TAI buvo vadinamasis vaivorykštės rinkinys. Vartydamas šias knygas, negalėjau atitraukti akių nuo gražių iliustracijų, kurios žadino mano vaizduotę. Taip dar visai vaikas pajaučiau alkį Biblijos mokymams, išdėstytiems anuose įdomiuose tomuose.

Tuo metu, kai Antrojo pasaulinio karo veiksmai pasiekė Indijos teritoriją, atrodė, kad mano pasaulis ima griūti. Tėvai atsiskyrė vienas nuo kito ir galiausiai visai išsiskyrė. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl du mano taip mylimi žmonės paliko vienas kitą. Jaučiausi priblokštas ir apleistas. Kadangi šeimoje buvau vienintelis vaikas, maniau, jog taip trokštamos paguodos ir paramos nesulauksiu.

Abu su mama tuo metu gyvenome provincijos sostinėje Karačyje. Kartą į mūsų duris pasibeldė Fredas Hardeikeris, pagyvenęs gydytojas. Jis buvo Jehovos liudytojas, to paties tikėjimo kaip misionierius, iš kurio mūsų šeima įsigijo minėtas knygas. Svečias pasiūlė mamai Biblijos studijas. Ji atsisakė, bet paminėjo, kad galbūt man bus įdomu.  Jau kitą savaitę pradėjau studijuoti su broliu Hardeikeriu.

Praėjus dar keletui savaičių, ėmiau lankyti sueigas, rengiamas Hardeikerio klinikoje. Garbinti Jehovos čia paprastai rinkdavosi apie dvylika pagyvenusių liudytojų. Jie stiprino mane, rūpinosi kaip sūnumi. Dar ir dabar su šiluma prisimenu, kaip jie prisėsdavo šalia, kad man nereikėtų užversti galvos, ir su manimi šnekučiuodavosi. Jie buvo man tikri draugai – tokie, kokių tuo metu ir reikėjo.

Neilgai trukus, brolis Hardeikeris pakvietė mane kartu darbuotis lauko tarnyboje. Jis išmokė mane naudotis nešiojamuoju gramofonu, kad prie durų galėtume leisti įrašus su trumpomis Biblija grįstomis kalbomis. Kai kurios iš jų buvo gan tiesmukos ir tai ne visiems patiko. Tačiau aš liudydamas jaučiau didelį džiaugsmą. Buvau kupinas uolumo ir mielai dalijausi Biblijos tiesa su kitais.

Japonų kariuomenei ruošiantis įsiveržti į Indiją, britų valdžia vis labiau spaudė Jehovos liudytojus. Galiausiai 1943 metų liepą šis spaudimas atsiliepė ir man asmeniškai. Direktorius, anglikonų dvasininkas, išmetė mane iš mokyklos už „nepavyzdingą elgesį“. Mano mamai jis pasakė, kad dėl bendravimo su Jehovos liudytojais esu blogas pavyzdys kitiems mokiniams. Mama labai išsigando ir uždraudė man palaikyti bet kokį ryšį su liudytojais. Vėliau ji išsiuntė mane pas tėvą į Pešavarą, miestą už maždaug 1400 kilometrų į šiaurę. Be dvasinio maisto ir ugdančio bendravimo mano ryšys su Jehova nusilpo.

1947 metais grįžau į Karačį ieškoti darbo. Čionai nuėjau į gydytojo Hardeikerio kliniką. Jis šiltai mane pasveikino.

„Na, tai kuo skundiesi?“ – pasiteiravo manydamas, kad man prireikė medicinos pagalbos.

„Daktare, fiziškai aš sveikas, – atsakiau, – bet sergu dvasiškai. Man reikia studijuoti Bibliją.“

„Kada norėtum pradėti?“ – jis paklausė.

„Kad ir dabar, jei tik įmanoma“, – tariau.

Taigi sėdome prie Biblijos. Kaip nuostabiai praleidome tą vakarą! Vėl būdamas šalia Jehovos garbintojų pajaučiau ramybę ir palengvėjimą. Mama visaip kliudė bendrauti su liudytojais, bet šįkart buvau tvirtai pasiryžęs laikytis tiesos kelio. 1947 metų rugpjūčio 31-ąją krikštu vandenyje parodžiau, kad Jehovai pasiaukojau. Gan greitai, dar septyniolikos, ėmiau tarnauti reguliariuoju pionieriumi.

Pirmoji mano paskyrimo vieta – Kveta, buvusi britų kariuomenės bazė. 1947 metais Indija buvo padalyta ir susikūrė dvi savarankiškos valstybės: Indija ir Pakistanas. * Šios politinės permainos išprovokavo smurto proveržius tarp skirtingų religijų atstovų ir sukėlė vieną didžiausių migracijos bangų istorijoje. Apie 14 milijonų žmonių teko palikti namus: musulmonai iš Indijos bėgo į Pakistaną, o hinduistai ir sikhai iš Pakistano – į Indiją. Tokios sumaišties įkarštyje turėjau iš Karačio nusigauti iki Kvetos. Susiieškojau reikiamą traukinį, tačiau vietos viduje man neatsirado, taigi kone visą kelią teko važiuoti nesaugiai įsitvėrus į turėklą iš lauko pusės.

Kvetoje susipažinau su Džordžu Singhu, maždaug dvidešimt penkerių metų specialiuoju pionieriumi. Džordžas davė man seną dviratį, kad turėčiau kuo važinėtis po tą kalvotą vietovę. Aišku, kartais jį tekdavo stumtis. Paprastai liudydavau vienas. Per pusmetį pradėjau vesti septyniolika Biblijos studijų ir kai kas iš studijuotojų priėmė tiesą. Vienas jų, karininkas vardu Sadikas Masihas, padėjo mums su Džordžu išversti Bibliją aiškinančių leidinių į urdu – nacionalinę Pakistano kalbą. Laikui bėgant Sadikas tapo uoliu gerosios naujienos skelbėju.

Vėliau grįžau į Karačį. Čia darbavausi su neseniai iš Gileado mokyklos atvykusiais misionieriais Henriu Finču ir Hariu Forestu. Kiek daug vertingų dalykų jie mane išmokė! Kartą abu su broliu  Finču leidomės į evangelizacijos kelionę po šiaurinį Pakistaną – regioną, plytintį didingų kalnų virtinės papėdėje. Čionai kaimuose radome daug nuolankių, urdu kalba šnekančių žmonių, kurie troško sužinoti tiesą iš Dievo Žodžio. Po dvejų metų į Gileado mokyklą pakvietė ir mane. Grįžęs į Pakistaną, apsigyvenau drauge su trimis broliais misionierių namuose Lahore. Kartais man tekdavo eiti rajono prižiūrėtojo pareigas.

Deja, dėl asmenybių skirtumų misionieriai Lahore sunkiai tarpusavyje sutarė, todėl 1954-aisiais filialas juos išskirstė kitur. Kadangi pasielgiau neapgalvotai palaikydamas vieną iš konfliktuojančių pusių, sulaukiau rimto sudrausminimo. Jaučiausi sugniuždytas, maniau esąs niekam tikęs. Išvykau į Karačį, paskui į Londoną. Čia tikėjausi viską pradėti iš naujo.

Mano bendruomenėje buvo nemažai brolių ir sesių iš Londono Betelio. Praisas Hjuzas, malonaus būdo filialo tarnas, priglobė mane po savo sparnu. Sykį jis man papasakojo, kaip Džozefas Rezerfordas, prižiūrintis mūsų pasaulinę veiklą, davė jam rimtą pamokymą. Kai Hjuzas bandė pasiteisinti, brolis Rezerfordas griežtai jį supeikė. Nustebau, kad brolis Hjuzas visa tai pasakoja su šypsena. Jis pripažino, jog po šio atsitikimo iš pradžių nusiminė. Tačiau vėliau suvokė, kad kritikos sulaukė pelnytai ir griežta Rezerfordo pastaba iš tiesų buvo paties Jehovos meilės išraiška (Hbr 12:6). Brolio Hjuzo žodžiai mane sujaudino ir įkvėpė jėgų toliau tarnauti Dievui su džiaugsmu.

Maždaug tuo metu į Londoną persikėlė gyventi ir mano mama. Ji sutiko studijuoti Bibliją su Džonu Baru, vėliau tarnavusiu Vadovaujančiosios tarybos nariu. Mama sparčiai darė dvasinę pažangą ir 1957 metais pasikrikštijo. Po kurio laiko sužinojau, kad mano tėvas prieš mirtį irgi studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais.

1958 metais vedžiau sesę Lyn, į Londoną atsikėlusią iš Danijos. Kitąmet apsidžiaugėme gimus dukrelei Džeinei, pirmajai iš mūsų penkių vaikų. Taip pat džiaugiausi, kai Fulamo bendruomenėje man buvo patikėtos atsakingos pareigos. Vis dėlto Lyn sveikata prastėjo, todėl turėjome persikelti ten, kur šilčiau. 1967-aisiais išvykome gyventi į Australiją. Įsikūrėme Adelaidėje.

Mūsų bendruomenėje Adelaidėje tarnavo dvylika garbaus amžiaus pateptųjų. Jie uoliai triūsė evangelizacijos darbe ir rodė kitiems sektiną pavyzdį.  Netrukome grįžti prie gerų dvasinės veiklos įpročių.

1979 metais mums gimė penktasis vaikas – Danielis. Jis sirgo sunkaus laipsnio Dauno liga * ir buvo prognozuojama, kad ilgai neišgyvens. Dar ir dabar sunku nusakyti, koks didžiulis skausmas mus apėmė. Kiek galėdami rūpinomės Danieliu, sykiu stengėmės neapleisti ir kitų keturių savo vaikų. Kartais dėl širdies ydos pritrūkęs deguonies Danielis net pamėldavo, tad turėdavome skubiai vežti jį į ligoninę. Nepaisant negalės, jis buvo labai protingas ir itin meilaus būdo. Danielis taip pat labai mylėjo Jehovą. Kiekvieną kartą, kai prieš valgį melsdavomės, jis sunerdavo rankutes, palenkdavo galvytę ir iš visos širdies tardavo „Amen!“

Kai Danieliui buvo ketveri, jam diagnozavo ūminę leukemiją. Mes su Lyn buvome fiziškai ir emociškai išsekę. Atrodė, kad mano nervai tuoj pakriks. Vieną vakarą, kai jautėmės itin blogai, prie mūsų namų durų pasirodė rajono prižiūrėtojas Nevilis Bromičas. Jo akyse žvilgėjo ašaros. Brolis mus stipriai apkabino. Visi drauge verkėme. Meilės ir atjautos kupini Nevilio žodžiai buvo mums neapsakoma paguoda. Jis išvyko apie pirmą nakties. Tą pačią dieną Danielis mirė. Ši netektis buvo vienas skaudžiausių įvykių mūsų gyvenime. Vis dėlto sielvartą ištvėrėme gerai žinodami, kad niekas, net mirtis, negalės atskirti Danielio nuo Jehovos meilės (Rom 8:38, 39). Kaip laukiame to meto, kada sutiksime jį prikeltą Dievo naujajame pasaulyje! (Jn 5:28, 29)

Nors dusyk patyriau insultą, tebetarnauju bendruomenės vyresniuoju. Gyvenimas išmokė mane būti gailestingą ir atjautų, ypač tiems, kas grumiasi su bėdomis. Nesiimu apie juos spręsti skubotai, verčiau pagalvoju: kaip jų jausmus ir mąstyseną paveikė įvairūs išgyvenimai? Kaip galėčiau juos patikinti, kad jie man rūpi? Kaip man juos padrąsinti toliau tarnauti Jehovai? Džiaugiuosi dirbdamas ganytojo darbą. Guosdamas ir stiprindamas kitus dvasiškai, pats pasiguodžiu ir pasistiprinu.

Jaučiuosi kaip psalmininkas, giedojęs Jehovai: „Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu paguodi mane ir pralinksmini“ (Ps 94:19). Jehova mane palaikė, kai kilo šeimyninių sunkumų, kai patyriau religinį priešiškumą, kai apėmė nusivylimas ir liūdesys. Jehova kaip tikras Tėvas mane visada globojo.