1. Kaip galime sekti Jehovos pavyzdžiu?

JEHOVA savo tarnus labai myli (Jn 3:16). Mes norime sekti jo pavyzdžiu, todėl visiems, o ypač bendratikiams, stengiamės rodyti brolišką meilę ir atjautą (1 Pt 3:8). Kai mūsų „tikėjimo namiškiams“ užeina sunkus metas, esame pasirengę jiems padėti (Gal 6:10).

2. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Nė vienas Dievo tarnas nėra apsaugotas nuo bėdų (Mk 10:29, 30). Labai tikėtina, kad artėjant šio pasaulio galui gyventi darysis tik sunkiau. Kaip galime vieni kitiems padėti? Pirmiausia aptarkime, ko pasimokome iš Biblijoje užrašytų pasakojimų apie Lotą, Jobą ir Noomę. Vėliau pakalbėsime, kokių sunkumų mūsų bendratikiai patiria šiandien ir kokia pagalba jiems praverstų.

3. a) Kodėl, remiantis 2 Petro 2:7, 8, Loto sprendimas įsikurti Sodomoje buvo neprotingas? b) Ką toks sprendimas Lotui kainavo?

³ Lotas nusprendė įsikurti Sodomos mieste. Kraštas, tiesa, buvo derlingas, bet žmonės – labai nedori (Pr 13:8–13; 14:12; perskaityk 2 Petro 2:7, 8). Kaip brangiai Loto šeimai kainavo sprendimas ten apsigyventi! Jo žmona, matyt, buvo labai prisirišusi prie paties miesto ar kai kurių tenykščių, todėl kai iš dangaus ant Sodomos ėmė kristi ugnis ir siera, ji nepaklausė Dievo perspėjimo ir žuvo. Taip pat pagalvokime apie Loto  dukteris – abiejų sužadėtiniai irgi prarado gyvybę. Lotas neteko namų, turto ir, visų skaudžiausia, žmonos (Pr 19:12–14, 17, 26). Tuo nelengvu Loto gyvenimo tarpsniu Jehova rodė jam didelę kantrybę. Iš ko tai matome?

4. Kaip Jehova parodė Lotui kantrybę? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

⁴ Nors Lotas pats apsisprendė gyventi Sodomoje, Jehova buvo jam gailestingas ir atsiuntė angelus, kad išgelbėtų jo šeimą nuo pražūties. Dievo pasiuntiniai ragino Lotą kuo skubiau palikti miestą, bet šis vis delsė. Galiausiai jie turėjo stverti jį už rankos ir kartu su šeima veste išvesti iš Sodomos (Pr 19:15, 16). Angelai paliepė Lotui bėgti į aukštumas, bet jis, užuot paliepimui paklusęs, prašė leisti jam bėgti į vieną netoliese esantį miestelį (Pr 19:17–20). Jehova išklausė Loto nuogąstavimus ir prašymą patenkino. Tačiau kiek pagyvenęs tame miestelyje, Lotas ilgiau pasilikti jame bijojo ir persikėlė į aukštumas – ten, kur Jehova jam iš pat pradžių buvo liepęs slėptis (Pr 19:30). Su Lotu Dievas elgėsi labai kantriai. Ko galime iš to pasimokyti?

5, 6. Kaip galime pritaikyti pamokymą iš 1 Tesalonikiečiams 5:14?

⁵ Gali būti, kad mūsų brolis ar sesė, panašiai kaip Lotas, neprotingai dėl ko nors apsisprendžia ir patenka į bėdą. Kaip tokiu atveju reaguosime? Gal norėsis jam į akis pasakyti, kad pjauna tai, ką pasėjo, ir tai, tikėtina, yra tiesa (Gal 6:7). Bet kur kas geriau būtų elgtis taip, kaip Jehova elgėsi su Lotu, ir bendratikiui padėti. Kokią pagalbą galėtume suteikti?

⁶ Jehova siuntė angelus ne vien tam, kad Lotą perspėtų, bet ir kad padėtų jam pabėgti iš pražūčiai pasmerktos Sodomos. Kokia pamoka mums? Matydami, kad bendratikis suka pavojinga kryptimi, jį, aišku, perspėsime ir gal norėsime remdamiesi Biblija jį paprotinti. Jeigu pritaikyti pamokymą jis delsia, būsime kantrūs ir nenusiminsime. Brolio ar sesės nepaliksime ir stengsimės kaip nors pagelbėti (1 Jn 3:18). Galbūt kaip anie angelai turėsime, taip sakant, imti bendratikį už rankos ir padėti gautą pamokymą pritaikyti. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:14.)

7. Ko pasimokome iš to, kaip Jehova žiūrėjo į Lotą?

⁷ Nors Jehova matė Loto trūkumus, į juos nesusitelkė. Apaštalas Petras, Dievo įkvėptas, pavadino Lotą teisiu žmogumi. Kaip gera žinoti, kad Jehova mūsų klaidų pernelyg nesureikšmina! (Ps 130:3) Stenkimės ir mes žiūrėti į kitus taip, kaip Jehova žiūrėjo į Lotą. Jei pastebėsime gerąsias brolių ir sesių savybes, bus lengviau rodyti jiems kantrybę. O šie, tikėtina, bus labiau linkę priimti mūsų pagalbą.

8. Iš ko matysis, kad esame atjautūs?

⁸ Kitaip nei Lotas, Jobas kentėjo ne dėl kokio nors netinkamo savo sprendimo. Šį Dievo tarną užklupo baisios nelaimės: jis prarado turtą, garbingą padėtį visuomenėje, sveikatą. Bet skaudžiausia jam su žmona buvo netekti visų savo vaikų. Be to, pas Jobą atėję trys bičiuliai ėmė jį neteisingai kaltinti. Kodėl jiems pristigo atjautos? Tie vyrai  nesistengė įsijausti į tai, ką Jobas išgyvena, todėl padarė klaidingas išvadas ir Jobą nepelnytai smerkė. Kaip mums išvengti panašių klaidų? Kad neimtume daryti neteisingų išvadų, turime įsisąmoninti, kad viską apie žmogų žino tik Jehova. Kai kenčiantis bendratikis lieja mums širdį, atidžiai klausykimės. Stenkimės ne vien išgirsti jo žodžius, bet ir įsijausti į jo skausmą. Tik tada galėsime parodyti jam tikrą atjautą.

9. a) Nuo kokio elgesio atjauta mus turėtų sulaikyti? b) Kuo toks elgesys būtų žalingas?

⁹ Jei būsime atjautūs, be reikalo neaptarinėsime sunkų metą išgyvenančio žmogaus problemų su kitais. Neapgalvotais žodžiais galime sukelti jam dar daugiau skausmo ar net pakenkti visos bendruomenės vienybei (Pat 12:18; 20:19; Rom 14:19; Ef 4:31, 32). Verčiau stenkimės kalbėti apie geras to žmogaus savybes ir ieškokime galimybių jam padėti.

10. Ką suprantame iš Jobo 6:2, 3?

¹⁰ Perskaityk Jobo 6:2, 3. Sunkiu metu Jobui kartais nepavykdavo pažaboti savo žodžių. Jis prikalbėjo dalykų, dėl kurių vėliau gailėjosi (Job 42:6). Įtemptoje situacijoje atsidūręs žmogus, panašiai kaip Jobas, galbūt irgi prišnekės, ko nereikia ir dėl ko vėliau apgailestaus. Kaip į jo žodžius derėtų reaguoti? Nesmerkime jo, verčiau stenkimės atjausti. Atminkime, kad pagal Jehovos sumanymą žmonės turėjo gyventi be įtampos ir vargų. Šiandien, deja, taip nėra, todėl nieko nuostabaus, jeigu ištikimas Dievo  tarnas, prislėgtas sunkumų, ima kalbėti neapgalvotai. Net jei bendratikis pasakytų ne visai teisingų dalykų apie Jehovą ar apie mus, nereikėtų supykti ir jo pasmerkti (Pat 19:11).

11. Ko iš Elihuvo gali pasimokyti vyresnieji?

¹¹ Kartais rūpesčių slegiamą žmogų gali prireikti paprotinti, duoti jam kokį pamokymą (Gal 6:1). Kaip tokiu atveju elgiasi vyresnieji? Jie seka Elihuvo pavyzdžiu. Elihuvas Jobą visų pirma su atjauta išklausė ir tik tada, kai suprato jo jausmus, jį paprotino (Job 33:6, 7). Kad paliestų bendratikio širdį, vyresnieji irgi pirmiausia jį išklausys, stengsis įsijausti į jo padėtį ir tik tada pasakys keletą pamokomų žodžių.

12. Kaip Noomę paveikė vyro ir sūnų mirtis?

¹² Noomę, Jehovą mylinčią ir ištikimai jam tarnaujančią moterį, ištiko skaudi nelaimė – mirė jos vyras ir abu sūnūs. Iš sielvarto ji net panoro būti vadinama nebe Noome, o Mara, išvertus „apkartusioji“ (Rūt 1:3, 5, 20, 21). Tuo sunkiu laikotarpiu nuo jos nesitraukė marti Rūta. Ji Noomei visaip padėjo ir ją guodė. Savo meilę anytai Rūta išreiškė paprastais, nuoširdžiais žodžiais (Rūt 1:16, 17).

13. Kodėl bendratikiui, netekusiam sutuoktinio, reikia mūsų palaikymo?

¹³ Bendratikiui, netekusiam antrosios pusės, labai reikia mūsų palaikymo. Sutuoktinius galima palyginti su dviem medžiais, augančiais greta vienas kito. Bėgant metams tų medžių šaknys susipina, todėl vieną išrovus, antrasis nebebūna toks tvirtas. Panašiai yra ir su sutuoktiniais: kai vienas iš jų miršta, kitas gali ilgai jausti nelaimės pasekmes ir sielvartauti. Netikėtai vyrą praradusi Pola * sako: „Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, jaučiausi bejėgė. Netekau geriausio savo draugo. Su vyru kalbėdavomės apie viską. Kai džiaugdavausi aš, džiaugdavosi ir jis; kai būdavo sunku, mane palaikydavo. Jis visada išklausydavo, kai norėdavau pasiguosti. Jaučiausi taip, lyg būčiau netekusi dalies savęs.“

14, 15. Kaip galime paguosti bendratikį, kuris prarado sutuoktinį?

¹⁴ Kaip galėtume padėti tiems, kas neteko sutuoktinio? Visų pirma, skirkime laiko su gedinčiu bendratikiu pasikalbėti – net jeigu jaučiamės nedrąsiai ar nežinome, ką pasakyti. Pola sako: „Suprantu, kad apie mirtį kalbėti sunku. Žmonės nerimauja, kad pasakys ką ne taip. Bet blogiau nei išgirsti ką nors ne taip yra neišgirsti nieko.“ Vargu ar gedintis bendratikis tikisi, kad pasakysime jam ką nors ypatinga. Pola priduria: „Buvau dėkinga draugams, kai jie tiesiog ištardavo: „Labai tave užjaučiu.“

¹⁵ Prieš kelerius metus žmonos netekęs Viljamas sako: „Man gera girdėti, kai kiti pasidalija prisiminimais apie mano žmoną. Tada matau, kad žmonės ją gerbė ir mylėjo. Žmona man buvo labai brangi ir be jos neįsivaizdavau savo gyvenimo, todėl tokie atsiliepimai yra didžiulė paguoda ir labai sustiprina.“ Vyrą praradusi Bjanka sako: „Pasijaučiu geriau, kai kiti su manimi  meldžiasi ir perskaito kokią Biblijos eilutę. Kartais jie papasakoja ką nors apie mano vyrą arba išklauso, kai pati ką nors apie jį pasakoju. Tai irgi padeda nusiraminti.“

16. a) Kodėl bendratikį, netekusį mylimo žmogaus, turėtume palaikyti nuolat? b) Ką daryti esame įpareigoti, pasak Jokūbo 1:27?

¹⁶ Kaip kadaise Rūta nepaliko gedinčios Noomės ir nuolat buvo šalia, taip ir mes turėtume nepamiršti tų, kas neteko mylimo žmogaus, ir nuolat juos palaikyti. Anksčiau minėta Pola sako: „Nors vyrui mirus sulaukiau didelio palaikymo, ilgainiui daugelis grįžo prie savo rūpesčių. Bet man ir toliau buvo sunku, nes mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Tie žmonės, kurie supranta, kad paguodos gedinčiam reikia ne vieną mėnesį, gal netgi ne vienus metus, gali būti didžiulė pagalba.“ Aišku, žmonės skirtingi. Kai kurie prie naujų aplinkybių prisitaiko palyginti greitai, o kitiems bet kokia veikla, kuria anksčiau užsiimdavo su mylimu žmogumi, iškart primena netektį. Kiekvienas gedi savaip. Šiaip ar taip, rūpintis bendratikiais, praradusiais sutuoktinį, yra garbinga pareiga, mums skirta paties Jehovos. (Perskaityk Jokūbo 1:27.)

17. Kodėl mūsų paramos reikia ir tiems, kuriuos sutuoktinis paliko?

¹⁷ Kai kurie patiria kitokį skaudų smūgį – sutuoktinis nusprendžia juos  palikti. Džoisė, kurios vyras išėjo pas kitą moterį, sako: „Atrodė, kad tiek skausmo, kiek sukėlė vyro išdavystė ir skyrybos, nebūtų sukėlusi net jo mirtis. Jeigu jis būtų žuvęs per nelaimingą atsitikimą ar miręs nuo kokios ligos, tai nebūtų jo pasirinkimas. Bet dabar jis pats nusprendė mane palikti. Jaučiausi paniekinta ir pažeminta.“

18. Kaip galime padėti tiems, kas nebeturi sutuoktinio?

¹⁸ Jei darome gera bendratikiams, nebeturintiems sutuoktinio, patikiname juos, kad jie mums iš tiesų rūpi. Sunkiu metu tiems broliams ir sesėms kaip niekad reikia draugų (Pat 17:17). Iš ko jie matys, kad esame tikri draugai? Galėtume pavaišinti juos pietumis, drauge išeiti į tarnybą ar papramogauti. Taip pat galime kartkartėmis pakviesti juos į savo šeimos dvasinio ugdymo vakarą. Šitaip pradžiuginsime Jehovą, nes, kaip sakoma Biblijoje, jis yra našlių gynėjas ir arti kiekvieno, kurio širdis sugniužusi (Ps 34:18; 68:5).

19. Ką, pasak 1 Petro 3:8, turime daryti?

¹⁹ Jau greitai Dievo Karalystė valdys žemę ir „buvę vargai nueis užmarštin“. Mes labai laukiame meto, kada „tai, kas buvo, pasimirš, išdils iš širdies“ (Iz 65:16, 17). Kol visi šie dalykai taps tikrove, palaikykime vienas kitą. Žodžiais ir darbais parodykime, kad mylime visus savo brolius ir seses. (Perskaityk 1 Petro 3:8.)