1. Kokiais būdais, pasak Kolosiečiams 2:4, 8, Šėtonas mėgina pavergti mūsų protą?

ŠĖTONAS nori atitolinti mus nuo Jehovos, todėl bando sugadinti ir pavergti mūsų protą. Piktasis žino, ko mes trokštame ir siekiame, ir tuo gudriai naudojasi, kad mus suklaidintų ir patrauktų paskui save. (Perskaityk Kolosiečiams 2:4, 8.)

2, 3. a) Kodėl svarbu įsiklausyti į perspėjimą, užrašytą Kolosiečiams 2:8? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Bet ar mums tikrai gresia pavojus būti Šėtono suklaidintiems? Taip. Turėkime omenyje, kad Pauliaus įspėjimas, užrašytas Kolosiečiams 2:8, buvo skirtas ne kam kitam, o dvasia pateptiems krikščionims (Kol 1:2, 5). Jeigu jiems reikėjo saugotis įkliūti į Šėtono spąstus, juo labiau reikia mums (1 Kor 10:12). Kodėl? Šiandien piktasis yra išmestas į žemę ir kaip įmanydamas mėgina suklaidinti ištikimus Dievo tarnus (Apr 12:9, 12, 17). Be to, gyvename laikotarpiu, kai piktadariai ir apsimetėliai eina blogyn (2 Tim 3:1, 13).

³ Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Šėtonas „tuščia apgaule“ ir klastomis bando daryti įtaką mūsų mąstymui (Ef 6:11). Sužinosime, kokiõs trejopos taktikos jis griebiasi. Kitame straipsnyje pakalbėsime, ko galėtume imtis, jeigu jaučiame, kad Šėtonas jau paveikė mūsų protą. Bet visų pirma aptarkime, ką  svarbaus suprantame iš to, kaip Šėtonas klaidino izraelitus, jiems įžengus į Pažadėtąją žemę.

4–6. Ko, sprendžiant iš Pakartoto Įstatymo 11:10–15, izraelitai turėjo mokytis apsigyvenę Pažadėtojoje žemėje?

⁴ Šėtonas žinojo, kad Pažadėtojoje žemėje izraelitams reikės apsirūpinti maistu, ir tuo pasinaudojo, kad įstumtų juos į stabmeldystę. Štai būdami Egipte izraelitai laukus drėkindavo Nilo vandeniu. Atkeliavę į Kanaano kraštą jie turėjo išmokti kitokių žemdirbystės metodų, nes žemę čia drėkino ne kokia didžiulė upė, o sezoniniai lietūs ir rasa. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 11:10–15; Izaijo 18:4, 5.) Kadangi dauguma tų, kurie išmanė žemės darbus, buvo mirę dykumoje, užsiauginti maisto izraelitams galėjo atrodyti nelengvas uždavinys.

⁵ Kalbėdamas žmonėms apie tai, kaip Pažadėtojoje žemėje pasikeis jų gyvenimas, Jehova davė perspėjimą, iš pirmo žvilgsnio nesusijusį su žemdirbyste: „Tik žiūrėkite, kad širdimi nenuklystumėte ir kad nesusiviliotumėte garbinti kitų dievų ir jiems lenktis“ (Įst 11:16, 17). Kodėl Jehova nuo žemdirbystės staiga perėjo prie svetimų dievų garbinimo?

⁶ Dievas žinojo, kad naujų žemdirbystės metodų jo tauta norės mokytis iš kanaaniečių. Juk šie turėjo kur kas daugiau patirties, ir iš jų izraelitai galėjo sužinoti nemažai naudingų dalykų. Bet reikėjo būti atsargiems. Kanaano tautos garbino dievą Baalą,  laikė jį dangaus viešpačiu ir lietaus davėju, todėl kilo pavojus, kad izraelitai perims tokį įsitikinimą ir pradės tam netikram dievui lenktis. Jehova norėjo juos nuo to apsaugoti, bet izraelitai, deja, ne sykį įkliuvo į klaidatikystės spąstus (Sk 25:3, 5; Ts 2:13; 1 Kar 18:18). Dabar pažiūrėkime, kaip Šėtonui pavyko išvesti Jehovos tautą iš kelio.

7. Kaip Pažadėtojoje žemėje buvo išbandytas izraelitų tikėjimas Jehova?

⁷ Pirma, Šėtonas pasinaudojo natūraliais izraelitų poreikiais. Kad derlius būtų gausus ir tauta galėtų prasimaitinti, žūtbūt reikėjo lietaus. Pažadėtojoje žemėje lietūs prasidėdavo maždaug spalį, nuo balandžio iki rugsėjo tęsdavosi sausasis sezonas. Šėtonas siekė įpiršti izraelitams tokią mintį: kad sausmetis neužsitęstų ir derlius būtų geras, jie turi sekti aplinkinių tautų pavyzdžiu ir atlikti tam tikras apeigas, kuriomis išmelstų dievus duoti taip laukiamo lietaus. Tie, kam stigo tikėjimo Jehova, leidosi Šėtono apgaunami ir ėmė lenktis Baalui.

8. Kokia kita taktika Šėtonas pasinaudojo?

⁸ Antra, Šėtonas kurstė izraelitus tenkinti kūniškus geismus. Per savo stabmeldiškas apeigas kanaaniečiai begėdiškai ištvirkaudavo, jų šventavietėse tiek moterys, tiek vyrai užsiimdavo sakraline prostitucija. Homoseksualizmas ir kitokio pobūdžio paleistuvystės tose tautose buvo įprastas dalykas (Įst 23:17, 18; 1 Kar 14:24). Kanaaniečiai tikėjo, kad nepadoriais ritualais išprašys dievus pagausinti derlių. Deja, tie ritualai patraukė nemažai izraelitų. Jie ėmė garbinti netikrus dievus ir šitaip įkliuvo į Šėtono spąstus.

9. a) Ko dar Šėtonas siekė? b) Kaip Ozėjo 2:16, 17 liudija, kad Šėtono planas pavyko?

⁹ Trečia, Šėtonas siekė, kad izraelitų supratimas apie Jehovą taptų miglotas. Jeremijo dienomis Jehova apie netikrus pranašus sakė: „Jie nori priversti mano tautą pamiršti mano vardą, kaip kad jų tėvai užmiršo mano vardą dėl Baalo“ (Jer 23:27). Jehovos tauta, matyt, nustojo į savo Dievą kreiptis vardu ir vadino jį Baalu, kas išvertus reiškia „šeimininkas“, „viešpats“. Izraelitų sąmonėje skirtumas tarp Jehovos ir Baalo pasidarė neryškus, todėl jiems nebeatrodė blogai garbinti ir vieną, ir kitą. (Perskaityk Ozėjo 2:16, 17, taip pat išnašą.)

10. Kokios taktikos Šėtonas griebiasi šiandien?

¹⁰ Šiandien Šėtonas griebiasi panašios taktikos kaip senovėje – žmones siekia suklaidinti pasinaudodamas natūraliais jų poreikiais, kurstydamas kūniškus geismus ir darydamas viską, kad jų supratimas apie Dievą būtų miglotas. Pastarąją taktiką aptarkime pirmiausia.

11. Ko Šėtonas ėmėsi, kad žmonių supratimas apie Dievą būtų miglotas?

¹¹ Šėtonas siekia, kad žmonių supratimas apie Dievą būtų miglotas. Po apaštalų mirties kai kurie, vadinantys save Jėzaus sekėjais, ėmė skleisti netikrus  mokymus (Apd 20:29, 30; 2 Tes 2:3). Laikui bėgant žmonėms darėsi sunku suvokti, kas yra Dievas. Vadinamieji krikščionys, darydami Biblijos nuorašus, pašalino iš jų Jehovos vardą ir pakeitė titulais, pavyzdžiui, „Viešpats“, dėl to skaitytojams buvo sunku įžvelgti skirtumą tarp Jehovos ir kitų Biblijoje minimų viešpačių (1 Kor 8:5). Kadangi Viešpačiu buvo vadinamas tiek Jehova, tiek Jėzus, žmonės nebesuprato, kad tai atskiri asmenys (Jn 17:3). Tokia painiava davė postūmį rastis Trejybės doktrinai – mokymui, kuris nėra pagrįstas Biblija. Prie ko visa tai privedė? Daugelis šiandien mano, kad Dievas yra paslaptingas ir kad pažinti jo neįmanoma. Bet iš tiesų Jehova ne toks (Apd 17:27).

12. Ką daugelis religijų pateisina ir prie ko, remiantis Romiečiams 1:28–31, tai priveda?

¹² Šėtonas kursto žmones tenkinti kūniškus geismus. Kad pakurstytų izraelitus tenkinti kūniškus geismus, Šėtonas pasinaudodavo klaidinga religija. Šiandien jis daro panašiai. Įvairios religijos toleruoja nedorovingą elgesį, netgi jį pateisina. Todėl daugelis žmonių, tvirtinančių, kad tarnauja Dievui, nesilaiko jo nustatytų aiškių moralės normų. Prie ko visa tai priveda, rašė apaštalas Paulius. (Perskaityk Romiečiams 1:28–31.) Tarp nederamų dalykų apaštalas paminėjo ir seksualinį palaidumą, įskaitant homoseksualizmą (Rom 1:24–27, 32; Apr 2:20). Kaip tad svarbu gerai suvokti Biblijos mokymus ir jų laikytis!

13. Kokios dar taktikos Šėtonas griebiasi?

¹³ Šėtonas pasinaudoja natūraliais žmonių poreikiais. Kad pragyventume patys ir pasirūpintume šeima, turime dirbti (1 Tim 5:8). O darbui reikalingų įgūdžių gali suteikti tam tikras išsilavinimas. Bet svarbu būti atsargiems. Daugelyje šalių mokymo programos parengtos taip, kad jaunuoliai ne vien įgytų praktinių žinių, bet ir būtų supažindinti su įvairiomis žmonių pažiūromis ir skleidžiamomis idėjomis.  Neretai jauniems žmonėms keliamos abejonės Dievo buvimu ir Biblijos patikimumu. Mėginama įteigti, kad vienintelis protingas paaiškinimas, kaip atsirado gyvybė, yra evoliucijos teorija (Rom 1:21–23). Tokios pažiūros ir įsitikinimai prieštarauja Dievo išminčiai (1 Kor 1:19–21; 3:18–20).

14. Prie ko veda pasaulio išmintis?

¹⁴ Pasaulio išmintis nesiderina su Jehovos nustatytomis elgesio normomis. Ji nebrandina Dievo dvasios vaisiaus, priešingai – veda prie „kūno darbų“ (Gal 5:19–23). Taip pat ji kursto išdidumą, todėl žmonės darosi savimylos (2 Tim 3:2–4). O štai Jehovos tarnai yra skatinami ugdytis visai kitokias savybes, pavyzdžiui, romumą ir nuolankumą (2 Sam 22:28). Kai kurie aukštojo mokslo siekiantys krikščionys, užuot vadovavęsi Dievo išmintimi, leidosi paveikiami žmogiškosios. Toliau pateiktas pavyzdys rodo, kas gali tokiam krikščioniui nutikti.

15, 16. Ko pasimokome iš vienos sesės patirties?

¹⁵ Viena sesė, jau daugiau kaip 15 metų tarnaujanti visalaike evangelizuotoja, sako: „Nors buvau pasikrikštijusi ir apie tai, kuo pavojinga siekti universitetinio išsilavinimo, buvau skaičiusi ir girdėjusi daug kartų, tų perspėjimų nepaisiau. Maniau, kad man nieko bloga nenutiks.“ Su kokiais sunkumais sesė vėliau susidūrė? Ji atvirauja: „Mokslai atėmė labai daug laiko ir jėgų. Buvau tokia pavargusi,  kad nebeįstengdavau kaip anksčiau išsipasakoti Jehovai maldoje, kalbėti dvasinėmis temomis su kitais, nuodugniai pasiruošti sueigoms. Pasinėrusi į aukštąjį mokslą, labai pakenkiau savo ryšiui su Jehova. Galiausiai supratau, kad turiu ko nors imtis, ir studijas nutraukiau.“

¹⁶ Kaip aukštasis išsilavinimas paveikė mūsų sesės mąstymą? „Gėda prisipažinti, – sako ji, – bet mokydamasi universitete pradėjau kritiškai žiūrėti į kitus, ypač į savo bendratikius, ėmiau jų šalintis, pernelyg daug iš jų reikalauti. Prireikė nemažai laiko, kad pataisyčiau savo mąstymą. Tuo gyvenimo tarpsniu supratau, kaip pavojinga nepaisyti mūsų dangiškojo Tėvo perspėjimų, kuriuos jis duoda per savo organizaciją. Jehova pažįsta mane daug geriau, nei aš save. Jei tik būčiau jo klausiusi...“

17. a) Ką esame pasiryžę daryti? b) Apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Taigi darykime viską, kad Šėtono valdomas pasaulis mūsų nepasigrobtų – „kad nesuviliotų filosofija ir tuščia apgaule“. Nuolat saugokimės Šėtono klastų (1 Kor 3:18; 2 Kor 2:11). Turėkime aiškų supratimą, koks Dievas yra Jehova, ir neleiskime Šėtonui to supratimo iškreipti. Laikykimės Jehovos nustatytų aukštų moralės normų. Nesiduokime piktojo įtikinami, kad Dievo pamokymai nenaudingi. O ką daryti, jeigu matome, kad pasaulio išmintis jau paveikė mūsų mąstymą? Kitame straipsnyje pakalbėsime, kaip Dievo Žodis gali padėti mums atsikratyti netinkamų minčių ir įpročių – net ir tų, kurie mumyse tvirtai įsišakniję (2 Kor 10:4, 5).