinodami, kad Paulius juos prisimena! Skaitydami brangaus apaštalo laiškus, jie, be abejo, dar labiau pamilo tiek jį patį, tiek vienas kitą. Net ir tie, kas nesulaukė asmeninio pasveikinimo, turbūt vis tiek pajautė paskatą likti tvirti tikėjime. Sveikinimo žodžiai, kuriais išreiškiamas nuoširdus dėmesys ir pagyrimas, iš tiesų sutvirtina draugystę ir suvienija Dievo tarnus.

Kai Paulius atplaukė į Puteolus ir leidosi šiaurės vakarų kryptimi į Romą, vietiniai broliai atėjo jo pasitikti. Iš tolo juos pamatęs, apaštalas „dėkojo Dievui ir įgavo drąsos“ (Apd 28:13–15). Kartais galbūt įstengsime tik nusišypsoti ar pamojuoti, bet netgi toks pasveikinimas, ko gero, pakels kitam nuotaiką, prasklaidys slegiančias mintis ar liūdesį.

KĄ DAR GALI DUOTI PASVEIKINIMAS

Pirmame amžiuje krikščionis vardu Jokūbas turėjo duoti bendratikiams rimtą pamokymą, nes kai kurie ėmė dvasine prasme svetimauti – puoselėti draugystę su pasauliu (Jok 4:4). Verta dėmesio, kaip Jokūbas pradėjo savo laišką.

Jis rašė: „Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus vergas, dvylikai pasklidusių giminių. Būkite sveiki!“ (Jok 1:1). Bendratikiams buvo daug lengviau priimti pamokymą, nes jau pirmieji sveikinimo žodžiai bylojo, kad Jokūbas nelaiko savęs pranašesniu ir pripažįsta, jog Jehovos akyse jų visų padėtis vienoda. Taigi nuolankus pasveikinimas gali nutiesti kelią net ir labai rimtų reikalų aptarimui.

Pasveikinimas, kad ir visai trumputis, pasieks savo tikslą tik tada, jei bus nuoširdus ir ištartas su meile. Tai svarbu atminti net jei atrodo, kad mūsų žodžiai gali likti neišgirsti (Mt 22:39). Štai atsitikimas iš Airijos. Viena sesė atvyko į Karalystės salę prieš pat sueigos pradžią. Jai įskubėjus vidun, vienas brolis atsisuko, nusišypsojo ir pasakė: „Labas. Smagu tave matyti.“ Neištarusi nė žodžio sesė tiesiog atsisėdo.

Praėjus keletui savaičių ji priėjo prie to brolio ir paminėjo, kad kurį laiką ją slėgė nelengva situacija namuose. „Aną vakarą jaučiausi taip prastai, – sakė ji, – kad tik vargais negalais išsiruošiau į Karalystės salę. Iš anos sueigos beveik nieko neprisimenu, tik tavo pasisveikinimą. Pasijaučiau išties laukiama. Ačiū tau.“

Brolis nė nenumanė, kad keli jo ištarti žodžiai turės tokį didelį poveikį. „Kai sesė man pasakė, ką tie žodžiai jai reiškė, apsidžiaugiau, kad nepatylėjau, – sako brolis. – Tada ir pats pasijutau daug geriau.“

Saliamonas rašė: „Mesk savo duoną į vandenis, ir po daugelio dienų ją atrasi“ (Mok 11:1). Sveikintis su kitais, ypač su savo bendratikiais, išties svarbu. Šitaip galime praskaidrinti jiems dieną ir mūsų pačių nuotaika bus pakilesnė. Tad niekad nepamirškime, kokią didelę galią turi pasveikinimas.